"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2005 m. birželio 8 d., Nr. 11 (104)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Pažangiose demokratijose politikai atsistatydina ir dėl etikos

Interviu su Darbo partijos atstove Europos Parlamente
Ona Juknevičiene

Darbo partijos atstovė
Europos Parlamente
Ona Juknevičienė
Valdo Kopūsto (ELTA)
nuotrauka

„Lietuvos politikams trūksta politinės kultūros, kuri labiau priimtina pažangioms demokratijoms. Ten politikai dažnai atsistatydina ir neturint jų kaltės įrodymų. Tai iš tikro yra politinės etikos klausimas. Jeigu politiniai faktai yra tokio lygio, kuris rodo, kad žmogumi bus sunku pasitikėti, politikas paprastai pasitraukia“, – Eltai sakė europarlamentarė.

 

Kokia, jūsų manymu, Europos Sąjungos (ES) ateitis po to, kai prancūzai ir olandai atmetė Sutartį dėl Europos Konstitucijos?

Buvo aiškiai matyti, kad sulauksime neigiamo prancūzų ir olandų atsakymo, bet iki paskutinės akimirkos turėjome šiokios tokios vilties, jog prancūzai, kaip per prezidento rinkimų antrąjį ratą, susitelks ir balsuos „už Žaką Širaką“. Referendumų rezultatas vis dėlto – šokiruojantis.

Jeigu prieš Konstituciją pasisakys tik dvi ar trys ES valstybės, dar bus galimybių svarstyti, ką galima perdaryti. Referendumai Prancūzijoje ir Olandijoje dar iš esmės nekeičia esamos padėties.

Prancūzijos žmonių išreikšta pozicija pirmiausia parodė, ką jie galvoja apie savo valdžią – tai pripažįsta dauguma politikos analitikų. Žmonės reagavo į tai, kaip valdžia sprendžia vidaus ekonomines ir politines problemas. Ekonomikos sąstingis, šoktelėjęs nedarbo lygis pirmiausia lemia žmonių pasipriešinimą blogai besitvarkančiai valdžiai. „Ne“ buvo pasakytas ne tiek Konstitucijai, kiek Ž.Širakui ir jo vyriausybei.

Referendumo Prancūzijoje baigtį lėmė ir kiti veiksniai. Ne tik Prancūzijos, bet ir kitų valstybių politikai dažnai manipuliuoja ES institucijų galiomis. Kai kas nors nesiseka valstybės vidaus politikoje, jie aiškina, esą vidaus padėtį bloginančių sprendimų reikalauja ES.

Pavyzdžiui, sakoma, kad ES negina tekstilės pramonės, įsileisdama kinų produkciją. Tekstilininkai „sukyla“ prieš valdžią, reikalaudami juos ginti, o valdžia jiems atsako nieko negalinti padaryti, nes paklūsta ES vykdomai politikai. Manipuliavimas tariant, jog dėl nesėkmių kaltas Briuselis, smarkiai veikia senųjų ES valstybių narių piliečius, jų sąmonę. Balsuodami prieš Konstituciją jie greičiausiai galvoja apie tai, kaip Briuselis „pablogino“ jų gyvenimą.

Įvardijote dvi priežastis – nepasitenkinimą valdžia dėl ekonominės socialinės padėties ir kalčių suvertimą ES. O kokį vaidmenį šiuo atveju galėjo suvaidinti neigiamas požiūris į Briuselio biurokratiją, jos atotrūkį nuo žmonių, per menką politinę demokratinę įtaką jos sprendimams?

Jūs teisus – vis labiau nuogąstaujama, kad ES sukerojo nuo žmonių atitolusi biurokratija, neigiamai veikianti jų kasdienį gyvenimą. Tačiau politikai nepasinaudojo gera galimybe išaiškinti, jog siūloma Europos Konstitucija kaip tik yra nukreipta prieš tą biurokratiją.

Jei būtų priimta Konstitucija, labai sustiprėtų Europos Parlamento (EP) galios, o EP savo ruožtu – vienintelė ES institucija, kuri galėtų ir turėtų būti arčiausiai žmonių. Būtent EP atstovauja ES valstybių piliečių nuomonėms. Deja, EP ligi šiol buvo nuo žmonių atitrūkęs, ir kaip tik Konstitucija, didindama jo galias, galėjo sustiprinti ryšį tarp valdžios ir žmonių.

Vadinasi, balsuodami prieš Konstituciją, žmonės patys pamynė politinio atstovavimo principą?

Taip, tik jie tai padarė greičiausiai patys nesuvokdami, ką daro. Jų supratimas toks: „mano gyvenimas blogas, nes blogai tvarkosi mano vyriausybė“. Kad ir už ką būtų balsuojama, – už Konstituciją ar kitais klausimais, – jie, balsuodami „prieš“, galvoja apie tai, kaip „nubausti“ savo vyriausybę.

Per EP rinkimus Darbo partijos lyderis V. Uspaskichas aiškino, kad jūsų partijos sąraše nėra politikų – tik savo sričių profesionalai. Tai koks tas darbas EP – politinis ar nepolitinis?

Jis negali būti nepolitinis, nes specialisto darbas tam tikroje institucijoje įgyja politinį atspalvį. Rinkimų į EP kampanijos metu sakiau, kad esu ekonomistė, tačiau esu ir politikė – galbūt ne tuo tradiciniu būdu, kai politikai suvokiami kaip Seimo nariai, bet kaip patarėja privatizavimo klausimais kitose valstybėse. Šis darbas – labai politizuotas. Juk ekonominiai sprendimai dažnai nepriimami vien dėl ekonominių motyvų – jie neretai priimami argumentuojant politiškai.

Galima kelti klausimą – kiek specialistui politinėje institucijoje, kaip EP, reikia būti politiku ir kiek – specialistu? Į šį klausimą sunku atsakyti – negalėčiau to išmatuoti procentais. Tačiau teiginys, kuriam aš pritariu, – kad reikalingi specialistai, – galioja EP, nes specialistų poreikis ten jaučiamas ir frakcijose, ir komitetuose, kur dažnai kalbama, kad sprendimai priimami dėl išprusimo stygiaus nesuvokus klausimo esmės.

Išmanantis ekonomiką ir pinigų politiką EP narys yra vertingesnis nei tas, kuris atitinkamo išsilavinimo neturi. Jis gali kalbėti apie esminius dalykus. Tačiau EP yra pasidalijęs į politines frakcijas, ir, pavyzdžiui, geras ekonomistas, jeigu jis – socialistas, stengsis kreipti ekonominę politiką į kairę, kaip liepia jo politiniai įsitikinimai.

Kitaip tariant, socialistas-specialistas geriau nei paprastas socdemas?

Taip. Žmogus, kuris nėra savo srities specialistas, kalba politinėmis deklaracijomis, neatspindinčiomis svarstomo dokumento esmės. O įstatymuose, direktyvose juk yra esminių dalykų, tad reikia gerai išmanyti ekonomiką, rinkos santykius ir žaidėjų santykius toje rinkoje.

Dažnai patogu politiškai manipuliuoti – kai dominuoja politika, o ne esminiai klausimai ar esmės supratimas. Antai prancūzai buvo gąsdinami paslaugų direktyva, pabrėžiant, kaip daug žmonių iš naujųjų ES valstybių suvažiuoja į senąsias ES valstybes nares ir esą atiminėja darbo vietas. Esminė šiuo atveju daroma klaida ta, jog visa tai nieko bendra neturi su paslaugų direktyva. Tai – nelegalaus darbo klausimas. Taigi matome, kaip kartais politizuojami klausimai ir nutolstama nuo jų esmės.

Sakote, kad EP trūksta politinio atstovavimo. Tuo tarpu Darbo partijos atstovai per EP rinkimus kratėsi „politikų“ pavadinimo. Ar tai buvo politinė gudrybė manipuliuojant žmonėmis, kreivai žiūrinčiais į politiką?

Manau, buvo noras identifikuoti save kitaip nei konkurentai. Šis noras – normalus. Nemanau, kad tai buvo manipuliacija arba melas. Atsidūrę EP mes tikrai pasistengėme – ir mums labai pasisekė – dirbti tuose komitetuose, kurių sritis geriausiai išmanome. Nuo žmonėms duoto pažado, kad EP būsime specialistai, mes nenutolstame.

Europos Komisija (EK) neseniai išreiškė susirūpinimą dėl SAPARD lėšų skirstymo Lietuvoje. Ar, jūsų manymu, Ūkio ministerija dirba skaidriai ir nepriekaištingai, o EK nuogąstavimai – nepagrįsti?

Ar skaidriai dirba Ūkio bei kitos ministerijos ir ar dabar jos dirba skaidriau nei anksčiau, geriausiai galėtų pasakyti „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas Rytis Juozapavičius. Deja, pagal korupcijos lygį Lietuva ES ir viso pasaulio mastu apskritai negražiai atrodo.

Ar skaidriai dirba Ūkio ministerija? Neturiu informacijos. Negalėčiau įvardyti konkrečių atvejų, kur buvo padaryti dideli nusižengimai.

Kai vyko rinkimų kampanija, aš gana aktyviai kritikavau Finansų ir Susisiekimo ministerijas, kad jos tinkamai nepasinaudoja galimybe pasiimti lėšas iš ES. Mūsų valdininkai praleido geras progas. Kodėl praleido? Pirmiausia, manau, dėl kvalifikuotų žmonių stokos. Kitas dalykas – lietuviai nemoka užmegzti gerų ryšių Briuselyje, Europoje.

Dabar man tikrai sunku pasakyti, ar kurie nors projektai nepraleidžiami sąmoningai – dėl asmeninių priežasčių, draugysčių.

Kaip vertinate pastaruoju metu įsiplieskusius skandalus – pavyzdžiui, dėl Krekenavos agrofirmos galimo protegavimo? Nors kalbamu atveju niekas neįrodyta, anksčiau, kilus panašiems skandalams, atsakingi valstybės pareigūnai atsistatydindavo bent jau dėl etinių sumetimų.

Gerai pastebėjote – niekas neįrodyta. Visados tikėjau, tikiu ir tikėsiu nekaltumo prezumpcija. Jei neįrodyta, negaliu sakyti, kad žmogus kaltas. Jei turėčiau kurios nors agrofirmos protegavimo įrodymų, galėčiau tai komentuoti ir sakyti, jog tai – negerai.

Kita vertus, manau, kad Lietuvos politikams trūksta politinės kultūros, kuri labiau priimtina pažangioms demokratijoms. Ten politikai dažnai atsistatydina ir neturint jų kaltės įrodymų. Tai iš tikrųjų yra politinės etikos klausimas. Jeigu politiniai faktai yra tokio lygio, kuris rodo, kad žmogumi bus sunku pasitikėti, politikas paprastai pasitraukia.

Prezidentas Valdas Adamkus savo pareiškime kaip tik ir leido suprasti nepasitikįs ūkio ministru V.Uspaskichu ir Vilniaus meru A. Zuoku bei užsiminė apie vakarietiškos politinės kultūros standartus. Ar jūsų nuomonė iš esmės sutampa su Prezidento pozicija?

Nesakyčiau, kad sutampa. Galiu pasakyti savo, kaip Lietuvos pilietės, nuomonę. Manau, Prezidento pareiškimas skatina Lietuvos politiką pakilti į aukštesnį politinės kultūros lygį. Kartu manau, jog Prezidento patarėjai turėjo kitaip sudėti akcentus. Manau, su tokiu pareiškimu Prezidentas taip pat nutolsta nuo aukšto politinės kultūros lygio, nes neatsižvelgia į teisingą politinių institucijų funkcionavimą. Apie nepasitikėjimą jis turėtų pareikšti Premjerui. Savo ruožtu Premjeras turi priimti sprendimą, kuriam ministrui siūlyti pasitraukti. Dabar supainiotas politinių institucijų vaidmuo.

Ko gero, daug kas Lietuvoje norėtų, kad kažkas pasakytų lemiamą žodį ir taptų teisėju. Tačiau tai – neteisinga. O jeigu jau Prezidentas ėmėsi teisėjo vaidmens, jis turėjo kreiptis į Vyriausybės vadovą.

Gerbiu principinę Prezidento poziciją – jis turėjo pasakyti savo nuomonę ir tai padarė. Tačiau, jei kalbame apie ministro keitimą, turėjo būti pritaikytas kitoks mechanizmas.

Daug kas atkreipia dėmesį, kad postų dalybose, skandaluose ir komisijų kūrimo reikaluose paskendęs dabartinės kadencijos Seimas – iš esmės nedarbingas. Nors didžiausia frakcija jame – „darbiečių“. Kaip tai paaiškintumėte?

Manau, iš tikrųjų svarstoma daug klausimų, kurie neleidžia Seimui atlikti jo tiesioginio darbo. Tai labai kenkia Lietuvai ir visų valdžios institucijų funkcionavimui – ne tik Seimo, bet ir Vilniaus savivaldybės, kai meras įsivelia į politinius debatus, kurie jam trukdo normaliai dirbti. Žala taip pat daroma Lietuvos reputacijai tarptautinėje plotmėje. Visi tie ginčai gali turėti neigiamų padarinių ne tik politikos, bet ir ekonomikos atžvilgiu. Sovietiniais laikais sakydavo: „Jei nori sugadinti reikalą, įsteik komisiją“. Seimas taip ir daro, nors tų komisijų kūrimas – nereikalingas dalykas.

Negalėčiau sakyti, kad dėl prasto Seimo darbo atsakinga Darbo partija. Seimas – kolegiali struktūra: jame yra ir opozicija, ir neutralios grupės, ir valdančioji koalicija. Klausimai svarstomi kolegialiai. Manau, kaip tik opozicija tinkamai neatlieka savo vaidmens – nereikalauja liautis švaistyti tuščiai laiką ir perduoti svarstyti kai kurias problemas specialioms teisėsaugos institucijoms, kad galėtų normaliai dirbti jai priklausantį darbą.

Tačiau opozicijos atstovai kaip tik sako, kad Seimas kišasi ne į savo reikalus – pavyzdžiui, Vilniaus savivaldybės ir mero. Liberalcentristai labai nustebo išgirdę Darbo partijos frakcijos Seime seniūnės Loretos Graužinienės paaiškinimą, kad A. Zuoko veiklą tirsianti komisija įsteigta todėl, kad kiti taip pat steigia komisijas.

Taip, Darbo partija inicijavo vieną komisiją. O kita partija inicijavo kitas komisijas. Darbo partija dalyvauja šiuose procesuose, nes ji atstovaujama Seime. Aš jos neišskiriu – sakau, kad jie visi – ir valdančioji koalicija, ir opozicija – kartu yra Seime. Sprendimai priimami daugumos balsais.

Vis dėlto į politinį karą labiausiai įsitraukė liberalcentristai ir „darbiečiai“. Vilniaus mero veiklą tiriančiai komisijai vadovauja „darbietis“, o ji įsteigta, prisimenant L.Graužinienės žodžius, pagal principą „jei jūs taip darote, tai ir mes taip darysim“.

Sakyčiau tą patį, ką ir Prezidentas: stokojame politinės kultūros. Tai nėra solidu.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Vladimiras Laučius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija