Nieko bloga neatsitiko?

Petras KATINAS

Po referendumų dėl ES Konstitucijos projekto pralaimėjimo Prancūzijoje ir Nyderlanduose visas senasis žemynas apimtas nežinios. Pirmiausia dėl to džiaugiasi ne tik Europos kairieji – komunistai, jų atšaka trockistai, įvairaus plauko antiglobalistais pasiskelbę anarchistai, homoseksualai ir šiaip didelio triukšmo mėgėjai. Labiausiai sunerimusios naujosios ES valstybės, tarp jų ir Lietuva, nors mūsų politikai, tradiciškai užsiėmę savo nešvarių marškinių skalbimu, ramina, kad nieko ypatinga neatsitiko, o visa Europos Sąjunga gyvens pagal gremėzdišką Nicos sutartį, kuri buvo sukurta penkiolikai valstybių, kada dar apie Bendrijos išsiplėtimą iki 25 buvo galvojama tiktai teoriškai. Pernelyg akivaizdu, kad Prancūzija ir Nyderlandai, kurių gyventojų dauguma pasisakė prieš ES Konstituciją, neprieštarauja Nicos sutarčiai. Juk pagal tą sutartį visi sprendimai turi būti priimami vienbalsiai.

Jau ir taip „senosios“ Europos valstybės, pirmiausia Jungtinė Karalystė, pakėlė triukšmą, kad ji pernelyg daug sumoka įnašų į ES biudžetą. Įtakingi Londono politikai netgi prakalbo, kad Didžioji Britanija gali pasitraukti iš ES, jeigu nebus sumažintos jos įmokos. Konkrečiai, britų politikai labai nepatenkinti ES vykdoma žemės ūkio politika ir jam skiriama pernelyg didele parama. Ypač šalims naujokėms. Taigi ne tik prancūzai ir olandai pasisako už finansinės paramos mažinimą naujokėms. Galima priminti, kad Lietuvai 2004-2006 metais skirta apie 1,5 mlrd. eurų ES struktūrinių fondų paramos, tai yra po 500 mln. eurų kasmet. Kalbant apie 2007-2013 metų finansinę perspektyvą, buvo tikimasi, kad ta parama išaugs iki 850 mln. eurų kasmet. Kaip bus dabar, niekas nežino. Tuo labiau kad finansinės paramos liūdnoką perspektyvą mato ne tik ES šalys – naujokės, bet ir seniau priimtos į Bendriją valstybės. Pavyzdžiui, Portugalija jau pagrasino, kad ji vetuos 2007-2013 metų ES biudžetą, jeigu Lisabona negaus pakankamai paramos. Ir tam ji turi teisę, nes pagal Nicos sutartį tai daryti niekas nedraudžia – visi svarbiausi sprendimai ES turi būti priimami vienbalsiai. Todėl niekas, netgi ES vadovai nesitiki, kad birželio 16-17 dienomis Bendrijos lyderių susitikime bus rasta kokia nors išeitis iš susidariusios situacijos.

Apie tolesnę ES plėtrą bus galima pamiršti. Todėl neatsitiktinai aukšti Rusijos užsienio reikalų ministerijos pareigūnai neslepia savo pasitenkinimo referendumų Prancūzijoje ir Nyderlanduose rezultatais ir pareiškia, kad Ukraina, Moldova ir Gruzija gali pamiršti savo planus kada nors tapti ES narėmis. O Baltijos valstybėms leista suprasti, kad ir jos nusiėmusios kepures netrukus ateis prašyti Maskvos malonės.

Patenkintas ir Lietuvos kaimynės Baltarusijos prezidentas A.Lukašenka. Jis dar kartą užsipuolė kaimynių, „buvusių SSRS respublikų“ vadovų aktyvumą, kurie neva kurstą nuversti jo valdžią Baltarusijoje. Dar daugiau, šiomis dienomis Minske vyko vadinamoji tarptautinė naujos karinės ginkluotės ir technikos paroda „Milex-2005“. Vadinti tarptautiniu šį militaristinį renginį nevertėtų, nes parodoje savo ginkluotę daugiausia demonstravo tik Baltarusija ir Rusija. Joje Baltarusija ypač demonstravo savo pasiekimus kuriant naują karinę techniką. Pavyzdžiui, buvo rodomas serijinis rusų gamybos MiG-29 naikintuvas, kurį Baranovičių aviacijos remonto gamyklos specialistai esą taip modernizavo, kad šie be vargo gali sunaikinti visus, be išimties, taikinius ore ir žemėje. A.Lukašenka pasigyrė, kad šiais modernizuotais naikintuvais jau sparčiai ginkluojama Baltarusijos armija. Taip pat pademonstruota Minsko automobilių gamyklos ir Minsko sunkiųjų vilkikų gamykloje sukurti sunkieji vilkikai – irgi neturinti analogų visame pasaulyje žvalgomoji-diversinė mašina „Stalker“, aprūpinta moderniausiomis elektroninėmis sistemomis.

Šioje militaristinėje parodoje neatsiliko ir Rusijos ginklų kūrėjai. Valstybinė organizacija „Rosoboroneksport“ pademonstravo naujus zenitinius-raketinius kompleksus ir kitus ginklus. Nepamiršta priminti, kad Baltarusijos ir Rusijos karinės gamyklos dirba ranka rankon ir pagrindinis jų tikslas – ne konkurencija, o glaudus bendradarbiavimas, ypač „pavojaus akivaizdoje“. Pavojų, žinoma, kelia NATO ir pirmiausia Baltijos valstybės...

Taigi Prancūzijos ir Nyderlandų referendumai davė puikią progą mūsų kaimynams dar kartą užsipulti ir suniekinti Baltijos šalis. Nesiskaitant su jokiomis tarptautinėmis normomis, pagaliau politinio etiketo taisyklėmis. Pats Rusijos prezidentas V.Putinas, jau nekalbant apie politikos technologus, Baltijos šalis paniekinamai vadina „nykštukinėmis“ („karlikovyje“) valstybėmis, JAV batų valytojomis ir pan. Netgi Hitleris nesišvaistė tokiomis frazėmis. Pavyzdžiui, Rusijos ekspertų instituto vicedirektorius Michailas Maliutinas pareiškė: „Pakaktų Rusijai uždaryti sienas su Latvija ir kitomis Baltijos šalimis, ir jų ekonomikos katastrofa įvyks po kelių mėnesių“.

Aišku, nepaliaujama džiaugtis ir dėl iškilusių problemų ES. Čia irgi neapsieinama be grubių įžeidinėjimų. Štai dar nuo M.Gorbačiovo laikų gerai žinomas Andronikas Migranianas, kažkada vadinęsis demokratu, o dabar reikalaujantis M.Gorbačiovą ir kitus „SSRS griovėjus“ viešai atgailauti už imperijos sugriovimą, dienraštyje „Komsomolskaja pravda“ paskelbė straipsnį, reikšmingai pavadintą: „Mes galime viską!“ Jame akademikas, dabar profesoriaujantis Maskvos užsienio politikos institute, rašo: „Dabar vieni reikalauja iš Rusijos atgailos už Molotovo-Ribentropo paktą ir už „Pribaltikos okupaciją“, kiti – už „badą“ Ukrainoje, treti – už dabartinę Rusijos imperinę politiką artimojo užsienio atžvilgiu. Stebina ne tai, kad tos nevisiškai subrendusios nykštukinės valstybės, siekdamos sureikšminti save tarptautinėje bendruomenėje, kelia absurdiškus reikalavimus šaliai, kurios nesavanaudiškų nuolaidų dėka gavo nacionalinį valstybingumą, o tai, kad Vakarų visuomenėje ir jų politiniuose sluoksniuose šie absurdiški reikalavimai susilaukia pritarimo ir užuojautos“.

Pavojus kyla ne tik dėl iš Maskvos sklindančių vertinimų ir grūmojimų. Pačioje Lietuvoje daugiau nei pakankamai politikų ir veikėjų, kurie, nepaisydami nieko, deda visas pastangas dar labiau pririšti Lietuvą prie Maskvos. Tai ypač išryškėjo Vilniuje įvykusiame Europos verslo kongrese. Vien tai, kad šį forumą atidarė Rusijos „Gazprom“ valdybos pirmininkas A.Mileris, daug ką pasako. O Lietuvos premjeras A.Brazauskas savo sveikinimo kalboje pirmiausia akcentavo, kad „bendra ES kaimynė Rusija būtų atvira bendriems reikalams, o Lietuva privalo būti tradiciškai gera Rusijos kaimynė“.

Tam karštai pritarė ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas B.Lubys, pabrėžęs, jog mūsų verslininkams ypač svarbu išsaugoti ekonominius ryšius su Rusija, Baltarusija, Vidurinės Azijos, NVS šalimis. Ir nė vienas net neužsiminė apie Kremliaus susidorojimą su „Jukos“ kompanijos vadovais Chodorkovskiu ir Lebedevu. Negi Premjeras ir Pramonininkų konfederacijos prezidentas nesuvokia, jog taip pat bus susidorota ir su kitais, jeigu jie neįtiks čekistų vadovaujamam Kremliui?

Tuo tarpu yra ir kitaip manančių Rusijos politikos ekspertų. Štai fondo „Politika“ prezidentas Viačeslavas Nikonovas, paklaustas, kaip atsilieps ES ir Rusijos santykiams referendumų dėl Konstitucijos pralaimėjimų rezultatai, atsakė, jog pirmiausia labai susilpnės didžiausio V.Putino bičiulio Prancūzijos prezidento Ž.Širako vaidmuo. Taip pat sumažės Prancūzijos įtaka ES, kas labai nenaudinga Rusijai, nes Prancūzija iki šiol užima aiškiai prorusišką poziciją ES viduje. Beje, V.Nikonovas pranašauja liūdną euro ateitį ir tolesnį jo kurso kritimą JAV dolerio atžvilgiu.

Taigi šiais balsavimais Prancūzijoje ir Olandijoje, be abejo, stengsis pasinaudoti ir Rusija, dar labiau varydama pleištus į ES valstybių tarpusavio santykius.

O dėl Lietuvos, tai kyla labai realus pavojus, kad visos planuotos finansinės paramos negausime. Nepriėmus Konstitucijos gali nueiti niekais Lisabonos strategijos ambicijos modernizuoti visų ES šalių ekonomiką ir skirti į ES biudžetą 1,29 šalių bendrojo vidaus produkto. Dabar vargu ar tam bus ryžtasi. Geriausiu atveju, kalbama apie 1 proceto ir dar mažesnius BVP įnašus. Todėl tikėtis ES pinigų lietaus lieka nedaug vilčių. Tad Lietuvos užsienio politikos vairininkams yra apie ką galvoti. Ir neraminti savęs, jog nieko bloga neatsitiko. Šiaip ar taip, referendumų Prancūzijoje ir Nyderlanduose pralaimėjimas palies ir Lietuvą. Tik dar nežinia kaip.

Bet juk nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Gyventi pagal Nicos sutartį šalims naujokėms, ypač Lietuvai ir kitoms Baltijos valstybėms, gali būti net lengviau. Ypač apsiginant nuo Rusijos pinklių. Juk Maskva kaip tik per Paryžių, Berlyną, iš dalies ir Briuselio biurokratus siekė uždėti apynasrį ES naujokėms. O pagal naująją Konstituciją nustojus galioti vienbalsiškumo principui, kovoti su Kremliaus intrigomis būtų kur kas sunkiau. Tačiau pagyvensim – pamatysim.

© 2005 "XXI amžius"