Kremlius kuria „priešus“

Kremliui pavaldžios Rusijos televizijos kompanijos, jau nekalbant apie nacionalizmu ir imperiniu „patriotizmu“ persunktus laikraščius bei radijo stočių komentatorius, pagrindiniu savo propagandos taikiniu, be Baltijos šalių, pasirinko Gruziją. Ukraina jau atsiduria antroje vietoje, nes Kijevas ėmė aiškiai daryti reveransus Maskvos pusėn. Tai ir beprecedentis žingsnis perpus sumažinant rusų naftos tranzito tarifus į Odesos uosto terminalą bei kitos nuolaidos. Neatsitiktinai į Kijevą artimiausiu metu su oficialiu vizitu rengiasi atvykti Rusijos prezidentas V.Putinas. Rusijos spaudoje jau pasirodė politikos specialistų, kurie po „oranžinės“ revoliucijos keikė prezidentą V.Juščenką, o dabar ragina Kremlių bendradarbiauti su juo, komentarai. Pabrėžiama, jog apie V.Juščenką konsoliduojasi didelė Ukrainos politinio ir verslo elito dalis, o ta dalis verčia jį ieškoti glaudesnių santykių su Maskva. Tačiau kiti įspėja, kad pasitikėti V.Juščenkos žodžiais apie gerų santykių su Maskva būtinumą negalima, tuo labiau kad jam labai didelės įtakos turi „nacionalistas“ valstybės ministras Olegas Rybačukas, kuriuo esą visiškai negalima pasitikėti. Todėl „Rossijskaja gazeta“ politikos apžvalgininkas Vitalijus Tretjakovas ragina palaikyti dar visai neseniai Rusijos prieše laikytą buvusią premjerę Juliją Timošenko. Taip pat nepamiršti ir buvusio Kremliaus favorito V.Janukovičiaus.

Tačiau grįžkime prie Gruzijos, kuri dabar paskelbta Rusijos prieše, netgi keliančia grėsmę Rusijos nacionaliniam saugumui. Šiomis dienomis Rusijos užsienio reikalų ministerijos informacijos ir spaudos departamentas paskelbė rūstų pareiškimą Gruzijos adresu, kurį pakartojo net du Rusijos URM viceministrai. Maskvos pyktį sukėlė Čekijos vyriausybės sprendimas nemokamai perduoti Gruzijai gana kuklų kiekį šaudmenų bei kitos ginkluotės. Rusijos URM pareiškime primenama, kad tai jau ne pirmas kartas, kai NATO šalys aktyviai dalyvauja Gruzijos kariuomenės perginklavime. Atsakydamas į tokią nervingą Maskvos reakciją dėl čekiškos ginkluotės, Gruzijos parlamento Tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas Konstantinas Gabašvilis pareiškė: „Šalis, kuri palaikė ir palaiko teroristus ir separatistus, kuri padarė Kalašnikovo vardą savo simboliu visame pasaulyje, neturi teisės daryti tokių pareiškimų. Daugelis Rusijoje nori matyti Gruziją silpną, visiškai atviromis sienomis valstybę. Tuo tarpu Gruzijoje vyksta atvirkštiniai procesai. O tai ir sukelia didelį Maskvos galvos skausmą“.

Rusijos laikraščio „Tribuna“ apžvalgininkas Sergejus Maslovas, pritardamas Rusijos URM pareiškimui, akcentuoja, kad Tbilisis tarsi koks kultūristas sparčiai augina savo karinius raumenis ir siekia destabilizuoti padėtį visoje Užkaukazėje. Tą padėties „destabilizavimą“ Maskva supranta kaip teisėtą Gruzijos reikalavimą išvesti Rusijos „taikdarius“ iš Abchazijos ir Pietų Osetijos. Tai yra iš Maskvos statytinių separatistų valdomų Gruzijos teritorijų, kurias oficialioji Rusijos valdžia neneigia priklausant Gruzijai. Tačiau daro viską, kad Abchazija ir Pietų Osetija būtų atplėštos nuo Gruzijos, ir jau net nebeslepia norų, kad šios separatistų valdomos teritorijos taptų Rusijos Federacijos dalimi. Vienas gana aukštas Rusijos URM pareigūnas, nenorėjęs skelbti savo pavardės, šiomis dienomis taip ir pareiškė: „Tai mes (rusai – red.) esame didžiosios kultūros palikuonys ir jos sergėtojai. Ta pati trečioji Roma. Ir štai dabar, kai euroatlantinė civilizacija jau atgyveno savo, mes gavome unikalų istorinį šansą: atėjo mūsų laikas. Nereikia laukti spyrių į nugarą, kuriuos dažnai gaudavome. Reikia statyti tai, ką galima statyti. Būtina susijungti su Baltarusija, išsiaiškinti su Ukraina ir Šiaurės Kazachstanu (užuomina apie jų prijungimą prie Rusijos – red.). O mes tuo tarpu įsikibome į Rytų Prūsiją, kuri jau seniai nuplaukė iš mūsų rankų. Reikia laikyti tai, ką galima ir privalome išlaikyti savo rankose! Abchazija, Pietų Osetija jau seniai privalėjo būti prijungtos prie Rusijos“.

Pirmiausia taikomasi į Pietų Osetiją, nes šio anklavo „prezidentas“ Eduardas Kokoity, beje, daugiau laiko praleidžiantis Maskvoje, o ne Cchinvalyje, nuolat šaukia spaudos konferencijas ir, daužydamas kumščiu į stalą, grūmoja Gruzijos prezidentui Michailui Saakašviliui. Šiomis dienomis Maskvoje E.Kokoity surengė dar vieną „brifingą“, kuriame griežtai pasmerkė Gruzijos reikalavimą išvesti rusų „taikdarių“ karinį kontingentą iš Pietų Osetijos. Įspėdamas Maskvą jokiu būdu nenusileisti tokiems Tbilisio reikalavimams, E.Kokoity pareiškė, jog atsitikus tokiai „nelaimei“ Pietų Osetijos saugumą apgins jos pačios armija. „Jeigu Gruzijos pusė denonsuos susitarimą dėl taikdariškų pajėgų buvimo, tai mes patys stosime ginti savo teritorijos“, – pareiškė Pietų Osetijos „prezidentas“. Be to, jis išdėstė, jog Gruzija neturi teisės spręsti klausimo dėl rusų „taikdarių“ buvimo Pietų Osetijoje. Esą tai ne M.Saakašvilio reikalas spręsti, kokios taikdarių pajėgos turi būti Pietų Osetijoje. Be to, E.Kokoity irgi ne pirmą kartą atvirai prakalbo apie tai, ką nuolat skelbia Rusijos Valstybės Dūmos deputatai, ypač iš D.Rogozino frakcijos „Rodina“, jau nekalbant apie Rusijos armijos generolus. Tai yra, kad Pietų Osetija, Abchazija ir Padniestrė jau dabar yra suverenios „valstybės“ ir todėl pačios turi teisę nuspręsti, ar tapti Rusijos Federacijos dalimis, ar likti nepriklausomos. „Pietų Osetija, Abchazija ir Padniestrė jau pasiekė tokį valstybingumą, kad jau dabar jas privalu vadinti nepriklausomomis valstybėmis. Mūsų sąjunga ir sutartys su Abchazija ir Padniestre dar kartą akivaizdžiai įrodo, jog pagaliau atėjo metas atsisakyti tokių terminų, kaip „niekieno nepripažintos respublikos“. Mes esame pačios save pasiskelbusios („samoprovozglašionnymi“) respublikos“, – išdėstė Pietų Osetijos separatistų vadeiva.

Dar daugiau, po įvykių Kabardos Balkarijos sostinėje Nalčike iš gana aukštų Rusijos vidaus reikalų ministerijos pareigūnų pasigirdo absurdiškų aiškinimų, jog čečėnų „banditai“ įsiskverbė į Kabardos Balkariją iš Gruzijos… Tai visiška nesąmonė, ypač žinant, jog Kabardos Balkarija turi bendrą sieną su Abchazijos ir Pietų Osetijos „nepriklausomomis respublikomis“, kurias visiškai kontroliuoja Rusijos „taikdarių“ ginkluotosios pajėgos. Tačiau tai jau nieko nebestebina. Vis labiau įsiliepsnojant neramumų židiniams Šiaurės Kaukaze, Maskva jau visiškai susipainiojo. Todėl tokie „prezidentai“ kaip E.Kokoity, kuris pareiškė, jog neįsileisiąs į Pietų Osetiją jokių kitų tarptautinių taikdarių, tik rusus, dabar Kremliui ypač reikalingi.

Petras KATINAS

© 2005 "XXI amžius"