„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2005 m. lapkričio 16 d., Nr. 20 (113)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Kai priemiesčiuose deginami automobiliai...

Maištininkai, prieš tai padegę
autobusą, mėto akmenis
ir "Molotovo kokteilius"
į policijos pareigūnus Tulūzoje
EPA-ELTA nuotrauka

Jau beveik tris savaites Paryžiuje ir kituose Prancūzijos miestuose (tiksliau priemiesčiuose) vyksta neramumai – pogromai prieš visuomeninius pastatus (pavyzdžiui, parduotuves ir kt.), ypač deginami automobiliai. Prancūzijos vyriausybė pirmadienį pritarė įstatymo projektui, kuriuo parlamento prašoma trims mėnesiams pratęsti nepaprastųjų įgaliojimų veikimą. Tikimasi, jog tai padės numalšinti daugiau nei dvi savaites didžiųjų šalies miestų priemiesčiuose siautėjančius neramumus.Ilgai lūkuriavusi ir niekaip neatsiliepusi į įvykius Prancūzijoje Europos Sąjunga (ES) pirmadienį pasiūlė Prancūzijai 50 mln. eurų paramą priemiesčių problemoms, kurios išprovokavo neramumus šalyje, spręsti. Apie tai pranešė ES Komisijos pirmininkas Žozė Manuelis Barozas. Pagrindinis Prancūzijos tikslas, sprendžiant nuskurdusių priemiesčių problemas, – sukurti darbo vietas jauniems žmonėms. EK pirmininkas pabrėžė, kad Prancūzija nėra vienintelė šalis, ieškanti būdų, kaip į visuomenę integruoti šalies imigrantus. Tokia problema iškilo daugelyje Europos miestų. „Kiti didieji Europos miestai susiduria su tokiomis pat problemomis ir yra suradę savo sprendimo būdus, – tikino jis. – Štai dėl ko reikia turėti tam tikrus principus, tačiau galų gale viskas priklauso nuo vyriausybių, kurios turi nuspręsti, kaip susitvarkyti su savo problemomis“. Pateikiame paskutinių dviejų savaičių Vakarų spaudos apžvalgą, kurioje nagrinėjama neramumų priežasčių problematika ir kt.

Anot kairiųjų pažiūrų Didžiosios Britanijos dienraščio „The Guardian“ (lapkričio 3 d. publikacija), neramumai Paryžiaus priemiesčiuose dar kartą išryškino įtampą tarp turtingų didmiesčių ir jų skurdžių priemiesčių, kurie tapo namais tūkstančiams imigrantų iš Šiaurės ir Vakarų Afrikos. Jie niekuomet nebuvo visiškai integruoti į Prancūzijos visuomenę ir tapo vargingųjų klase, kuriai beviltiška padėtis ir diskriminacija tapo norma, pažymi laikraštis. „The Guardian“ nuomone, neramumai sostinės apylinkėse turės daug įtakos ir Prancūzijos politiniam gyvenimui, o ypač vidaus reikalų ministro Nikolo Sarkozio, kuris, kaip tikimasi, 2007-aisiais bus vienas realiausių kandidatų į šalies prezidentus, politinei ateičiai. „Jis visuomet kalba tiesmukai – tai viena iš priežasčių, kodėl jis toks įdomus ir žiniasklaidos mėgstamas politikas. Tačiau jo žodynas buvo pernelyg nesantūrus. Žodžio „padugnė“ pavartojimas apibūdinant riaušininkus tik dar pakurstė įtampą (...). Pernelyg arši reakcija gali turėti itin liūdnų padarinių“, – perspėjo britų laikraštis „The Guardian“.

Šiam dienraščiui antrino ir kitas britų laikraštis – konservatyvusis „The Daily Telegraph“, pastebintis, kad riaušės gali atnešti neigiamų padarinių ne tik minėtam N. Sarkoziui, bet ir premjerui Dominikui de Vilpenui, kuris, kaip ir N. Sarkozis, pretenduoja ateityje tapti Prancūzijos dešiniųjų lyderiu, bei prezidentui Žakui Širakui. „Paryžiaus priemiesčiuose šie trys politikai susiduria su netikusios integracijos politikos bei darbo vietų nesukūrusios ekonomikos padariniais. Riaušės žiauriai atskleidė Prancūzijos modelio nevisavertiškumą“, – rašė Didžiosios Britanijos dienraštis „The Daily Telegraph“.

Vokietijos dienraštis „Der Tagesspiegel“ prognozavo, kad Prancūzijos vyriausybei iškils daug sunkumų bandant panaikinti priežastis, kurios įžiebė riaušes skurdžių gyvenamuose Paryžiaus priemiesčiuose. Pasak laikraščio, panašūs neramumai galėjo kilti ir kitų didžiųjų miestų – Liono, Bordo ar Marselio – kvartaluose (netrukus tokie neramumai įvyko ne tik šiuose miestuose, bet ir dar apie tris šimtus miestų), kur afrikiečiai imigrantai gyvena izoliuotuose rajonuose. „Tai, kad šie imigrantai turi labai mažai galimybių darbo rinkoje, nepaisant to, jog jie beveik visi laisvai kalba prancūziškai, rodo, kad šio konflikto sprendimas bus be galo sunkus ir ilgas, o galbūt net neįmanomas“, – perspėjo „Der Tagesspiegel“.

Pesimistiškos nuotaikos tvyrojo ir Austrijos laikraščio „Die Presse“ publikacijoje. Straipsnio autorius abejojo, ar praktiką, kuomet priemiesčiuose žmonės uždaromi į getus, galima vadinti „integracija“. „Šiuo atžvilgiu negali būti net kalbos apie asimiliaciją, kuo Prancūzija giriasi kiekviena pasitaikiusia proga. Tai panašiau į susvetimėjimą“, – pažymėjo „Die Presse“.

Anot JAV dienraščio „The International Herald Tribune“ (lapkričio 4 d.), priemiesčiai priminė, jog iki šiol buvo visiškai užmiršti. „Paryžiaus priemiesčiai, patyrę ne vieną revoliuciją, turi ilgą kruvinų piliečių sukilimų istoriją. Tačiau naktiniai susirėmimai, besitęsiantys (tuo laiku) šiaurės rytinėje miesto dalyje, yra kai kas visiškai nauja. Riaušininkai, kurie degina automobilius ir mušasi su policininkais municipalinių butų rajonuose, yra imigrantų iš Afrikos sūnūs. Dauguma jų – musulmonai. Šie jaunuoliai nebuvo integruoti į Prancūzijos visuomenę. Jie gyvena nusikaltimų pilnuose getuose ir dirba už minimalų atlyginimą“. „Prancūzai susidūrė su fundamentalia problema. Iki šiol imigracinė politika buvo vertinama džiaugsmingai. Pabrėžta visų rasių ir tikėjimų piliečių lygybė, jei jie pripažįsta grasųjį šūkį: „Liberte, egalite, fraternite“ (laisvė, lygybė, brolybė). (...) Tačiau lygybės mitas žlugo. Pirmieji katastrofos ženklai pasirodė paskelbus draudimą mokykloje mergaitėms ryšėti musulmoniškas skareles“.

Vokietijos laikraštis „Welt“ pastebėjo, kad Paryžius tėra viena iš pratrūkusių neapykantos vočių, kurių kupina visa Prancūzija: „Jautriųjų miestų zonų (prancūziškai: zones urbaines sensibles – ZUS), kaip priemiesčiai vadinami biurokratų žargonu, yra visoje šalyje. Jos plinta nesulaikomai tarsi vėžys ir po truputį įsigali net provincijų miestuose. Prieš penkerius metus ZUS buvo 400. Šiuo metu „jautriųjų miesto zonų“ skaičius siekia 751. Ten geto sąlygomis gyvena 5 mln. žmonių, arba 12 proc. šalies gyventojų. ZUS – tai anarchijos kupinos zonos, į kurias nosį kišti išdrįsta retas policininkas, o padėtį kontroliuoja nusikalstamos gaujos. (...) Visą padėties rimtumą atskleidžia bejėgiška tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų politikų reakcija“.

Didžiosios Britanijos dienraštis „Independent“ pasidomėjo ir gatvės balsais. „Labai sudėtingoje padėtyje atsidūrusi Prancūzijos vyriausybė tęsia kovą su Paryžius priemiesčiuose nesiliaujančiomis riaušėmis. (...) Policija nesėkmingai bando suvaldyti maištaujantį jaunimą. „Sunku sėdėti nieko neveikiant ir žiūrėti, kaip pro šalį prabangiais automobiliais važinėja turtingieji. Jie turi viską, o mes – nieko“, – kalbėjo 20 metų Ziadas, kuris vadovauja vienai iš riaušėse dalyvaujančių jaunimo grupuočių. „Sarkozis sako, jog mes esame šunys. Taigi taip ir elgsimės. Nuo pat jo valdymo pradžios viskas ėjo tik blogyn“, – tvirtina kitas riaušininkas Abdulas“.

Prancūzijos laikraštis „Le Figaro“ kaip geriausią kovos su riaušininkais priemonę mato imigracijos ribojimą. „Būtų pats laikas mūsų politikams pradėti iš esmės spręsti degančią priemiesčių problemą. Pastarųjų dienų neramumai yra neabejotina nekontroliuojamos imigracijos pasekmė. 1974 metais priimtas įstatymas, atvėręs galimybę imigrantams į Prancūziją atsivežti šeimos narius, buvo visa ko pradžia, o vėlesnės vyriausybės nesusirūpino, kad esantys integracijos mechanizmai nepatenkina augančios imigracijos reikmių. Bet koks įvažiavimas į Prancūziją iš trečiosios šalies turi būti griežtai kontroliuojamas. Nes po 15 metų dabartinių riaušininkų vaikai degins ne automobilius, o miestus“.

Prancūzijos dienraštis „La Tribune“ yra įsitikinęs, jog politikai nepajėgūs numalšinti riaušių. „2007 metų prezidento rinkimų perspektyva temdo politikų sąmonę arba atskleidžia visišką jų nesugebėjimą susidoroti su socialinėmis priemiesčių problemomis. Kova dėl valdžios tarp premjero D. de Vilpeno ir vidaus reikalų ministro N. Sarkozio užgožia riaušes. (...) Priemiesčiuose gyvena įvairūs žmonės. Vieni išties verti, kad prieš juos būtų imamasi griežčiausių veiksmų. Tuo tarpu kiti yra visiškai nekalti. Papraščiausiai pastarųjų 20 metų valstybinės socialinės programos, skirtos probleminiams priemiesčiams, buvo visiškai nesėkmingos, o šiam tikslui panaudoti milijardai buvo išleisti veltui“.

Austrijos laikraštis „Der Standard“ mano, kad Paryžius tapo įspėjimu visai Europai. „Įvykiai Prancūzijoje kelia didelį nerimą, nes karo lauku virtę miestai seka ta pačia logika, kuri matoma visame pasaulyje. Į valstybės saugumo pajėgų paliktą vakuumą įsiveržia ekstremistiniai neapykantos skleidėjai, kurie įrodo vilties netekusiam jaunimui, jog smurtas yra vienintelis tinkamas atsakymas į jų problemas. (...) Riaušes lėmė daug aplinkybių, tarp kurių yra nacionalinės ypatybės ir valdžios nesėkmės. Todėl kitos Europos šalys turėtų pasimokyti iš smurto protrūkių ir sustiprinti imigrantų integracijos programas. Ne tik dėl to, kad apsaugotų save nuo populistų, bet ir dėl to, jog užtikrintų taikų savo piliečių sambūvį“.

Autoritetingas amerikiečių verslo ir politikos dienraštis „The Wall Street Journal“ spausdino britų rašytojo ir žurnalisto, buvusio gydytojo terapeuto Entonio Denielso straipsnį, kuriame perspėjama, kad riaušės iš Prancūzijos ateityje gali persimesti ir į kitas valstybes. Pasak straipsnio autoriaus, išgarsėjusio savo kritiniu požiūriu į pažangią ir liberalią politiką, kitų valstybių gyventojams jokiu būdu nederėtų piktdžiugiškai džiaugtis riaušėmis Prancūzijoje, nes jos gali pasiekti beveik visų europiečių namus. „Prisiminus tai, kas neseniai nutiko Naujajame Orleane ar Birmingeme, kas drįstų tvirtinti, jog tai, kas vyksta Paryžiaus priemiesčiuose, negali pasikartotų tarp anglosaksų? Mažų mažiausiai įvykiai Paryžiaus priemiesčiuose turėtų palaužti prancūzų įsitikinimą, kad jų sukurtas visuomenės modelis yra geresnis ir humaniškesnis nei vadinamasis laukinis ekonominis liberalizmas. Bet kokiu atveju skirtumai tarp Prancūzijos ir kitų Vakarų valstybių yra mažesni nei dažnai tvirtina tiek prancūzai, tiek visi kiti (...). Daugelio Prancūzijos miestų apylinkės (...) yra panašesnės į Vidurio Amerikos miestelius nei į pačius miestus, menančius viduramžius ar klasikinius laikus“, – rašė „The Wall Street Journal“.

Riaušių išplitimo už Prancūzijos ribų baiminosi ir Berlyno dienraštis „Die Tageszeitung“. Pasak laikraščio, tokio pobūdžio neramumai vieną dieną gali užgriūti ir Vokietiją. Esminiu šių dviejų valstybių panašumu laikraštis laiko tai, kad šalyse skurdas įsitvirtinęs visuose visuomenės sluoksniuose. „O tokia socialinio apartheido politika pirmiausia paveikia imigrantų palikuonis“, – pažymėjo Vokietijos laikraštis.

Prancūzija šiandien moka už savo aroganciją praeityje. Garsusis jos integracijos modelis pasaulio visuomenės akyse žlunga, pažymėjo prancūzų laikraštis „Le Figaro“. Įvykiai priemiesčiuose rodo, kad pastarųjų 40 metų politika nebuvo sėkminga. Prancūzija atsidūrė savo prieštaravimų ir beprasmiškumų liūne. Pernelyg dažnai socialinės imigrantų problemos buvo sprendžiamos demagogija, o ne protu. Buvo paskelbta apie paramos programas, tačiau joms skirtų lėšų niekada nepakako. Iliuzija būtų tikėti, kad kai kurios techninės priemonės suteiks šviesesnės ateities viltį daugeliui imigrantų. Verčiau reikėtų stiprinti atsakomybę už teises ir pareigas, pažymėjo laikraštis.

Prancūzijoje susiklosčiusią padėtį chroniška krize vadino Ispanijoje leidžiamas „La Vanguardia“. Jos priežastys, anot laikraščio, yra seniai žinomos, diagnozė vienareikšmiška, tik neaišku, kokią terapiją naudoti. Prancūziškasis integracijos modelis žlugo. Prancūzijai nepavyko afrikiečių imigrantų vaikų integruoti į visuomenę. Kokį integracijos modelį apskritai reikia naudoti, klausė dienraštis, primindamas, kad Londono sprogdinimai tiesiogine žodžių prasme sužlugdė ir kitą, britiškąjį daugiatautės visuomenės modelį.

Neramumų mastas ir jų intensyvumas Prancūzijoje išaugo į tikrą politinę krizę. Šalies vyriausybė dabar turi imtis ryžtingų veiksmų prieš riaušininkus, rašė Nyderlandų laikraštis „De Volkskrant“. Tačiau teisės ir tvarkos atstatymas negali būti vienintelis atsakymas. Nes protestai kad ir kaip bebūtų išsigimę, jų priežastis yra labai rimta netvarka. Nepaisant pakartotinių įspėjimų, izoliuotuose priemiesčiuose vis dar vyrauja apgailėtinos gyvenimo sąlygos. Neviltį didina tik labai vidutiniai ekonominiai pasiekimai. Nesuvokiamai didelis iš užsienio kilusių jaunuolių procentas neturi vilčių gauti darbą ir sulaukti visuomeninės sėkmės. Ne pati mažiausia neramumų priežastis yra ta, kad dauguma riaušininkų ir neturi ko daugiau veikti, pastebi laikraštis.

Tai nebuvo cunamis ar uraganas, praėjusiomis dienomis nusiaubęs Prancūziją. Šiuos milijoninius nuostolius padarė ne gamtos katastrofa. Visą tai sukėlė žmogus, rašė Šveicarijos dienraštis „Basler Zeitung“. Nepaisant to, ir čia buvo pralaužti pylimai, kuriais buvo aklai pasitikima. Kol dar atrodė, jog jie atlaikys, pinigai buvo investuojami kitur. Dabar atėjo keršto metas.

Paryžiuje leidžiamo dienraščio „The International Herald Tribune“ (lapkričio 8 d.) žurnalistė Katerina Fyld teigė, kad ateityje neramumų išvengti pavyks tik tuo atveju, jei pasikeis prancūzų visuomenės sąmonėje giliai įsišakniję stereotipai. Straipsnio autorė pažymi, kad, „išskyrus sporto ir muzikos verslo nišas, arabai ir afrikiečiai neegzistuoja daugelio baltaodžių prancūzų gyvenime“. „Valdžios sluoksniuose imigrantams tenka tik simboliniai, nereikšmingi postai, o svarbiausiuose sluoksniuose dažniausiai įsitvirtinę baltieji iš Prancūzijos elito. Juodaodžių ir rudaodžių prancūzų, einančių teisėjų pareigas, operuojančių žmones, dėstančių universitetuose ar vadovaujančių korporacijoms, skaičius yra juokingai mažas. Norint išspręsti šias problemas, būtina imtis esminių permainų. Žmonės turi suprasti, kad nepakanka vien sakyti, jog visi, gyvenantys Prancūzijoje, yra lygūs ir visiems suteikiamos vienodos galimybės“, – teigė K.Fyld ir pridūrė, kad valdžia privalo daugiau dėmesio sutelkti į būsto aprūpinimo ir švietimo problemas. „Tikslas turėtų būti lygybė tikrąja šio žodžio prasme. Tai galima pasiekti tik pasitikėjimu ir gera valia“, – rašė „International Herald Tribune“.

Prancūzijos imigrantų problemas britų dienraštyje „Financial Times“ analizavo ir prancūzų politologas Dominikas Moisi. Pasak jo, imigraciją skatina ne tiek laisvės ir demokratijos pažadai, o afrikiečių ir arabų noras išlikti ir pasprukti iš valstybių, kuriuose ekonominės ir socialinės sąlygos yra nepakeliamai sunkios. Europai būtini politiniai lyderiai, „kurie sugebėtų ne tik atkurti tvarką, bet ir įsiklausyti į naujojo XXI a. „proletariato“ reikalavimą atkreipti į juos dėmesį (...). Norint atkurti tvarką Prancūzijoje bei užkirsti kelią neramumų plitimui į likusią Europą, būtinos sąlygos yra viltis, kilnumas ir teisingumas“, rašė „Financial Times“.

Jungtinių Valstijų dienraštis „The Washington Post“ pažymėjo, jog su neramumais Prancūzijoje niekaip nesusijusi musulmonų ideologija ar islamo religiniai vadovai, o daugelis riaušininkų net nėra musulmonai. „Vis dėlto ne visi demonstrantai yra ir nusikalstamų susivienijimų nariai ar narkotikų prekeiviai, kaip juos bando pavaizduoti kai kurie Prancūzijos pareigūnai“, – buvo rašoma straipsnyje „Gaisrai Prancūzijoje“. Anot laikraščio, nevisiškai teisūs ir tie, kurie tvirtina, kad Prancūzijos valdžia visuomet ignoravo imigrantų problemas. „Kaip ir Jungtinėse Valstijose, vyriausybei nepavyko lengvai išspręsti problemų, susijusių su nedarbu, švietimu, nusikalstamumu ir diskriminacija. Vis dėlto iki pat šių įvykių daugelis Prancūzijos gyventojų manė, kad būtent jų vadinamasis pranašesnis „socialinis modelis“ apsaugojo nuo neramumų, kurie pastaraisiais metais nuvilnijo Los Andžele, Majamyje ir Naujajame Orleane. Nebėra prasmės ir toliau apsimetinėti, kad skurdžiai gyvenantys šiaurės afrikiečių palikuonys musulmonai perpildytuose namuose yra neatsiejami nuo kitų prancūzų“, – rašė „The Washington Post“ ir perspėjo, kad politikams nesukūrus plano, kaip integruoti imigrantus, karingiems veikėjams atsiras dar daugiau galimybių įvykdyti savo kėslus.

Dabar pats metas žodžius keisti veiksmais, pažymi Danijos laikraštis „Politiken“. Prancūzija susidūrė su iššūkiu, kurio neįmanoma įveikti pasitelkiant specialiąją policiją ar daugiau patruliuojančių pareigūnų. Tai, kad automobilių padeginėjimas persimetė ir į Briuselį bei Berlyną (nors ryšys su Paryžiaus neramumais nustatytas nebuvo – red.), rodo, jog prancūzų problema yra ir Europos problema. Aišku yra viena – visoje Europoje būtina daug tikslingiau siekti daugiaetninės realybės. Tačiau po šitiek klaidų tai nėra lengva. Kiekvienas turi suprasti, kad būtinas žmogiškasis ir socialinis solidarumas.

Vokietijos dienraštis „Sueddeutsche Zeitung“ (lapkričio 9 d.) apžvalgininkas Rudolfas Chimelis svarstė, ar kovai su riaušėmis imtasi pačių tinkamiausių priemonių. „Prancūzijos politikai bejėgiškai stebėjo, kaip smurto gaisras išplito po visą šalį. Dabar jie pasiryžo veikti ir prisiminė apie įstatymą, priimtą dar Alžyro karo metu. Žinoma, piliečių judėjimo ribojimas gali tapti veiksminga padėties stabilizavimo priemone. (...) Kol kas situacija tik blogėjo. Tačiau nepaprastosios padėties įstatymas atveria naujas ir pakankamai plačias galimybes. Kiekvienas komendanto valandos taisykles pažeidęs asmuo tampa įtariamuoju ir gali būti patrauktas teisinėn atsakomybėn. Iš žuvelių, kartu su visu būriu plaukiančių į nusikaltimo vietas, atimamas vanduo. Iš kitos pusės policija suvokia, jog iš valstybinių namų balkonų jie sulauks daug daugiau keiksmų ir šūvių nei iki šiol“.

Britanijos dienraščio „The Guardian“ apžvalgininkas Saimonas Tisdeilas apgailestauja, kad Bendrija nesiima bendrų europinių priemonių imigrantų integracijai koordinuoti. „Europos vadovai, su nerimu ir piktdžiuga stebintys riaušes Prancūzijoje, padarė dvi išvadas. Pirma, smurtas išimtinai prancūziškas reiškinys, kurį lėmė respublikoniškas aklumas ir elito atotrūkis nuo visuomenės. Antra, riaušės mums negresia. Abu teiginiai abejotini. (...) Diskriminacijos problemos, paauglių nedarbas – pusė suimtų riaušininkų jaunesni nei 18 metų – rasiniai prietarai, religinė netolerancija, terorizmo ir globalizacijos skatinama ksenofobija – visa tai gerai pažįstama daugeliui Europos Sąjungos šalių. Visų minėtų problemų derinys gali paskatinti daugiau sprogimų. (...) Europos valstybių nesugebėjimas vykdyti tinkamos mažumų politikos, ar net ją sukurti tapo bendra Europos problema. Nors Europos Komisija bando sukurti integracijos gaires, problema tokia jautri, jog bendro atskaitos taško rasti beveik neįmanoma“.

Prancūzijos katalikų laikraštis „La Croix“ pažymi, kad šiuo metu svarbiausia – užtikrinti saugumą. „Kaip bus užtikrinamas komendanto valandos galiojimas? Atsargiai ar plačiai? Sunku pasakyti, ar judėjimo apribojimas privers jaunuosius riaušininkus likti namie, o gal paskatins didesnį smurto protrūkį, nes bus suprastas kaip tiesioginė agresija jų atžvilgiu? Ši priemonė pirmiausia skirta nuraminti žmones, gyvenančius ramiuose miestų centruose arba kaimo rajonuose. (...) Vyriausybė privalo patenkinti vienų prašymus, neprovokuojant kitų. Tačiau tada iškyla grėsmė pamiršti apie taikius priemiesčių stabilizavimo pasiūlymus, tokius kaip švietimas, būstas, darbas“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija