Okupuotos Lietuvos istorija

Prof. Ona VOVERIENĖ

Neseniai pasirodžiusi ir Lietuvos Seime sutikta okupuotos Lietuvos istorija „Lietuva 1940-1990 m.“ (V.,2005), be jokios abejonės, reikšmingas leidinys, atsistosiantis į vieną gretą su „Lietuvių kalbos istorija“, „Visuotine lietuvių enciklopedija“, „Mažosios Lietuvos enciklopedija“, Izidoriaus Ignatavičiaus parengtu enciklopediniu žinynu „Lietuvos naikinimas ir tautos kova 1940-1998 m.“ (V.,1999).

Tai knyga, kuri turi stovėti visų mokyklų bibliotekų lentynėlėse, ant kiekvieno istorijos ir ne istorijos mokytojo, dėstytojo, kiekvieno Lietuvos inteligento darbo stalo. Knyga sudaro prielaidą, kad Lietuvos mokykla gal nustos gaminti sovietinius mankurtukus – be šaknų, be tėvų, be gimtinės, be Tėvynės, be savo valstybės. Svarbesnės knygos už ją dabar nėra.

Knygos autoriai doc. dr. Arvydas Anušauskas (jis ir redakcinės kolegijos vyriausiasis redaktorius), dr. Juozas Banionis, dr. Česlovas Bauža, dr. Valentinas Brandišauskas, dr. Arūnas Bubnys, doc. dr. Algirdas Jakubčionis, Dalia Kuodytė, Nijolė Maslauskienė, dr. Petras Stankeras, Juozas Starkauskas, dr. Arūnas Streikus, dr. Vytautas Tininis, prof. habil. dr. Liudas Truska – taigi įvairiausių ideologinių pakraipų ir įsitikinimų istorikai, atlikę mokslinį ir žmogiškąjį žygdarbį. Rašant okupuotos Lietuvos istoriją jiems teko sunkus išbandymas ir dramatiška dvasinio lūžio dalia: daugeliui jų, siekiant mokslinio objektyvumo ir tiesos, teko pakilti virš savęs, savo pasaulėžiūrinių dalykų. Visų jų garbei reikia pasakyti – jiems tai pavyko!

Suprantama, tai tik skaitytojo, ne istoriko nuomonė. Neabejoju, istorikai tars savo žodį. O mano žvilgsnis iš šalies, iš kitų mokslo pozicijų, skaitytojo, piliečio ir savo tautos vaiko žvilgsnis. Jeigu jis bus ir ne visiems priimtinas, tai jų teisė ir jų pasirinkimas. O mano – pats palankiausias.

Knygą sudaro septynios dalys, iš kurių pavadinimų jau galima spręsti apie ką ši knyga. Tai – 1.Lietuva okupacijos išvakarėse. Politinė, ekonominė ir kultūrinė padėtis; 2.Lietuvos Nepriklausomybės praradimas. Sovietų okupacija ir aneksija. SSRS 1940 m. gegužės 25 d. nota; 3. Nacių okupacija. Vokietijos–SSRS karo pradžia; 4.Totalitarinis stalininis režimas. Sovietinė reokupacija. Stalininis režimas. 5.Lietuva restalinizacijos metais. Stalininio laikotarpio pabaiga. Lietuva politinio „atšilimo“ laikotarpiu (1953-1964 m.); 6.Kraštas ir visuomenė. Tarp modernizacijos ir sąstingio. Politiniai, ekonominiai ir kultūriniai pokyčiai. Sovietinė modernizacija. Antisovietinis pasipriešinimas ir kova dėl žmogaus teisių. Stagnacija. Ūkio padėtis. Paskutinės pastangos stiprinti sovietų režimą; 7. Lietuvos valstybingumo atkūrimas. Kova dėl nepriklausomos demokratinės Lietuvos. Išeivija atkuriant Lietuvos nepriklausomybę. Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas. Lietuvos valstybės 1991-2004 m. kronika. Asmenvardžių rodyklė. Santrumpos.

Kiekvienas šios knygos skaitytojas, neabejoju, atras joje savo temas ir atsakymus į jam rūpimus klausimus; pats supras ir kitam paaiškinti galės.

Man visada klampiausias atrodė prieškario Lietuvos paskutinysis dešimtmetis. Visada žavėjausi gen. Povilo Plechavičiaus ryžtingu veiksmu žabojant komunistų siautėjimą Lietuvoje tuo laikotarpiu. Tačiau po perversmo sekęs politinis ir dvasinis marazmas, atvedęs mūsų valstybę į katastrofą, o tautą – į pražūtį, man buvo nesuprantamas. Kodėl taip atsitiko? Kodėl A.Smetona nuvertino gen. P.Plechavičiaus žygdarbį? Juk galėjo tada Lietuva rinktis ir kitą savo raidos ir savo ateities kelią?

Su prof. L.Truska, kaip skaitytoja, ne kartą polemizavau įtardama jį noru perrašyti Lietuvos istoriją. Knygos pirmoji dalis, apimanti nuo 1926 metų iki 1940 birželio 15 d., Lietuvos okupacijos ir tautos tragedijos pradžios, šį kartą man pasirodė visiškai įtikinama, gerai argumentuota ir nekelianti abejonių. Skaičių ir faktų kalba pateikiama politinė, ekonominė ir kultūrinė Lietuvos padėtis prieš karą parodo, kad Lietuva, darbščių žmonių valstybė, per keletą Nepriklausomybės metų sukūrė ekonominį stebuklą: ne tik pati apsirūpindavo maistiniais ir pašariniais grūdais, bet ir derlingiausiais metais perteklių eksportuodavo (1938 m. – 132 tūkst.t., 1939 m. – 85 tūkst.t.), plėtojo ne tik žemės ūkį, bet ir pramonę – tekstilės, šilko, vilnonių audinių, trikotažo ir t.t., turėjo tvirtą valiutą; Lietuvos nacionalinės pajamos 1924-1939 metais pasiekė 2,5 milijardo litų; turėjo puikiai reformuotą žemės ūkį, kurio produkcija sudarė 78 proc. viso Lietuvos eksporto. Tarp visų Europos valstybių Lietuvoje mažiausiai būta beraščių: veikė 2,3 tūkst. pradžios mokyklų, jose mokėsi per 300 tūkst. vaikų, dirbo 5,6 tūkst. mokytojų, buvo 15 gimnazijų, per 60 progimnazijų, 10 kitų vidurinių mokyklų. Per labai trumpą laiką, vos du dešimtmečius, buvo įkurtos kelios aukštosios mokyklos: Lietuvos universitetas (1922); Dotnuvos žemės ūkio akademija (1924); Aukštoji karo mokykla Panemunėje (1931); Konservatorija (1933); Aukštieji fizinio lavinimo kursai (1934); Klaipėdos prekybos institutas Šiauliuose (1934); Klaipėdos pedagoginis institutas (1935); Veterinarijos akademija (1936); Dailės institutas Kaune (1939). Lietuvos aukštosiose mokyklose studijavo per keturis tūkstančius studentų, dirbo 450 profesorių ir kitų dėstytojų (ten pat, p.17-29).

A.Smetonos nuosaikios „aksominės“ diktatūros režimas motyvuojamas gana objektyviai: viena, tuo metu totalitariniai ir autoritariniai režimai buvo įvesti beveik visose Rytų, Pietų ir Vidurio Europos šalyse ir, antra, dėl nuolat bauginusios, ir ne be pagrindo, valstybės komunistinio perversmo grėsmės 1929-1939 metais. Tais metais komunistų riaušių būta daugiausia – net trylika. Jomis siekta nuversti Lietuvos valdžią. Buvo nubausta 4,7 tūkst. komunistinių ir prokomunistinių organizacijų narių. To gaivalo Lietuvoje būta net 16,1 tūkst. Taigi reikėjo nuo jo gintis.

Kita vertus, atrodo, objektyviai įvardytos ir A.Smetonos, kaip valstybės vadovo, klaidos. Jomis būta: jo pasitikėjimas vien tik giminėmis, artimaisiais, bičiuliais, tarp kurių būta nemažai vidutinybių, neturėjusių gebėjimų valdyti valstybę; fatališka Prezidento klaida buvo Antano Merkio, bailaus ir silpno žmogaus, skyrimas ministru pirmininku bei išdaviko gen. V.Vitkausko – kariuomenės vadu, kai jo brolis buvo Rusijos specialiųjų tarnybų užverbuotas ir Lietuvoje sušaudytas kaip išdavikas. Visa prezidento komanda buvo suformuota iš blankių žmonių ir prastų politikų. Pats prezidentas tinkamai neįvertino politinės situacijos: tada dar nesuvokė, kad pasaulyje nėra baisesnio žvėries už komunistą ir manė, jog šliejimasis prie Rusijos bus mažiau pavojingas „tautiniam lietuvių identitetui“ negu šliejimasis prie nacistinės Vokietijos. Ir, ko gero, pati didžiausia A.Smetonos klaida buvo tautos lūkesčių garbingai ir su ginklu rankose iš įžūlėlių lenkų atsiimti Vilnių ignoravimas. Apie tai buvo svajojama nuo pat Vilniaus krašto užgrobimo. „Mes be Vilniaus nenurimsim!“ – tai buvo didžiausias lietuvių tautos idealistinis siekinys ir idealas. 1938 metų gegužę pasirašytas lenkų ultimatumas buvo moralinis tuometinės politikos negandos vėjas, kuris tautos buvo suprastas kaip istorinės sostinės savanoriškas išsižadėjimas. Tauta jautėsi pažeminta, ir tai sukėlė moralinę krizę. Savo tautos neremiami vadai pralaimi. Tauta nuo A.Smetonos ir jo Tautininkų partijos ir vyriausybės 1940-ųjų pradžioje jau buvo nusisukusi. Tą akivaizdžiai pademonstravo rinkimai į valsčių tarybas, kuriuose dalyvavo vos 42,7 proc. gyventojų (ten pat, p.34). O vėliau jau sekė katastrofa: V.Vitkausko ir A.Merkio išdavystės, Lietuvos okupacija… ir Lietuva buvo paskandinta kraujyje: ministrai, paskutinio vyriausybės posėdžio metu raginę nesipriešinti, išžudyti arba išsiųsti lėtai mirčiai Sibiro lageriuose patys pirmieji, tragiškai žuvo (kas žino, ar ne nuo enkavėdisto rankos? – O.V.) ir pats A.Smetona.

Todėl galima daryti išvadą, kad „diktatūra, kuri remiasi jėga, gali keletą metų išsilaikyti iki nekyla konfliktai iš užsienio. Kilus tokiam konfliktui valstybė žlunga, nes jos neremia jos pačios piliečiai“ (ten pat, p.34).

Antra svarbi išvada: „… politiškai pasyvi masė, atėjus išmėginimo valandai, lengvai gali tapti auka mažutės drausmingos saujelės žmonių, kurie žino, ko nori“ (ten pat). Komunistai visada žinojo, ko nori, – pavergti savo tautą savo asmeniniams interesams, o už tą jiems svetimųjų suteiktą galią Lietuvos žemes ir jos turtus atiduoti Rusijai.

Ir pagaliau trečioji išvada – labai svarbi mūsų dienomis – mažas rinkėjų skaičius rinkimuose – tai valstybės moralinė problema: kuo blogesnė valstybės dorovinė būklė, tuo mažiau rinkėjų dalyvauja rinkimuose. Tai galimo valstybės žlugimo ženklai.

Knygoje parodytos skaudžiausios mūsų žemės žaizdos – išdavikai: patriotinių kūrinių autorius Vincas Mickevičius-Krėvė, rusų užverbuotas nuo 1924 metų, Justas Paleckis, leidęs savo raštus rusų ambasados pinigais ir už tai jai teikęs informaciją apie politinę-ekonominę padėtį Lietuvoje, smulkesnės žuvelės – Petras Cvirka, Antanas Venclova, Liudas Gira. Tai jiems – saldžiabalsiams – pavyko apmulkinti dalį tautos, kad, rusams okupavus Lietuvą, žlugs ne valstybė, o tik nekenčiamas Smetonos režimas; nuvarė tūkstančius Lietuvos žmonių į Stalino skerdyklą.

Pakankamai objektyviai parodyti A.Sniečkus, J.Paleckis, M.Gedvilas, A.Gudaitis-Guzevičius, tikri lietuvių tautos galvažudžiai, kurie, vos tik įkėlę kojas į valdžią, tuoj pat pradėjo kruviniausias visoje Lietuvos istorijoje žudynes, pirmiausia aukštų kariškių ir teisėsaugininkų. Jau 1940 m. liepos 18 d. buvo suimti kariuomenės štabo žvalgybos ir kontrolės skyriaus viršininkas Kostas Dulksnys, jo pavaduotojas Juozas Matusaitis, pulk. Petras Kirlys, karo komendantas Vladas Braziulis (Brazevičius), pulk. Pranas Saladžius, kiti aukšti 26 karininkai ir patriotiškiausi 40-50 kareivių. Jie buvo išsiųsti į Maskvos, kai kas Norilsko kalėjimus ir ten nužudyti.

Istorikas A.Anušauskas atskleidė pačius tragiškiausius mūsų tautos istorijos puslapius – dar iki 1941 m. birželio 14 d. buvo suimta ir kankinama 6606 žmonės, kaltinami „politiniais nusikaltimais“. Į Archangelsko, Komijos, Karelijos, Norilsko Sol Ilecko lagerius išvežti 3565 kaliniai, karui prasidėjus – dar 1365, iš jų gyvi išliko tik kas septintas; 400 kalinių karo pradžioje buvo žiauriai nužudyti. Petrašiūnuose, Panevėžyje, Rainiuose, Pravieniškėse ir kitose Lietuvos vietose 40 masinių žudynių buvo išžudyti 672 žmonės, iš jų 518 nužudė traukdamiesi raudonarmiečiai.

1941 m. birželio 14-17 d. į Krasnojarsko, Komijos, Altajaus ir Ledynuotojo vandenyno negyvenamas salas buvo ištremta 17,5 tūkst. Lietuvos žmonių su mažais vaikais.

Po karo represijos Lietuvoje buvo dar žiauresnės: vien tik 1944-1945 metais Lietuvoje buvo nužudyti 12 266 žmonės, daugiausia valstiečiai: degė jų sodybos, kraujas liejosi upeliais, suimta ir į lagerius išsiųsta 32 661 žmogus; nukankinta kalėjimuose ir stribynėse – 49; nuteista mirties bausme ir sušaudyta 721; mobilizuota į sovietinę armiją – 46 674; išsiųsta lenkų į filtracines stovyklas – 6 533. Iki 1952 metų į gulago lagerius išvežta iš Lietuvos 142 579 žmonės (ten pat, p. 287, 289).

Jau vien šių faktų pakanka inicijuoti Tarptautinį komunizmo teismą Europoje, pasmerkti šitą žvėrišką ideologiją ir komunistus, kaip tautos genocido vykdytojus.

Kas trečias politinis kalinys lageriuose žuvo. Į Lietuvą grįžo tik apie 19 tūkst. kalinių, kurie buvo teisti už politiką. Keliasdešimt tūkstančių „dingo be žinios“ arba jiems ilgai nebuvo leista grįžti į Lietuvą.

Knygoje didelis skyrius skirtas ginkluotam pasipriešinimui Lietuvoje. Remtasi daugiausia istorikės Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės tyrimais. Skyriaus autorė Dalią Kuodytė. Aprašoma partizanų kariuomenės struktūra, vadai, atskiri mūšiai su NKVD kariuomene, Lietuvos laisvės kovotojų likimai, išdavystės ir tragiška Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo baigtis – žuvo per 20 tūkst. Lietuvos vyrų ir merginų.

Doc. dr. Algirdas Jakubčionis skyriuje „Kultūra totalitarinio režimo metais“ rašo apie dvasinio tautos genocido sovietinės okupacijos metais metodus ir formas.

Dr.Arūnas Streikus skyriuje „Katalikų Bažnyčios padėtis“ rašo apie Bažnyčios ir tikinčiųjų persekiojimus okupuotoje Lietuvoje. Asmeniniu A.Sniečkaus įsakymu buvo uždaryta šešiolika bažnyčių, suimti vyskupai Vincentas Borisevičius, Teofilius Matulionis, Mečislovas Reinys, Pranciškus Ramanauskas, 364 kunigai (iš tuo metu 1232 buvusių Lietuvoje).

Vysk. V.Borisevičius žiauriai nukankintas Vilniaus NKVD kalėjime, vysk. M.Reinys mirė Vladimiro kalėjime, kiti grįžo, bet, išsekinti ligų ir kančių, irgi greitai mirė. Kunigai buvo persekiojami per visą okupacijos laikotarpį. Po Stalino mirties ir kunigai ėmė priešintis, ginti Bažnyčios ir tikinčiųjų teises. Ypač pasižymėjo kunigai kovotojai – mons. Alfonsas Svarinskas, kun. Sigitas Tamkevičius, kun. Juozas Zdebskis, kun. Bronius Laurinavičius, vienuolės Nijolė Sadūnaitė, Birutė Briliūtė, Elena Šuliauskaitė. Jų vardai įrašyti į istoriją.

Pilietinis pasipriešinimas Lietuvoje nenurimo per visą okupacijos laikotarpį. 1955-1958 metais kilo neginkluoto pasipriešinimo banga – daugiausia studentų, moksleivių, jaunimo. Jų buvo sukurta 61 organizacija. Visas jas KGB pavyko atskleisti: „Geležinio Vilko“ (vad. Algirdas Liorentas, jis buvo nušautas Mordovijos lageryje), „Nacionalinis liaudies frontas“ (vad. Vytautas Laugalys, Antanas Terleckas),„Kova dėl Lietuvos laisvės“ ir kt. Vėl kalėjimai, vėl kalinių etapai į Sibiro kalėjimus, vėl motinų ašaros.

1972 m. gegužės 14 d. Kauno centre su šūkiu „Laisvę Lietuvai!“ lūpose susidegino Romas Kalanta.

1974 metais mirus kruvinajam A.Sniečkui, į valdžią atėjo ramus, Kremliaus šeimininkams labiausiai paklusnus, brežnevinės stagnacijos stilių labiausiai atitinkantis Petras Griškevičius ir jo pasirinkta komanda – Lionginas Šepetys, Algirdas Mykolas Brazauskas, R.Sakalauskas, V.Astrauskas. Jie valdė iki pat Atgimimo. Jų valdymo braižas – stagnacija, korupcija, girtuokliavimas, pirtelės, garsūs šūkiai, šlovinantys komunizmą, pilka valstybės valdymo biurokratija, sustiprinto tautos rusinimo tendencijos, pradėtos dar Sniečkaus valdymo metais.

Tuo laikotarpiu atsirado ir naujos pasipriešinimo formos – disidentinis judėjimas – Lietuvos Helsinkio grupė, Lietuvos laisvės lyga, pogrindžio spauda. Kita vertus – ir naujos represijų formos: psichiatrijos ligoninės kitaip negu komunistai manantiesiems.

Knyga baigiama Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio įkūrimu, jo veiklos aprašymu, Kovo 11-osios Akto paskelbimu, kitataučių pasipriešinimo organizavimu tautiniam atgimimui, Sausio 13-osios tragedija, Lietuvos pergale ir Lietuvos nepriklausomos valstybės pripažinimu pasaulyje. Tačiau Lietuvos istorijos tarpsnių riboženkliu ir naujo jos istorijos tarpsnio pradžia – okupacijos pabaiga – istorikas A.Anušauskas laiko ne Kovo 11-ąją, kaip būtų širdžiai miela manyti, o 1993 m. rugpjūčio 31 d., kai iš Lietuvos buvo išvestas paskutinis okupacinės kariuomenės kareivis.

Liūdna ir iškalbinga istorikų knygos pabaigoje pateikta Lietuvos 1991-2004 metų kronika be jų komentarų, liudijanti, kad Lietuvoje visiškai pasitvirtino žiaurus visuomenės raidos dėsnis: į revoliucijas veda romantikai-idealistai, jas vykdo tautos, o jų vaisiais naudojasi patys didžiausi niekšai ir apgavikai.

Romantikai-idealistai, atvedę Lietuvą į nepriklausomybę, valdė ją vos dvejus metus – nuo 1990 m. kovo 11-osios iki 1992 m. lapkričio 25-osios: tada, kai Lietuvai buvo sunkiausia, kai reikėjo dėl jos laisvės ir nepriklausomybės kautis kiekvieną dieną, rizikuojant ir savo, ir savo artimųjų gyvybėmis.

Kai šitos grėsmės atslūgo, su lietuviška Valpurgijų naktimi į valdžią atėjo komunistai: prasidėjo bankų grobstymas, turto dalybos, žmonių santaupų nusavinimas, nedarbas, kraštutinis Lietuvos žmonių nuskurdinimas ir galiausiai kol kas dar „aksominė“ komunistų partijos sekretoriaus diktatūra (dar kol kas leidžia loti! – O.V.). Kaip įvykiai klostysis toliau, tai jau ne istorikų, o politologų tyrimų objektas ir mūsų visų reikalas.

Taigi sulaukėme knygos, objektyviai atspindinčios okupuotos Lietuvos istoriją, tautos patirtas nesėkmes ir kančias. Ir nors šešioliktais Lietuvos nepriklausomybės metais dar nesame išsivadavę iš komunizmo pavergto proto vergijos, mūsų dvasia vis dar svetimųjų okupuota, nevertiname savo tautos, savo katalikiškų tautinių vertybių – vis tiek daugelis perskaitę šią knygą – mokytojai, dėstytojai ir dar inteligentiškumo nepraradę intelektualai, neabejoju, susimąstys, galbūt kai kas iš jų ir supras, kad lietuviais esame mes gimę, kitos tėvynės mes neturime ir todėl turime ją ginti, saugoti ir branginti kaip savo MOTINĄ.

© 2005 "XXI amžius"