Lietuvos interesai Europos Sąjungoje

Valdas Adamkus,

Lietuvos Respublikos prezidentas

Ilgus metus nelengvai siekta narystė Europos valstybių šeimoje ir NATO šiandien yra tikrovė, kurios privalumus pradedame jausti kasdieniame gyvenime. Tačiau pirmaisiais narystės Europoje metais pamatėme tai, ko, stodami į ES, veikiausiai nesitikėjome išvysti.

Europos Sąjunga išgyvena krizę, gal net atsidūrė savotiškoje aklavietėje. Siauri vienos valstybės ar valstybių grupės interesai iškeliami aukščiau už bendrus visos Europos interesus. Referendumai dėl Europos Sąjungos Konstitucijos sužlugo būtent Europos valstybėse senbuvėse. Šalims narėms nepavyksta susitarti dėl 2007 – 2013 metų finansinės perspektyvos. O valstybės narės, slėpdamos savo nesugebėjimą reformuotis, kaltina Briuselį.

Šiandien regime politinės valios stoką priimant sprendimus, turinčius padėti įgyvendinti ilgalaikius konkurencingumo augimo tikslus. Matome iškilusius nesutarimus dėl Europos vidaus rinkos kūrimo. Aiškiai pastebime ir dvejonių dėl tolesnės Europos Sąjungos plėtros į Turkiją, į kitas, su viltimi į Europą žvelgiančias, valstybes.

Tai sritys, dėl kurių privalo apsispręsti Europos politikai. Būtent jie kiekvienam europiečiui privalo išaiškinti ir pagrįsti priimamų sprendimų naudą. Bet Europos politikos ir visų europiečių suartėjimo ženklų šiandien nebeužtenka. Būtent tai leidžia drąsiai teigti: Europoje Europos idėją žlugdo patys politikai.

Tad ar galime sudėję rankas laukti, kol krizės išnyks ar bus įveiktos? Ar išties visuomet sprendimus už mus turi priimti kiti? Ar tikrai nuolankiai turime žengti vien tik kažkieno – kad ir didžiųjų valstybių – nužymėtais takais?

Atsakymas į šiuos klausimus, manau, yra vienareikšmiškas: jokiu būdu. Lietuvoje Europos idėja neturi būti sužlugdyta.

Ir mums, ir visai Europai reikia lanksčios, atviros ir efektyvios Europos politikos. Pasauliui irgi reikia aiškiai ir koordinuotai kalbančios Europos. To viliasi ir mūsų kaimynai bei valstybės, esančios kiek toliau nuo Lietuvos: Gruzija, Moldova, Ukraina. Lietuvos pastangos imtis aktyvios lyderės vaidmens Juodosios jūros regiono valstybėse yra gerai matomos ir vertinamos.

Tačiau ar galime apsiriboti vien pagalba kitiems? Ar Lietuvos išsikelti tikslai jau visi pasiekti? Ar mes jau žinome, ko Lietuva siekia, būdama Europos Sąjungos nare?

Todėl šiandien keliu dar vieną, Lietuvai ir jos žmonėms svarbų klausimą. Jis yra paprastas ir aiškus, tačiau reikalaujantis išsamaus ir greito, bet jokiu būdu ne skuboto atsakymo: „Ar mūsų šalies Vyriausybė žino, kokia turėtų būti Lietuva po ketvirčio amžiaus, po 25 metų?“

Mūsų kasdieniniai veiksmai ir atskiroms institucijoms atstovaujamos pozicijos privalo derėti tarpusavyje ir aiškiai atspindėti mūsų strateginius prioritetus. Deja, ir mes patys Europos Sąjungą dar sunkiai įsivaizduojame kaip tam tikrą įrankį mūsų valstybės gerovės augimo tikslams pasiekti.

Jau minėjau mūsų užsienio politikos siekius tapti aktyviai veikiančia regiono lydere. Šiandien turėtume išsikelti ambicingesnį tikslą: tapti tikru regiono centru.

Šiam tikslui siekti privalome nustatyti prioritetinius Lietuvos interesus ir sukurti profesionalias įtakos sistemas, kurios atstovautų šalies interesams. Tai yra darbai, kuriuos turi atlikti partijos ir valstybės institucijos Lietuvoje: tiek bendradarbiaudamos tarpusavyje, tiek su nevyriausybinėmis organizacijomis.

Ypač svarbu, kad Lietuvoje išrinkti europarlamentarai ir šalies partijos siektų nuolatinio tarpusavio dialogo ir konsultuotųsi su valstybės institucijomis, o šios sugebėtų mūsų valstybės atstovams laiku pateikti reikiamą informaciją.

Lietuva privalo tapti investicijų ir inovacijų traukos centru bei greitkelių, geležinkelių, naftotiekių ir dujotiekių kryžkele. Mūsų šalis ilgą laiką galėjo girtis puikiais mokslininkų ir akademinės bendruomenės laimėjimais, todėl būtina sutelkti jėgas Lietuvos, kaip akademinio ir universitetinio centro, įtvirtinimui.

Pirma, šioje srityje būtina mokslo reforma, būtina siekti kuo efektyvesnio finansų panaudojimo šioje srityje. Konkurencingumo siekiančioje Europoje mes negalime tikėtis jokių nuolaidų ar privilegijų.

Siekdami tapti konkurencingais Europoje, mes privalome pirmiausia įveikti mūsų esamą atsilikimą mokslo ir naujovių, aukštos kvalifikacijos specialistų rengimo srityje. Tam privalome skirti išskirtinį dėmesį mokslo infrastruktūrai modernizuoti ir investicijoms į žmogų bei žinias.

Informacija ir žinios tampa vis svarbesnės įvairiose srityse, tad privalome joms sudaryti tokias sąlygas, kad tai būtų valstybės gerovės branduolys. Nevalia pamiršti ir kultūros – 2009 metais tapsime Europos kultūros sostine, taigi turime visas galimybes įsitvirtinti ir kaip kultūros centras. Tai tik keletas iššūkių, į kuriuos šiandien privalome drąsiai atsiliepti ir imtis konkrečių veiksmų.

Viena iš svarbiausių problemų, išryškėjusi per pastaruosius penkerius metus Europos Sąjungos lygmenyje, ypač atskirose valstybėse narėse, – tai politinių deklaracijų ir realių veiksmų neatitikimas. Išsikėlę ambicingus tikslus, negalime leisti jiems likti tik politinėmis deklaracijomis.

Labai aktualus reikalavimas siekti realių veiksmų ilgalaikėje perspektyvoje, nes politinės valios trūkumas kasdienėje veikloje būdingas ne tik Europai, bet ir Lietuvai. Pastaraisiais metais mes pernelyg dažnai daugiausia dėmesio skirdavome tik trumpalaikių problemų sprendimui, nepaisydami ilgalaikio viešojo intereso, strateginių tikslų, kiekvieno Lietuvos žmogaus gerovės.

Todėl išsakysiu svarbiausius principus, į kuriuos turėtume atkreipti dėmesį, siekdami įgyvendinti išsikeltus tikslus:

Pirma, visada privalome prisiminti pagrindinį tikslą, dėl kurio mūsų šalis įstojo į Europos Sąjungą. Tai mūsų siekis, naudojantis ekonominėmis Europos vidaus rinkos galimybėmis, užtikrinti visų žmonių gerovės augimą. Todėl turime sukurti ir įtvirtinti vidaus rinką ir įgyvendinti laisvą darbo jėgos judėjimą paslaugų teikimo srityje.

Antra, esame Europos Sąjungos valstybių narių klube, nes pasiekėme tikslus, kuriuos buvome išsikėlę. Todėl tokios teisės – prisijungti prie mūsų – negalime drausti ir kitoms valstybėms, kurios įgyvendins reikalaujamas reformas ir atitiks narystei keliamus kriterijus. Privalome plėsti bendrąsias europines vertybes tose šalyse, kurios nori būti Europoje.

Trečia, atsižvelgdami į sparčius globalizacijos procesus ir naujus iššūkius, turime būti lankstūs ir atviri pokyčiams, kurie užtikrintų mūsų konkurencingumo augimą. Į globalizaciją turime žiūrėti kaip į galimybę, o ne kaip į grėsmę.

Ir ketvirta, privalome užtikrinti, kad finansinė narystės nauda pasiektų kuo platesnį Lietuvos žmonių ratą, todėl turime tinkamai numatyti ir panaudoti struktūrinę paramą. Europos Sąjungos parama privalo tapti įrankiu ekonomikos konkurencingumui didinti, ir jos teikimas turi būti suderintas su mūsų valstybėje vykdomomis reformomis.

Tik tinkamai spręsdami mokslo, švietimo, verslo reguliavimo, žemės naudojimo ir kitas svarbiausias problemas, pajėgsime sukurti aplinką, kuri leistų geriau išnaudoti narystės Europos Sąjungoje galimybes.

Galiausiai, siekdami visai Lietuvai ir kiekvienam valstybės piliečiui naudingų tikslų įgyvendinimo, privalome sutelkti visų mūsų – Seimo, Vyriausybės, europarlamentarų, šalies politikų, diplomatų, taip pat ir mano – pastangas.

Toks sutarimas ir jėgų sutelkimas bus įmanomas tik tuomet, kai apsispręsime, kokią Lietuvą tikimės regėti jau po 25 metų . Tik turėdami aiškią ateities viziją, sugebėsime pasinaudoti narystės Europos Sąjungoje atsivėrusiomis galimybėmis.

Žinoma, yra įmanomas ir kitas kelias, apie kurį nenorėčiau kalbėti: neturėti aiškių ir ambicingų tikslų, pasiduoti inercijai ir likti niekam neįdomiu besiplečiančios Europos Sąjungos pakraščiu. Tikiuosi, kad pastarieji žodžiai liks tik žodžiai ir neįsitvirtins valstybės kasdienybėje.

Iš pranešimo LR Seime spalio 20 d.

© 2005 "XXI amžius"