Lyderiai ar vasalai?

Petras KATINAS

Neseniai grupė europarlamentarų, daugiausia iš Rusijos mylėtojų Socialistų frakcijos, tarp jų ir mūsiškis V.Paleckis, lankėsi Kaliningrade, kurį dabar net aukščiausieji Rusijos vadovai vadina Rusijos langu į Europą ir net Rusijos Honkongu... J.V.Paleckis gyrė naująjį Kaliningrado gubernatorių Boosą, kurį prezidentas V.Putinas paskyrė savo naujuoju Rytų Prūsijos vietininku. Esą šis tai jau tikrai padarys Kaliningradą Honkongu, o greičiausiai – garsiaisiais rusų rašytojų Ilfo ir Petrovo herojaus Ostapo Benderio Vasiukais. Deja, nesigirdėjo, jog nors vienas iš Kaliningrade besilankiusių europarlamentarų būtų drįsęs net užsiminti apie šios srities demilitarizavimą. O ir kaip užsiminsi, jeigu neseniai įvykusiame Europos Sąjungos šalių užsienio reikalų ministrų susitikime Briuselyje ES ministrai apie tai irgi nepasakė nė žodžio, bijodami „įžeisti“ Maskvą. Ta baimė ir pataikavimas jau darosi sunkiai suprantami. Senoji Europa, siekdama žūtbūt išsaugoti savo materialinę gerovę, pasirengusi viskam. Tik ar ilgai ta gerovė išsilaikys ir ar padės atviras ES naujokių stūmimas paverčiant jas vėl Rusijos vasalais, parduodant už Rusijos naftą ir dujas visus principus? Juk senojoje Europoje jau atvirai kalbama, kad dauguma žmonių tapo moraliniais rentininkais, kurie išgyvena tiktai savo tėvų ir senelių sukaupto kapitalo ir vertybių dėka.

Tas pataikavimas ir nuolankumo virusas apėmė ir mūsų valdančiuosius. Atseit nieko čia nepadarysi: jeigu Briuselis ir Strasbūras, netgi NATO nuolaidžiauja Kremliui, tai kur jau čia mums. Ir, deja, jie iš dalies teisūs. Ypač tai parodė incidentas su Rusijos ginkluotųjų pajėgų lėktuvu, sudužusiu Lietuvos teritorijoje. Kaipgi suveikė tas pagrindinis Aljanso sutarties penktasis straipsnis – visi už vieną, vienas už visus? Ogi niekaip. Iš NATO štabų, netgi iš generalinio sekretoriaus lūpų pasigirdo migloti ir nieko nesakantys samprotavimai, jog nieko čia neatsitiko. Tuo bemat pasinaudojo ir mūsų prisitaikėliai. Pasirodo, kalčiausi yra ne Rusijos provokatoriai, o mūsų rusofobai su prof. V.Landsbergiu priešakyje, kurie ir sugadino vos ne broliškus Maskvos ir Vilniaus santykius. Todėl, matyt, neatsitiktinai Seimo Pirmininkas bemat klusniai priėmė kvietimą dalyvauti Maskvoje surengtoje tarptautinėje konferencijoje apie parlamentų vaidmenį kovojant su tarptautiniu terorizmu. Tačiau tik labai naiviam žmogui nebuvo aišku, kad ši tarptautine pavadinta konferencija buvo sumanyta kaip Maskvos trimituojamo čečėnų „teroristų“ keliamo pavojaus vos ne visam pasauliui akcentavimas. Žinoma, iškeliant Rusiją kaip aktyvią kovotoją su terorizmu. Aišku, nei A.Paulauskas, nei kiti šios konferencijos kviestiniai nedrįso net užsiminti ne tik apie Čečėnijoje vykdomą genocidą, bet ir apie kitus su terorizmu susijusius dalykus. O galėjo paklausti, kodėl gi Maskva mūru stoja už atvirai tarptautinį terorizmą remiančius Irano mulas ir faktiškai padedančius jam kurti branduolinį ginklą, apsimetinėjant „taikaus atomo“ skraiste.

Aukšti Lietuvos užsienio reikalų ministerijos pareigūnai ir pats ministras A.Valionis, atsakydami į opozicijos nuogąstavimus, jog Seimo Pirmininkas, vykdamas į Maskvą, pasitarnaus Rusijos propagandai, išreiškė viltį, kad A.Paulausko stuburas atlaikys. Tačiau būtina atkreipti dėmesį, jog ir mūsų URM suvokia, kad aukščiausių Lietuvos pareigūnų lankymasis Rusijos sostinėje yra „didelė rizika“, nes niekada nežinai, kokį akmenį rusai laiko užantyje. O tokių „akmenų užantyje“ Kremlius visada turi paruošęs ne tik Lietuvai, bet ir visoms savo kaimynėms. Tačiau tie kaimynai, gaudami dar vieną propagandinį ar ekonominį spyrį iš Kremliaus, nesugeba paprasčiausio dalyko – derinti savo veiksmus duodant atkirtį. Toks dalykas ypač ryškus dėl Maskvos vykdomos politikos mūsų kaimynės Latvijos atžvilgiu. Pastaruoju metu Rusijos diplomatai, lankydamiesi ES institucijose, jau atvirai ragina Briuselio ir Strasbūro biurokratus imtis priemonių prieš Latviją, dargi pašalinti ją iš ES dėl neva Latvijos valdžios vykdomo rusakalbių „persekiojimo“. Bet svarbiausia, kad Maskva suorganizavo vieno aukšto Europos Parlamentinės Asamblėjos pareigūno, kažkokio Rumunijos vengro atvykimą į Rygą, kur jis „auklėjo“ Latvijos vadovus, kaip reikia mylėti ir gerbti vietinius rusus, kurie vis dėlto nesirengia grįžti į tėvynę. Argi kas girdėjo aukščiausių Lietuvos pareigūnų, atsakingų už užsienio politiką, kokį nors solidarumo su Latvija pareiškimą ar bent kuklią užuominą? Taigi vasališkumo tendencijos Rusijai lenda per visus kraštus. Ką ten Rusijai! Imkime mūsų strategine partnere vadinamą Lenkiją. Tuo metu, kai Lietuva dešimčių lenkiškų mokyklų išlaikymui skiria didžiulį dėmesį ir daug pinigų, o Išeivijos ir tautinių mažumų departamento vadovas, beje, socialdemokratų „vertingas kadras“, bemat skuba tenkinti visus ne tik Varšuvos, bet ir vietinių lenkų reikalavimus, mūsų „strateginė partnerė“, ko gero, „dėl lėšų stokos“ rengiasi uždaryti ir paskutinę lietuvišką mokyklą Lenkijoje. Pagaliau kokios valdžios – Vilniaus ar Varšuvos – kabinetuose užstrigo reklamuoto energijos tilto statyba per Lenkijos teritoriją. Aišku, kaltinti Varšuvą dėl tokio atsainaus elgesio Lietuvos atžvilgiu gal ir nevertėtų. Juk Varšuvoje puikiai žino ir mato mūsų „elito“, vis dar nenusimetančio rusiškos milinės, keliaklupsčiavimą Maskvai. Tad kodėl gi tuo nepasinaudoti?

Praėjusį ketvirtadienį pats Prezidentas bandė vertinti Lietuvos buvimo Europos Sąjungoje vienerių metų patirtį ir perspektyvas ateičiai. Deja, be bendrų ir nieko nesakančių frazių, tame vertinime ir nieko daugiau nebuvo.

Tai irgi suprantama. Juk Lietuva pastaraiaisiais metais tapo „premjerine“ respublika, o parlamentas – tiktai savyje verdančiu Vyriausybės priedėliu. Kaip, beje, ir Prezidentas. Todėl ir Prezidento kalba Seime, ir jo raginimas Lietuvai tapti „regiono centru“ labiau priminė sovietinių laikų gensekų deklaracijas. Kai dėl regiono lyderės, tai kas gi dabar Lietuvoje gali bent pabandyti vesti į tą tikslą? Negi „darbietis“ Europos reikalų komiteto pirmininkas R.Gedminas ar tie jo partiečiai, kurie sėdi Europarlamente ir nežinia ką ten veikia? Beje, ar atsiras Lietuvoje bent keliolika žmonių, žinančių šių „darbiečių“ europarlamentarų pavardes? O dar labiau niekas nepasakys, kuo jie užsiima Europarlamente. O dėl Lietuvos lyderystės regione, tai iš jos liko tik prisiminimas. Pasak šiuos reikalus neblogai išmanančio Seimo nario Egidijaus Vareikio, „pirmieji šio Seimo ir formaliai koalicinės Vyriausybės metai parodė, kad politinė valia suka šalį visai ne lyderystės keliu. O ekonomikos vedliai Lietuvos ekonomikos plėtrą sutapatino su privataus biznio raida (...) Ta strateginė partnerė (Rusija) primetinėja savo strategiją Lietuvai taip lengvai, kad stebint iš šalies vietoj pretenzijų į regiono lyderius mums lieka regiono vasalo vaidmuo“.

Pagaliau pati Vyriausybė, ypač vykstant gana neaiškiems žaidimams dėl „Mažeikių naftos“, neskelbia, kokie gi iš tiesų yra Lietuvos energetikos prioritetai. Niekas nežino. Atrodo, kad tie prioritetai nustatomi Rusijoje – tai yra amžinai vilktis jai iš paskos. Aišku, visi supranta, kad energetikos strategija pirmiausia turi užtikrinti valstybės aprūpinimą energoresursais. Todėl Prezidentas su patarėjais, jau nekalbant apie „valstietę“ K.Prunskienę, visais balsais šaukia, jog būtina išlaikyti branduolinę energetiką. Esą tai būtų vienas iš būdų bent jau iš dalies atsiriboti nuo Rusijos. Tiktai nesakoma, kas gi kontroliuos tą branduolinę elektrinę, pagaliau kas statys daug milijardų kainuojantį trečiąjį Ignalinos AE atominį reaktorių. Be to, kas tieks branduolinį kurą. Taigi tie patys rusai, kurie ir dabar Ignalinos jėgainėje tvarkosi kaip savo namuose. O dėl triukšmo, kam atiteks „Mažeikių nafta“, tai kažkodėl niekas nekalba, kas gi atsitiktų, jeigu ta įmonė net nustotų veikti. Ogi nieko. Benzino ir kitų degalų tikrai nepritrūktų. To geriausias pavyzdys – Latvija ir Estija, kurios neturi tokios įmonės ir nė kiek dėl to nesisieloja.

Kita vertus, kad ir kam atitektų „Mažeikių nafta“, neverta net abejoti, kad Rusija pasinaudos savo buvimu „Mažeikių naftoje“. Tačiau, žvelgiant į Vyriausybės veiksmus dėl „Mažeikių naftos“, neįmanoma įžiūrėti jokių strateginių tikslų, kokių siekia Vyriausybė, faktiškai užslaptinusi viską šiuo reikalu. Pagaliau niekas nežino, kokiais kriterijais vadovaujasi Premjeras, pasirinkdamas „Mažeikių naftos“ pirkėją. Tuo labiau jog dar visiškai neaišku, ar paskelbta prioritetine TNK BP naftos kompanija tikrai „Mažeikių naftą“ pirks. Tai gali būti dar vienas triukas opozicijai ir visuomenei apraminti, o atėjus palankiam metui visą naftos įmonę atiduoti „Lukoil“. Juk ne be reikalo ir Premjeras, ir V.Uspaskichas taip susirūpinę „Mažeikių naftos“ pardavimu. Žinant dabartinio Premjero pirmtako „didžiojo stabilizatoriaus“ A.Šleževičiaus politiką („ponas penki procentai“), kas gi gali paneigti, jog ne penki, o kur kas daugiau procentų nubyrės tam, kas parduos „Mažeikių naftą“ reikiamai bendrovei. Tuo labiau kad A.Brazausko šeimynai dabar pinigų reikia. Ir ne tiek jau mažai. Reikia gelbėti paskendusį skolose buvusį „Draugystės“ viešbutį, dabar pavadintą „Crowne Plaza“. Na, o kalbos apie rūpinimąsi tautos ir valstybės reikalais (nors ir labai retai girdimos) tėra tik priedėlis. Kaip neseniai rašė dienraščio „Lietuvos rytas“ apžvalgininkas, „ar kas nors pamena, kada paskutinį kartą A.Brazauskas „vardan tos Lietuvos“ bent pirštą būtų pajudinęs?“ Tas pats ir su spekuliacijomis dėl Lietuvos išlikimo „branduoline valstybe“. Tai yra vietoje uždaromos Ignalinos AE bloko statyti trečiąjį. Kiek milijardų tai kainuotų ir po kelių dešimtmečių būtų galima bent dalį jų atsiimti, niekas net neužsimena. Tad kam gi visuomenei brukamos tos diskusijos? Kaip ir neregėtas triukšmas dėl paukščių gripo, dėl kurio netgi Druskininkuose vos ne karinės pratybos buvo surengtos. Susidaro įspūdis, jog tai daroma norint užmaskuoti kur kas svarbesnius dalykus.

Pagaliau tiems, ypač toms DDP aktyvistėms, kurios aimanuoja, kad be Rusijos „maitintojos“ išeisime ubagais, liksime be dujų ir degalų, raginančioms padėti Rusijai ES institucijose siekiant suteikti rusams laisvą važinėjimą po Europą, būtina priminti, ką mano patys rusai apie tą „laisvą bevizį tranzitą“. Kremliaus politikai, pradedant prezidentu V.Putinu ir užsienio reikalų ministru S.Lavrovu, atkakliai siekia bevizio arba jau bent supaprastinto vizų režimo į Europos Sąjungos valstybes. Rusijos spaudoje vis pasirodo „paprastų žmonių“ laiškai, kuriuose piktinamasi, jog ES nesileidžia į kalbas tuo klausimu. Žadėjo imtis priemonių dėl bevizio režimo Rusijos piliečiams į ES šalis buvęs Vokietijos kancleris G.Šrioderis, bet dabar dar nežinia, ar naujoji kanclerė bus tokia pat Maskvos užtarėja. Štai vienas iš tokių laiškų: „Rusija jau ne vienerius metus įkalbinėja Europos Sąjungą supaprastinti vizų režimą savo piliečiams. Tačiau vežimas nepajuda nė iš vietos. Kiek vargo tenka patirti minant Europos valstybių konsulatų slenksčius. Vadinai, kaip ir „šaltojo karo“ laikais, Vakarai nepasitiki rusais?“

Į tokius klausimus buvo paprašyta atsakyti žinomo rusų rašytojo, aršaus nacionalisto ir „patrioto“ Aleksandro Prochanovo. Jo atsakymus išties įdomus ir gana netikėtas. Vietoj rašytojui įprasto Vakarų ir „nusipenėjusios“ Europos niekinimo, A.Prochanovas prabilo, dėl ko europiečiai nenori įsileisti rusų į savo šalis: „Rusų liaudis, bent jau jos dauguma, sėdi ant bulvių maišų. Jai visai nėra reikalo važinėti į Europą – rusai labiausiai susirūpinę savo išgyvenimu namuose. Tačiau atsirado nauja visuomenės klasė – „naujieji rusai“, kurie yra ar stengiasi būti kosmopolitai ir „pasaulio piliečiai“. Tarp tų „naujųjų rusų“ – daugybė banditų, „juodųjų biznierių“, prekeivių žmonėmis bei jų organais ir t.t. Ir visa ši bjaurastis veržiasi į Europą. Todėl europiečius ir apima šiurpas nuo tokių lankytojų ir svečių. Nieko stebėtina, kad europiečiai siekia apsaugoti save. Beje, ne tik nuo rusų mafijos. Tai ir daugybė migrantų iš Turkmėnistano, Tadžikistano ir kitų buvusios SSRS vietų. Taigi atsidarė didžiulis kanalizacijos vamzdis iš Rytų į Vakarus. Natūralu, kad europiečiai stengiasi statyti filtrus tai kanalizacijai. Štai iš čia ir kyla labai atsargus požiūris į vizų dalijimą rusams. Čia nėra jokios politikos ar kagėbistinių šnipų antplūdžio baimės. Anaiptol, tai elementari higiena – neleisti to, kad visas šis atmatų užkratas apsemtų Europą, kurioje ir be jo plaukia panašūs srautai iš musulmoniškų šalių bei Afrikos. Visi stengiasi pakliūti į sočią respektabilią Europą, siekdami nugriebti likučius nuo jos sočių pietų stalo.

Taigi Rusijai neverta ypatingai piktintis ir jaudintis. Reikia pagaliau suvokti – kol mes leidžiame patys sau būti kloaka, tol Europa statys prieš mus savo valymo įrenginius“.

© 2005 "XXI amžius"