Ryžtingų latvių byla prieš švedų valdžią

Giedrius Kadziauskas,

Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnysis ekspertas

1993-iaisiais Prancūzijos ūkininkai, streikuodami prieš braškių importą iš Ispanijos ir pomidorų – iš Belgijos, blokavo magistralinius kelius ir kitaip trukdė pigesnėms prekėms pasiekti parduotuves. Blokavo taip ilgai ir efektyviai, kad remdamasi verslininkų skundais Europos Komisija padavė Prancūziją į Europos teisingumo teismą (ETT), kuris pripažino, kad Prancūzija savo teritorijoje neužtikrino laisvo prekių judėjimo ir taip pažeidė savo įsipareigojimus, duotus kitoms Europos Sąjungos (ES) valstybėms.

Dabar ant ETT stalo labai panaši byla, kurioje Švedijos profsąjungos, proteguodamos savo narius, trukdo laisvam darbuotojų judėjimui ES. Byloje reikės atsakyti į esminius klausimus dėl laisvo darbuotojų ir paslaugų judėjimo ir profsąjungų vaidmens darbo rinkoje.

Byla kilo iš Latvijos įmonės ir Švedijos statybininkų profsąjungų ginčo, kai Latvijos įmonė atsisakė savo darbuotojams, legaliai dirbantiems Švedijoje, mokėti Švedijos profsąjungų su Švedijos darbdaviais sutartus atlyginimus. Akivaizdu, kad latviai mokėjo mažesnius atlyginimus ir todėl laimėjo valstybinį konkursą statyti mokyklą Švedijos Vaksholmo mieste. Švedų profsąjungos blokavo latvių darbus, Švedijos vyriausybė padėjo profsąjungoms, latvių įmonė bankrutavo ir padavė Švedijos vyriausybę į teismą. Švedijos verslininkai atsiprašė latvių verslininkų ir žmonių už savo vyriausybę.

Identiškos problemos kamuoja ir Danijoje dirbančius Lenkijos statybininkus, ir Lenkijos ambasadą Danijoje, kuri užrūstino profsąjungas, patarusi savo piliečiams, kad jie neturi laikytis profsąjungų nustatytos minimalios algos. Lietuvių statybininkai Švedijoje irgi priimami su profsąjungų priekaištais dėl užmokesčio ir darbo sąlygų, ir jau yra Lietuvos įmonių, kurios buvo priverstos pasitraukti iš kitų ES šalių darbo rinkos vien dėl profsąjungų spaudimo.

Šią bylą ETT svarstys platesnių diskusijų dėl ES integracijos ir socialinio modelio kontekste, kuriame ypač svarbus darbo santykių reguliavimas, profesinių sąjungų statusas ir laisvas paslaugų judėjimas ES.

Verdiktas profesinių sąjungų susitarimams

Minimalus darbo užmokestis ir daugelis kitų darbo santykių reguliavimo klausimų Danijoje ir Švedijoje nustatomi ne Vyriausybės aktais ar įstatymais kaip Lietuvoje, o profsąjungų ir darbdavių organizacijų susitarimu. Greta kitų klausimų ETT turi atsakyti, ar tokių sutarčių turi laikytis ir kiti vietos profsąjungai nepriklausantys darbuotojai.

Lietuvoje, kitaip nei kitose Europos valstybėse, pavyzdžiui, Vokietijoje, kolektyvinės sutartys galioja įmonės darbuotojams, kurie ne tik nėra sutartį sudariusios profesinės sąjungos nariai, bet ir balsavo prieš šią sutartį darbuotojų susirinkime. Akivaizdžiai sutarčių laisvės principą pažeidžiančios kolektyvinės sutartys net tik pamina darbuotojo galimybę susitarti dėl labai asmeniškų darbo santykių aspektų atskirai su darbdaviu, bet ir mažina darbo rinkos ir įmonių galimybes prisitaikyti prie dinamiškų rinkos pokyčių.

Taigi Teismas, spręsdamas, ar profsąjungų susitarimai yra privalomi, narplios Lietuvos įmonėms rūpimą klausimą dėl konkurencijos skandinavų ir kitose ES rinkose ir palies kolektyvinių sutarčių galiojimą nesusitarusiesiems.

Paslaugų direktyvos teikiamas šansas

Bylos kontekste svarbus ir ES siekis abipusio pripažinimo principą įgyvendinti ne tik prekių, bet ir paslaugų teikimo rinkose. Europos Sąjungos valstybių draugijoje abipusio pripažinimo principas sako, kad valstybės narės laiko viena kitą pakankamai „civilizuotomis“, besirūpinančiomis žmonėmis ir gamta, kad visos jos laikosi panašių vertybių ir siekia panašių tikslų (gal kiek skirtingomis priemonėmis), todėl valstybės narės be atskiros kontrolės pripažįsta kitose valstybėse narėse pagamintas prekes ar teikiamas paslaugas. Gyvenimas ir taikomos taisyklės skirtingose valstybėse ES erdvėje, nors kokybiškai ir skiriasi daugeliu kriterijų, tačiau yra labai homogeniški, palyginti su bet kuriuo kitu Žemės rutulio regionu.

Paslaugų direktyva, kuri leistų įmonei, įsteigtai Lietuvoje ir veikiančiai pagal Lietuvos įstatymus, laisvai teikti paslaugas kitose valstybėse narėse, užstrigo ES sprendimų priėmimo mašinoje. Europos Konstitucijos atmetimo išvakarėse Paslaugų direktyva buvo padėta į šalį pirmiausia dėl senųjų valstybių baimės, jog įmonės iš naujųjų valstybių nukonkuruos vietines, teikdamos pigesnes statybos, buities, aptarnavimo ir kitas paslaugas. Tokia direktyva sudarytų galimybes Lietuvos įmonėms plėstis, teikti paslaugas ES valstybėse ir uždirbti daugiau negu Lietuvoje.

Nuogąstaujantiems dėl biudžeto įplaukų reikia priminti, kad Lietuvos įmonės, nors ir vykdančios veiklą ES valstybėse ir įdarbinančios lietuvius, pelno, gyventojų pajamų mokesčius ir valstybinio socialinio draudimo įmokas moka į Lietuvos biudžetus.

Seni receptai esamoms problemoms

Bendrosios rinkos stiprinimas, barjerų laisvam judėjimui ES naikinimas ir iš to kylantis konkurencinis naujųjų valstybių spaudimas turėtų būti pagrindinis ES tikslas siekiant paskatinti senąsias ES valstybes imtis būtinų reformų. Kenčianti nuo struktūrinių reformų trūkumo, kamuojančio sveikatos, pensijų ir švietimo vartotojus, senoji Europa savo prieše laiko laisvą asmenų, prekių ir kapitalo judėjimą, nors tai ir yra didžiausias ES turtėjimo šaltinis. Susikūrus ES išlaisvėjęs prekių, paslaugų, žmonių ir kapitalo judėjimas davė impulsus išnaudoti santykinius valstybių privalumus, įmonėms atsivėrė naujos rinkos, vartotojai pajuto įmonių iš kitų ES šalių spaudimo vietinėms įmonėms naudą, nacionaliniai čempionai, priversti žaisti aukštesnėje lygoje, turėjo iš naujo peržiūrėti savo pajėgumus.

Tokiose bylose valstybės narės, paremdamos vieną ar kitą pusę, gali išsakyti savo nuomonę ne tik dėl teisinių aspektų, bet ir pareikšti savo poziciją dėl ES ekonominės politikos. Lietuvos Vyriausybė, ypač už tai atsakinga Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, turėtų rimtai apsvarstyti ir pateikti savo argumentus šioje byloje ir dėl ekonomių, ir dėl politinių paramos Latvijos įmonei paskatų. Pagrindinis klausimas – ar išlaikys naujosios valstybės narės savo įtakoje dar ES neharmonizuotas sritis – sveikatos, socialinę apsaugą ir kai kuriuos darbo santykių klausimus?

Ar bus galimybės atskiroms valstybėms ieškoti individualių sprendimų, mokytis iš viena kitos ir konkuruoti, ar vis dėlto nugalės „bendro kurpalio“ idėja? Pagal kieno koją – senųjų europiečių, skandinavų ar anglosaksų – bus gaminamas „naujasis socialinis modelis“? Latvijos įmonė, švedų profsąjungos ir ETT prie šių pokyčių prisidės.

ELTA,LLRI

© 2005 "XXI amžius"