"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2005 m. balandžio 13 d., Nr. 7 (100)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos



ARCHYVAS

2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Globalizacijos eros Popiežius

Jonas Paulius II buvo
globalizacijos eros Popiežius
EPA-ELTA nuotrauka

JAV laikraštis „Wall Street Journal“ rašo, kad Popiežiaus gedėti ir jį prisiminti reikia dėl daugelio dalykų. „Pasaulis ilgai prisimins dramą, lydėjusią paskutiniąsias Jono Pauliaus II dienas. Tačiau jis nepamirš ir jo pasiekimų: Popiežiaus institucijos transformacijos iš Bažnyčios valdymo būstinės į gerosios naujienos šauklio sostą; gilaus teologinio darbo, palietusio beveik kiekvieną tikinčiųjų gyvenimo aspektą; sugebėjimo į Bažnyčią pritraukti tiek daug jaunų žmonių; pasiekto esminio posūkio santykiuose su judaizmu; atkaklios kovos už tikėjimo laisvę ir žmogaus teises. Kai kas jo darbus doktrinos ir moralės klausimais įvardija kaip beviltiškai „konservatyvius“, tačiau jie nenurodo jokio kelio, kuris leistų religines ir moralines tiesas išreikšti liberaliomis ar konservatyviomis tezėmis.


Miglos ir prošvaistės

Petras KATINAS

Šiomis dienomis Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių instituto docentas Klaudijus Maniokas, komentuodamas įvykusį Europos Sąjungos valstybių vadovų susitikimą, atkreipė Lietuvos valdžios dėmesį į tai, jog būtina aktyviau ginti mūsų valstybės interesus ES. K.Maniokas, ir ne jis vienas, pastebi, jog Europos Sąjunga dabar atsidūrė kryžkelėje. Bandančios diktuoti savo sąlygas senosios ES šalys, pirmiausia Prancūzija ir Vokietija, keičia žaidimo taisykles, dėl ko ES ritasi dezintegracijos link. Todėl naujosios ES valstybės yra priverstos aktyviau ginti savo interesus, o senosios nusileisti iš aukštybių ir pripažinti tuos naujokių interesus. O kaipgi Lietuvos politikai tiesiogiai rūpinasi ES reikalais? Vien tiktai skandalinga istorija su Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko paskyrimu sukėlė gausybę komentarų ir svarstymų ne tik Lietuvoje, bet ir Briuselyje. Juk į šį postą iš pradžių buvo paskirtas žmogus, neturintis elementariausio supratimo apie tuos reikalus. Be to, absoliučiai neturėjęs patirties. Atrodo, kad niekam nerūpi ir specialus postas – Vyriausybės kanclerio pavaduotojo ES reikalams. Iki šiol vis dar niekas nepaskirtas į šias svarbias pareigas. Susidaro įspūdis, jog dabar svarbiausias valdžios rūpestis – tik ES struktūrinių fondų pinigai. O visa kita nesvarbu.


Jonui Pauliui II atminti Mylėk!

Jonas Kazimieras Burdulis

Popiežius Jonas Paulius II
aplankė Kryžių kalną savo
ganytojiškos kelionės
Lietuvoje metu
1993 m. rugsėjo 6 d.
Vladimiro Gulevičiaus
(ELTA) nuotrauka

Nuo mažens įpratau manyti, jog pasaulis priklauso man. Šalis, miestas, gatvė, namas, kur aš gyvenu, priklauso man. Mano tauta, mano šeima, draugai, mano ryšiai – viskas yra mano ir man priklauso. Aš jais naudojuosi, kai man to prireikia, pagal prigimtinę teisę ar kaip nors kitaip, nežinau, – man tai niekada nerūpėjo. Kodėl? Argi kas nors dėl to kvaršina sau galvą?

Bet atėjo diena, kai aš su dideliu širdies skausmu pajutau, ne, – suvokiau, jog tą pasaulį negrįžtamai praradau. Tas pasaulis, kuris prieš keletą dienų dar buvo mano nuosavybė, jau praeityje. Aš jau kitokiame pasaulyje. Pasaulyje be Jono Pauliaus. Jis jau nebeaplankys manęs Lietuvoje, ir aš jo aplankyti taip pat nebegalėsiu. Tačiau jis su manimi kalbasi, dalijasi savo mintimis, ir aš jaučiu, jog galiu jų klausytis, išgirsti į jas įdėtą prasmę, ją suvokti ir priimti kaip maksimą savo ateities gyvenimui.


Popiežiaus divizijos:
kova be kompromisų

Jovita Pranevičiūtė

Vilniaus universiteto Tarptautinių
santykių ir politikos mokslų instituto doktorantė

Katalikų Bažnyčia jau seniai nepropaguoja „sosto ir kalavijo“ principo, tačiau iš politinės ar viešosios erdvės tikrai nepasitraukė. Atvirkščiai – per pastaruosius 26 popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato metus Bažnyčia sustiprino savo, kaip moralinio autoriteto vertybinius pagrindus pasirinkti leidžiančios institucijos, įvaizdį nacionaliniu ir tarptautiniu lygmenimis.


Lietuva ES – geri europiečiai ar paskutiniai mulkiai?

Neseniai baigėsi Europos Sąjungos (ES) viršūnių tarybos posėdis. Jame buvo nutarta gaivinti Europos konkurencingumo strategiją, praktiškai palaidota paslaugų direktyva ir palengvintos Europos augimo ir stabilumo pakto sąlygos. Lietuvos Premjeras dalyvavo šiame susitikime ir buvo viskuo patenkintas. Tai ne naujiena. Artėja pirmosios Lietuvos narystės ES metinės. Per šiuos metus Lietuva beveik visą laiką buvo viskuo patenkinta. Ar tapome geriausiais europiečiais, ar tiesiog nežinome, ko į ES įstojome?


Apie demokratiją
su būdvardžiais ir be jų

Demokratinės valstybės sukūrimas yra vienas ryškiausių pasiekimų modernioje Lietuvos istorijoje. Siekis, išreikštas Vasario 16-osios akte, Steigiamojo Seimo rezoliucijoje, okupacijų metais diskutuotas šviesiausių protų išeivijoje, atgimęs Kovo 11-osios Akte ir visų piliečių valia patvirtintas 1991 m. vasario 11 dieną, tampa mūsų valstybės ir visuomenės gyvenimo dalimi.


Metams praėjus

Petras KATINAS

Suėjo metai, kai Lietuva tapo NATO nare. Ar iš tiesų po šio istorinio įvykio tapome saugūs, pirmiausia nuo savo didžiojo kaimyno? Tas kaimynas pastaruoju metu, nepaisant gana skaudžių smūgių, patirtų Gruzijoje ir Ukrainoje, yra dar piktesnis ir jau net nebeslepia savo agresyvių tikslų, ypač Baltijos valstybių atžvilgiu. Ir tai daryti Rusijai netrukdo didžiosios ES valstybės. Pirmiausia Prancūzija ir Vokietija. Todėl naujosios NATO valstybės negali tikėtis jokio Europos Sąjungos skydo tiesioginės ar netiesioginės agresijos atveju. Tuo labiau kad ES saugumo pajėgos egzistuoja tiktai popieriuje. Netgi jei tokias pajėgas ir pavyktų sukurti, tai, sprendžiant iš Paryžiaus ir Berlyno sklindančių kalbų, į tas saugumo pajėgas turėtų būti įtraukta ir Rusija. Todėl aišku, kas tada dominuotų tose pajėgose.


Ar toli pažengėme
nuo SSKP XXV suvažiavimo?

Andrius Kubilius

Ar Vyriausybė pajėgi suvokti svarbiausias
šių dienų Lietuvos problemas?

Šį ketvirtadienį bus pateikta Vyriausybės 2004 metų veiklos ataskaita.

Skaitant šį 117 puslapių apimties monumentalų dokumentą iškyla neįveikiamas noras palyginti jį su iš atminties dar neišdilusiais prisiminimais apie SSKP XXV suvažiavime skelbtas ataskaitas.

Turiu pasakyti, kad XXV suvažiavime, šalia pasigyrimų, kaip, mylimai partijai vadovaujant, viskas gerėja ir tobulėja, vis dėlto buvo pasakoma, kad dar yra ir trūkumų – „jest nedostatki“. Vyriausybės ataskaita nuo XXV suvažiavimo ataskaitų skiriasi tuo, kad joje kalbos apie trūkumus nėra. Yra tik pasiekimai – BVP auga, nedarbas mažėja, karvių primilžiai didėja. Skaitant tokį ekonomikos pasiekimų sąrašą, vis dėl to tenka paklausti, o kuo prie tos sėkmės prisidėjo Vyriausybė?


Šeštoji baltiečių konferencija Vašingtone

Šeštoji Jungtinio Amerikos baltiečių komiteto konferencija įvyko kovo 3-5 dienomis Vašingtone. Išsamioje programoje dalyvavo JAV administracijos, žiniasklaidos atstovai iš Baltijos valstybių, diplomatai bei verslo ir ekonomikos spacialistai, kurie gvildeno Lietuvai ir kitoms Baltijos valstybėms aktualias temas. Konferencija sulaukė daug dalyvių.


Europos kryžkelė

Petras KATINAS

Po Prancūzijos, Vokietijos ir Ispanijos vadovų susitikimo su Rusijos prezidentu V.Putinu Briuselyje, aiškėja vienas gana pavojingas dalykas, ateityje galintis neišvengiamai neigiamai atsiliepti vieningos Europos ateičiai. Pasitvirtina vyraujanti nuomonė, kad neapykanta yra geriausia priemonė žmonėms sutelkti. Daugelio paskutiniųjų sociologinių apklausų duomenys rodo, kad antiamerikietiškumas tampa Europos Sąjungos politikos pagrindine dalimi. Tos pačios apklausos rodo, kad dauguma Vokietijos, Prancūzijos, Slovakijos ir kitų ES valstybių piliečių Rusijos prezidentą V.Putiną laiko patikimesniu ir geresniu Europos draugu nei JAV prezidentą Džordžą Bušą.


Imigracijos niuansai

Petras KATINAS

Jungtinių Tautų duomenimis, 175 milijonai žmonių, tai yra kas 35-as Žemės gyventojas, gyvena ne ten, kur gimė. Pastaruoju metu šalimi, į kurią daugiausia stengiasi patekti pabėgėliai, tapo Prancūzija, pralenkusi netgi tradicinę visų pabėgėlių svajonę – Jungtines Amerikos Valstijas. O Europos Sąjungos valstybėse norinčiųjų gauti pabėgėlio statusą, vadinamą „Asylum“ prašymu, skaičius, palyginti su 2003 metais, sumažėjo 10 proc.


Sunkūs išbandymai Centrinėje Azijoje

Nors Kirgizijos prezidentas
Askaras Akajevas pažadėjo
įvesti vakarietišką demokratiją
ir liberalizuoti ekonomiką,
bet iš tiesų šalies
administracijoje subūrė
artimų bičiulių ratą
EPA-ELTA nuotrauka

Vakarų spaudos komentatorių žvilgsniai vėl nukrypę į Centrinę Aziją, kur Kirgizijos revoliucijos nulemti pokyčiai rutuliojasi itin sparčiai. Šios šalies ateitį vis dar gaubia netikrumo jausmas ir dėl to, kaip pažymi dienraštis „International Herald Tribune“, dalį atsakomybės turi prisiimti Vakarų valstybės. Įtakingas JAV dienraštis „Wall Street Journal“ spausdina gerai žinomo politologo Zbignevo Bžezinskio straipsnį, kuriame Kirgizijos revoliucija analizuojama platesniame viso posovietinio regiono kontekste.


Kas kam skolingas?

Petras KATINAS

Neseniai Rusijos prezidentas V.Putinas, į Sočį pasikvietęs Baltarusijos diktatorių A.Lukašenką, aptarė NVS rekonstrukcijos ir Rusijos-Baltarusijos sunkiai lipdomos sąjungos reikalus. Griūvant NVS ir rengiantis iš jos išeiti netgi Moldovai, vadovaujamai komunisto V.Voronino, Kazachstano prezidentas N.Nazarbajevas parengė NVS pertvarkos planą. Koks tai planas, dar neskelbiama, tačiau V.Putinas leido suprasti, kad planas vertas dėmesio. Na, o kol kas Maskva nežino, ką daryti su savo skolininkais. Pirmiausia su ta pačia Baltarusija. Minskas įsiskolino Rusijos vyriausybei ir Centriniam bankui 150 mln. dolerių ir 4,5 milijardo rublių. Maskva skyrė tuos pinigus bendrosios valiutos – rublio įvedimo reikalams. Ir bendra valiuta neįvesta, ir pinigų A.Lukašenka net nemano grąžinti. Grąžinimo terminas jau pasibaigė 2004 metų gruodį, o Minskas dedasi net negirdintis Maskvos priminimų dėl skolos grąžinimo.


Džiaugiasi, kad Lietuva nepataikaus V.Putinui

Žinoma Rusijos opozicijos politikė – „Demokratinės sąjungos“ pirmininkė Valerija Novodvorskaja sveikina Lietuvos ir Estijos vadovų apsisprendimą nepriimti Rusijos prezidento, kurį vadina diktatoriumi, kvietimo dalyvauti gegužės 9-osios iškilmėse Maskvoje. V. Novodvorskajos teigimu, švęsti pergalę turi pagrindo sovietinio jungo nepatyrusios valstybės, o ne tos, kurias Antrajam pasauliniam karui baigiantis esą „išlaisvino“ sovietų kariuomenė. „Lietuvos vadovas, ačiū Dievui, neatvyks į Maskvą švęsti gegužės 9-osios – vadinamosios „pergalės dienos“. Tai, kas rengiama Maskvoje, yra sovietinis siautėjimas. Tikrąją pergalę, kurią gali švęsti, pasiekė ne SSRS, o Europa, ir švęsti turi pagrindo ta jos dalis, kuriai neteko sovietinis jungas, o ne ta, kuri patyrė sovietų kariuomenės „išvadavimą“, – sakė V. Novodvorskaja. Rusijos politikės žodžiais, tirono, kuris liko gyvas, pavaldiniams po karo gyvenimas tapo dar blogesnis, nes tirono rankos tapo laisvesnės ir jis energingai ėmėsi „smaugti“ savo pavaldinius.


Nesiliaujantys istorinės atminties mūšiai

Įtakingas JAV dienraštis „New York Times“ (NYT), pateikiantis savo požiūrį į nesiliaujančius nesutarimus dėl Antrojo pasaulinio karo rezultatų, pažymi, kad kiekviena valstybė turi savo požiūrį į istoriją, kurį atkakliai gina, net jei jis šiek tiek klaidingas. „Kodėl praėjus tiek daug laiko po Antrojo pasaulinio karo pabaigos aistros dėl istorijos nerimsta? Kodėl „istorinės atminties mūšiai“ yra tokie atkaklūs visame pasaulyje, kurio dauguma gyventojų gimė praėjus metams ir dešimtmečiams po paskutiniojo 1945-aisiais iššauto šūvio?“ – klausia dienraštis. Kaip tokių „istorinės atminties mūšių“ pavyzdžius dienraštis pateikia Lietuvos ir Estijos prezidentų sprendimą nevykti į gegužės 9-ąją Maskvoje vyksiančias Antrojo pasaulinio karo pabaigos minėjimo iškilmes, Lenkijos vadovo reikalavimą pasmerkti Molotovo-Ribentropo paktą, Kinijos ir Pietų Korėjos pareiškimus dėl Japonijos karo metais vykdytų žiaurumų.


Antrojo pasaulinio karo metinės atgaivina senas žaizdas

Įtakingas Didžiosios Britanijos savaitraštis „Economist“ spausdina straipsnį, kuriame analizuojami Rusijos santykiai su kaimyninėmis valstybėmis bei Džordžo Bušo būsimo vizito į Latviją ir Gruziją politinė reikšmė. „Prezidentas Dž.Bušas, kuris gegužės 6-10 dienomis lankysis Latvijoje, Nyderlanduose, Rusijoje ir Gruzijoje, Baltųjų rūmų teigimu, „pagerbs milijonų Amerikos ir Europos žmonių pasišventimą kovojant su tironija“. Hitlerio sutriuškinimo 60-osios metinės gegužės 8 ir 9 dienomis bus paminėtos Nyderlanduose ir Rusijoje. Demokratijos plėtrą pakeliui į Maskvą Dž.Bušas minės Rygoje, o keliaudamas atgal – Gruzijoje. Rusijos požiūriu šie pasirinkimai dvelkia provokacija. Šios šalys yra labiausiai nemėgstamos Maskvos kaimynės ir vienos didžiausių imperialistinės Rusijos politikos kritikių.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija