Dar vienas „socializmo“ kūrėjas

Petras KATINAS

Venesuelos prezidentas Hugo Čavesas sveikinasi su savo šalininkais.

Prezidentas H.Čavesas stebi karinę ceremoniją Karakase

Pastaruoju metu nė viena iš Pietų Amerikos valstybių nesulaukia tiek daug pasaulio dėmesio kaip Venesuela. Ir tam yra labai rimtų priežasčių. Pirmiausia aiškiai matyti, kad ši naftos daug turinti valstybė tampa kairiųjų bastionu Pietų Amerikoje, ir tai labai nepatinka galingajai Šiaurės kaimynei – JAV. O nesibaigianti ir komunistinius lozungus vis labiau griaudėjanti prezidento Hugo Čaveso antiamerikietiška retorika kelia didelį Vašingtono nerimą. Netgi prabilta, jog Pietų Amerikoje atsirado naujoji Kuba, su kurios diktatoriumi Fideliu Kastru savo draugystės neslepia ir netgi tuo didžiuojasi Venesuelos prezidentas H.Čavesas, buvęs desantininkas, vadinantis save „išdidžiu indėnu“. Venesuela dėl savo naftos išteklių yra gana reikšminga Jungtinėms Valstijoms, nes tai – viena didžiausių naftos eksportuotojų į JAV rinką. Ten parduoda 1,5 mln. barelių naftos kasdien, o pačioje JAV teritorijoje turi daugiau kaip 14 tūkst. degalinių.

Po H.Čaveso atėjimo į valdžią 1999 metais jo antiamerikietiški išpuoliai vis stiprėjo. Todėl 2002 metų gruodį Venesueloje kilo masinės protesto demonstracijos ir streikai, kurie tęsėsi 63 dienas. Tai buvo visuotinis politinis streikas reikalaujant atsistatydinti naująjį Pietų Amerikos F.Kastrą. Opozicijai vadovavo buvęs Darbo konfederacijos generalinis sekretorius 58-erių metų politikas Karlosas Ortega. Tada 63 dienas užsitęsusį visuotinį politinį streiką pavyko palaužti, o K.Ortega ir kiti opozicijos lyderiai pabėgo į užsienį. Prezidentas H.Čavesas pareiškė, jog dėl to streiko Venesuela prarado dešimt milijardų dolerių. Po šios žlugusios pasipriešinimo Čaveso režimui akcijos buvo kalbama, kad Venesueloje gali net kilti pilietinis karas. Tuo labiau kad opozicijos lyderis K.Ortega pernai rugpjūtį nelegaliai atvyko į Venesuelos sostinę Karakasą ir bemat pasirodė pranešimų, jog K.Ortega organizuoja ginkluotus būrius Falkono valstijos kalnuose. Tai sukėlė didelį nerimą, nes Venesueloje, kitaip nei kitose Pietų Amerikos valstybėse, nuo pat nepriklausomybės paskelbimo 1811 metais jokių pilietinių karų nebuvo. Tačiau opozicijos lyderis greitai buvo areštuotas. Jam pateikti kaltinimai skamba labai grėsmingai: pilietinio smurto organizavimas, nacionalinės ekonomikos griovimas ir net tėvynės išdavimas. K.Ortegos areštas tapo paskutiniuoju prezidento H.Čaveso smūgiu opozicijai. Opozicinis koordinacinis demokratinis komitetas, vienijantis daugiau kaip 30 politinių, visuomeninių ir profsąjunginių organizacijų, faktiškai dingo nuo politinės scenos po pernai spalio mėnesį įvykusių vietinės valdžios rinkimų. Juose prezidento H.Čaveso šalininkai užtikrintai laimėjo 20-yje valstijų iš 22.

Pasak politikos žinovų, po šių rinkimų politinis Venesuelos žemėlapis tapo „raudonas“, ir opozicijai nugalėti tą spalvą bus gana nelengva. Mat H.Čavesas gruodį paskelbė Venesuelos parlamento rinkimus, kuriuose ketina laimėti absoliučią daugumą. Dabar jo šalininkai turi parlamente 87 vietas, o opozicija – 78. Tuo labiau kad daugeliui skurdžiausių, ypač liumpenizuotų visuomenės sluoksnių labai priimtinos populistinės tikros, o greičiausiai tariamos reformos. Po 1999 metų H.Čaveso surengtuose net devyniuose rinkimuose ir referendumuose kaskart laimėjo jo šalininkai. O vasarį Karakase vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Socialinė skola“ H.Čavesas paragino visas besivystančias šalis paskelbti „XXI amžiaus socializmą“. To naujojo socializmo, kuris neva panaikins skurdą ir nelygybę, kūrimo pradžią patvirtino ir viceprezidentas Chosė Vinsentas Ranchelis pareiškęs, kad „XXI amžiaus socializmo“ statymas bus pagrindinis prezidento H.Čaveso uždavinys. Todėl dauguma politikos apžvalgininkų tokius pareiškimus vertina kaip H.Čaveso ketinimą sukurti Venesueloje antrąją Kubą. Ne tik opozicija, bet ir kai kurie kairiųjų pažiūrų politologai bei žurnalistai H.Čavesą vadina komunistu. Pats Venesuelos prezidentas neigia esąs komunistas, tačiau tai neigdamas visada nepamiršta pridurti esąs didelis Kubos komunistinio diktatoriaus F.Kastro draugas bei turįs gerų bičiulių ir tarp kitų komunistų. Tokie Venesuelos prezidento pareiškimai sukėlė didelį nerimą JAV ir kai kuriose Pietų Amerikos šalyse. Užtat labai palankiai sutikti Kinijoje, Rusijoje, jau nekalbant apie Kubą ir Šiaurės Korėją. Ten su entuziazmu buvo įvertinti H.Čaveso pasisakymai prieš JAV prezidentą Džordžą Bušą, kuris ne kartą pavadintas didžiausiu destabilizatoriumi pasaulyje. Taip pat H.Čavesas pareiškė, kad Dž.Bušas kelia grėsmę pasaulio taikai ir netgi rengia pasikėsinimą į jį. Esą informaciją apie pasikėsinimą gavo iš… F.Kastro. Tokius pareiškimus JAV valstybės sekretorė Kondoliza Rais pavadino „juokingais“, bet pažymėjo, kad, tokiais teiginiais remdamasis, „XXI amžiaus socializmo kūrėjas“ rengiasi visiškai sunaikinti bet kokią opoziciją ir įvesti asmeninę diktatūrą.

Kai dėl Venesuelos naftos, tai H.Čavesas, aišku, nenori prarasti pagrindinės jos rinkos – JAV. Tačiau dabar jis pagrasino, kad gali nutraukti naftos tiekimą į JAV. Tai H.Čavesas pareiškė lankydamasis Delyje ir pasigyrė, kad Venesuelos naftą pasirengusios su džiaugsmu pirkti Kinija ir Indija. Dar didesnę įtampą tarp Vašingtono ir Karakaso sukėlė pasirašytas susitarimas su Rusija nupirkti 100 tūkst. Kalašnikovo automatų. Pranešama, kad šiame susitarime yra punktų ir apie rusiškų raketų bei kitos karinės technikos įsigijimą. Kaip teigė JAV valstybės sekretorės pavaduotojas Rodžeras Norjega, Vašingtonas dėl to labai sunerimęs, nes beveik neabejoja, kad daugelis tų ginklų paklius į Kolumbijos marksistinių maištininkų ir narkomafijos rankas. Beje, Venesuelos siena su Kolumbija, kuri yra irgi senas Vašingtono galvos skausmas, tęsiasi net 2219 km, todėl rusiškų ginklų srautui į Kolumbiją yra pačios palankiausios sąlygos.

Taigi Pietų Amerikos žemyne atsiranda, anot kai kurių apžvalgininkų, antroji Kuba. Venesuelos prezidentas uoliai seka F.Kastro pėdomis ir nuolat stiprina savo valdžią. Tą rodo ir naujosios vadinamosios Bolivaro konstitucijos priėmimas. Ta konstitucija suteikia H.Čavesui visas galimybes įvesti Venesueloje autoritarinę diktatūrą. Beje, H.Čavesas pasigyrė, kad jeigu jis būtų atėjęs į valdžią prieš 30 metų, tai būtų gavęs absoliučią Sovietų Sąjungos paramą. Tuo pačiu Venesuelos prezidentas labai gerai įvertino dabartinius Venesuelos ir Rusijos santykius, o prezidentą V.Putiną pavadino labai geru savo draugu. Kitas „draugas“ yra irgi antiamerikietiška paranoja susirgęs Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas. H.Čavesui viešint Paryžiuje, nestigo abiejų pusių reikštų kaltinimų Vašingtonui. Ž.Širakas pareiškė, kad Prancūzija įgijo „patikimą ir nuolatinį“ naftos tiekėją – Venesuelą.

Kyla klausimas: kodėl Venesuelos gyventojų dauguma palaiko „XXI amžiaus socializmo kūrėją“. Pirmiausia todėl, kad jam, bent kol kas, nesunku vykdyti savo populistinius pažadus ir vaizduoti socialinį paprastų žmonių rūpintojėlį, nes, kylant naftos kainoms pasaulinėje rinkoje, pinigų netrūksta. Todėl labai palankiai, net su entuziazmu buvo sutiktas H.Čaveso sprendimas padidinti minimalų mėnesinį atlyginimą iki 200 dolerių. Taip pat numatyta iki šių metų pabaigos pastatyti 120 tūkst. naujų butų, o 2006 metais – dar 200 tūkst. Šiuos metus H.Čavesas paskelbė „liaudies būsto“ metais. O kur dar pažadas apkarpyti turtingų žemvaldžių, vadinamųjų latifundininkų, žemes ir atiduoti jas neturtingiems mažažemiams valstiečiams.

Bet dėdamasis vos ne viso pasaulio nuskriaustųjų ir trečiojo pasaulio silpnai išsivysčiusių šalių gynėju, kviesdamas jų gyventojus kurti „XXI amžiaus socializmą“, naujasis Marksas prieštarauja pats sau. Štai neseniai įvykusioje naftą eksportuojančių šalių organizacijos OPEK konferencijoje, kurioje daugelis OPEK narių vadovų ragino didinti naftos gavybą, kad toliau nekiltų jos kainos, H.Čavesas apstulbino visus pareikšdamas: „Pasaulis turi pamiršti pigią naftą. Jos kaina turi augti ir toliau“. Tai reiškia, kad labiausiai nuo to naftos kainų kilimo nukentės kaip tik skurdžiausios valstybės, kurių gerovės kilimu neva rūpinasi H.Čavesas. Taigi Kubos diktatoriaus ir Kremliaus valdovo bičiulis elgiasi įprastai: deklaruoti utopines ir gyvenimo nušluotas idėjas, o elgtis visiškai kitaip. Pirmiausia tapti vienvaldžiu Venesuelos diktatoriumi.

EPA-ELTA nuotraukos

© 2005 "XXI amžius"