Aiškiai apibrėžkime savo interesus

Andrius Kubilius,

opozicijos lyderis

Ką išmokome per šiuos pusantrų metų? Įsisaviname europinę begalinių diskusijų apie bet ką, tarp jų ir apie Europą, tradiciją. Diskusijų, kurios yra nelabai rezultatyvios.

Šalia begalinių diskusijų išmokome rašyti ir begalines strategijas, kurias adresuojame visų pirma Briuseliui, bet ne sau. Mūsų gyvenime galioja viena lietuviška strategija – žodžiais norime, kaip geriau, o išeina – kaip visada.

Trečias dalykas, ką per šiuos pusantrų metų galime apie save pasakyti: iš veržlaus ir dinamiško permainų ir reformų krašto vis labiau tampame paprasta europietiška kopijavimo mašina, kurios svarbiausias džiaugsmas yra – kiek europietiškų direktyvų perkelsime į savo gyvenimą. Vis mažiau matome gebėjimų kurti savo nacionalinę politiką, vis mažiau gebėjimų formuluoti savus ilgalaikius nacionalinius interesus ir juos ginti Europos struktūrose, vis mažiau gebėjimo išnaudoti tas pačias Europos struktūras saviems – svarbiausiems nacionaliniams interesams ginti.

Kodėl taip yra? Todėl, kad kopijuoti visada yra lengviau, nei inovuoti, nei patiems kurti. Šiandien, mano įsitikinimu, inovacijų labiausiai trūksta ne tiek Lietuvos verslui, kiek Lietuvos politikai. Labiausiai mums trūksta vieno, matyt, naujo gebėjimo – tai aiškiai įvardyti naujus strateginius interesus bei tikslus ir gebėjimo tuos interesus paversti konkrečiais naujais nacionaliniais projektais, kuriems įgyvendinti būtų telkiamos ir Europos Sąjungos, ir mūsų valstybės lėšos bei kiti resursai. Tokios problemos atsispindi ir naujojoje lietuviškoje Lisabonos strategijoje, kuri, deja, turime pripažinti, taip ir liko strategija Briuseliui, bet ne Lietuvai. Ji jau buvo patvirtinta vakar ir ji bus labai geras dokumentas mums parodyti Briuselio biurokratams, atsiskaityti, kad štai ir mes turime tokį dokumentą, bet, deja, kokių nors permainų mūsų gyvenime šis dokumentas, kokį jį patvirtino Vyriausybė, neatneš.

Dėl to taip bus, kad šiame dokumente vėlgi labiausiai atsispindi viena mūsų dienų didžiausia bėda – tai negebėjimas aiškiai apibrėžti riboto skaičiaus svarbiausių tikslų. Jame išsibarsto per šimtą įvairiausių prioritetų ir tikslų. Matant šias neįveikiamas – nesugebėjimo strategiškai veikti problemas tenka pritarti ir tam nerimui, kurį šiandien reiškia daugelis neabejingų Lietuvos piliečių ir visuomeninių organizacijų. Ir naujoji finansinė perspektyva, ir jai skirta nacionalinė strategija, kurioje bus numatyti Lietuvos veiksmai, programos ir prioritetai 2007-2013 metams.

Neapibrėžus aiškių tikslų, kurie turi būti pasiekti iki 2013 metų, panaudojant tam Europos Sąjungos pinigus, – ten bus panaudoti didžiuliai Europos Sąjungos pinigai, – kur lengviausia, t.y. asfaltui ir betonui, bet ne ten, kur reikia išmintingos politinės valios, kuriant modernią žinių ekonomiką ar kuriant modernius universitetus, kurie galėtų lyderiauti regione ir Europoje. Viso to nebus, nes šiandien mokame tik kopijuoti ir labai menkai mokame kurti. Keliams tiesti didelės kūrybos gebėjimų nereikia, tuo tarpu norint atgaivinti Lietuvos apmerdijusį mokslą, ir Lietuvos universitetus, iš tikrųjų reikia ir išmintingos, ir kūrybingos politinės valios.

Pagalvokime patys, kokius ilgalaikius tikslus šiandien, kalbėdami apie Lietuvos ateitį, mes galime patys sau įvardyti. Deja, tų tikslų sąrašas, kurį mes patys sau įvardijame, bus labai trumpas. Euro įvedimas kitais metais, Ignalinos antrojo bloko uždarymas 2009 metais, na, dar europinės geležinkelio vėžės nutiesimas iki 2012 ar 2013 metų. Daugiau jokių reikšmingų, rimtų ir keičiančių Lietuvos ateitį nacionalinių projektų mes nežinome, nesame apie tai kalbėję ir nesame dėl to sutarę. Todėl dar sykį kartoju, kad Europos Sąjungos paramos mes nepanaudosime tam, kad iš tiesų Lietuvoje galėtume sukurti kitokią ateitį, kurioje tikrai matytume aiškias perspektyvas. Be abejo, būtų galima dar daugiau kalbėti apie tai, kaip stinga mums suvokimo savo interesų, žvelgiant į Europos Sąjungos perspektyvas, su kuo mes norime būtų Europos Sąjungoje, – su Vokietija ir jos požiūriu į Europos Sąjungos ateitį ar su Didžiąja Britanija. Deja, labai dažnai kalbose po mūsų gana aukštų pareigūnų susitikimų su Didžiosios Britanijos atstovais tenka girdėti, kad mes pritariame Didžiajai Britanijai; po susitikimo su prancūzais pasakoma, kad pritariamame prancūzams. Šioje vietoje vėlgi – nesugebėjimas aiškiai apibrėžti savo intereso, – kokios Europos Sąjungos mes norime, – palieka mus bejėgius tose didelėse diskusijose, kurios šiandien vyksta visoje Europos Sąjungoje ir kurios iš tiesų lems tai, kaip Lietuva galės savo nacionaliniams interesams išnaudoti ir būsimąją Europos Sąjungą.

Iš kalbos Seimo plenariniame posėdyje 2005 m. spalio 20 d.

© 2005 "XXI amžius"