„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2005 m. lapkričio 16 d., Nr. 20 (113)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Integracijos klausimas

George Friedman

Strateginių tyrimų korporacija, JAV

Per riaušes Strasbūre
sudeginti automobiliai
metalo laužo surinkimo punkte

Jau daugiau nei savaitę (kai buvo parašytas šis straipsnis, dabar praėjo jau beveik trys savaitės. – Red.) Prancūziją drasko riaušės ir neramumai. Pastarųjų židinys daugeliu atvejų – skurdesni Paryžiaus priemiesčiai. Didžioji dalis maištininkų – iš buvusiųjų Prancūzijos kolonijų atvykę imigrantai, imigrantų vaikai ar vaikaičiai, kurių daugumai Karališkąja imperijos teise anuomet suteikta Prancūzijos pilietybė. Tačiau dabar mes klausiame: ar kuris nors jų kada nors tikrąja ta žodžio prasme tapo prancūzu? Šiame klausime glūdi XXI amžiaus Europos ir pasaulio istorijos galvosūkis.

Nėra pasaulyje šalies, kurioje kartkartėmis nebruzdėtų visuomenė. Dažnai šiuos neramumus lydi smurto proveržiai, tačiau tai dar nėra pagrindas jiems įrėžti gilius randus pasaulio istorijoje. Pavyzdžiui, žmonija neilgai teprisiminė 1960 metų studentų maištą, tačiau tą patį dešimtmetį sukeltos juodaodžių amerikiečių riaušės, vainikavusios amerikietiškąją visuomenę nepakeliama vidine įtampa,turėjo milžiniškos įtakos tolesnei Jungtinių Valstijų istorijos raidai. Todėl dabar prieiname sprendimo kryžkelę, kuomet privalu nustatyti Prancūzijos riaušių istorinės svarbos lygį.

Kaip žinoma, dauguma maištininkų – Prancūzijos piliečiai, tačiau toli gražu jie nėra laikomi prancūzais. Nepamanykite, jog konflikto šaknys glūdi rasizme. Veikiau incidento ištakos siekia pačią prancūzų tautą, būtent tą, kuri vadovaujasi europinės tautos – valstybės ir europinės demokratijos idėja, pasaulėžiūra, išskiriančia Europą iš daugelio kitų pasaulio regionų.

Europinės tautos – valstybės mintis užgimė kaip atsvara tarp XVII ir XX amžių Europoje dominavusioms daugiatautėms imperijoms. Pastarosios milžinės buvo ne tik dinastinės bei priešiškos demokratiniam valdymui, bet ir įvairiatautės. Moderniosios demokratijos ugdomo tautinio suvereniteto idėja visų pirma rėmėsi į tautos, kaip morališkai unikalaus darinio, pripažinimą. Tauta gali būti laikoma pagrindine savo likimo lėmėja tik tada, kuomet tauta yra pripažįstama pamatine vertybe. Taigi Europa, demokratijos ir tautos koncepcijos vystėsi ir brendo vienu metu.

Esminis tarptautinis tautų valios laisvės principas įtvirtino tautos apsisprendimo galią. Visos tautos, kurių identiteto ribas ištrynė didžiosios Europos imperijos, buvo skatinamos atkurti savo istorinę tapatybę per demokratines institucijas.

Žlugus imperijoms, jų kumštyje anuomet buvusios užgniaužtos tautos – nuo Airijos iki Slovakijos, nuo Makedonijos iki Estijos – atsitiesė ir prabilo laisvės balsu. Tokia stambių teritorinių darinių decentralizacija, galima sakyti, buvo nesibaigianti: šis procesas apėmė ne tik suverenumo atstatymą ar įdiegimą tokiuose kolonijiniuose regionuose kaip Afrika ar Pietų Amerika, bet ir stiprų savo teritorinį atskirumą mėginančių įtvirtinti grupių spaudimą, kaip antai baskų separatistai Ispanijoje.

Europoje tautos apibrėžimas buvo paprastas ir aiškus, apimantis tiek geografinį, tiek ir kultūrinį elementus. Tauta buvo laikomi žmonės, gyvenantys pakankamai apibrėžtoje teritorijoje, kalbantys ta pačia kalba, susieti tos pačios istorijos, vertybių ir to paties savęs suvokimo kaip sename prancūzų posakyje: „Prancūzas žinojo esąs prancūzas, ir kiti prancūzai žinojo jį esant prancūzą“. Galbūt logikos mokslas šį posakį apkaltintų ydingo rato panaudojimu, tačiau ši tautiškumo apibrėžimo iliustracija praktikoje pasiteisina be priekaištų. Be abejo, kartais tautiškumo koncepcija Europoje būdavo linkusi nukrypti į beveik mistines romantinio nacionalizmo apraiškas, o kartais – ir į piktą ksenofobiją. Europietiškajame tautos apibrėžime matyti akivaizdus iššūkis. Europa tarp daugelio konstitucinių principų iškėlė tautos suvereniteto idėją ir stojo už tautas, kovojančias prieš tironiškas dinastines imperijas. Juk nacionalizmas, tauta ir tautiškumo pripažinimo koncepcijos priskiriamos asmeniui nuo gimimo. Gimdamas žmogus tampa kažkurios tautos dalimi, ląstele, todėl ir jo pilietybė turi antrinti jo tautiniam identitetui. Deja, taip yra ne visuomet. Kas, jei užsienietis, atvykęs į jūsų valstybę, nori gauti šalies pilietybę? Ženkime toliau: o kas, jei užsienietis, atvykęs į jūsų valstybę, pageidauja ne tik šalies pilietybės, bet ir nori tapti jūsų tautos dalimi? Be abejonės, nėra lengva pakeisti identitetą. Pilietybė gali būti suteikiama. Tautinis identitetas yra visiškai kas kita.

Skirtingai nei Prancūzijoje ar Vokietijoje, kur pilietybė įgyjama gimstant, Kanadoje, JAV ar Australijoje vyrauja alternatyvios tautiškumo teorijos, ir pilietybė suteikiama asmens tėvų ar jo paties pasirinkimu. Galima sakyti, jog tauta gali pasirinkti, kam leisti pretenduoti į pilietybę, ir imigrantas gali pasirinkti tapti ar ne tam tikros šalies piliečiu. Pilietybės institutas suteikia papildomą prasmę tautiškumui. Ypač svarbu, jog tos šalys, kurios susiformavo jų istorinėse teritorijose įsikūrus imigrantams, sukūrė galingus mechanizmus, gebančius adaptuoti ir asimiliuoti imigrantus iš kartos į kartą. Turima galvoje ne tai, jog pats procesas yra paprastas, tačiau tai, jog nė vienam asmeniui nėra teorinių barjerų gauti, tarkim, Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybę, kuomet nacionalistinė Europa nėra tokia liberali pilietybės klausimu.

Nacionalistinį požiūrį kiek sutrikdė Europos imperijų patirtis. Prancūzija, užgimusi tautiškumo dvasia, privalėjo rasti kompromisą tarp nacionalizmo ir imperializmo, kuomet XIX amžiuje ji išaugo į milžinišką imperiją. Kadangi imperializmo idėja konfrontavo su revoliucionieriška prancūzų dvasia, prancūzai buvo priversti adaptuoti savąjį tautinį suverenitetą prie naujų imperializmo sąlygų. Vienas iš sprendimo būdų buvo tokią šalį kaip Alžyras paversti Prancūzijos dalimi – taip į prancūzų tautą įsiliejo begalė visiškai skirtingų tautų, nei istorija, nei kultūra nesusijusių su Prancūzija. Regis, ir neverta stebėtis iš buvusiųjų Prancūzijos kolonijų plūstančiais imigrantais, kurie, nebūdami prancūzai, gavo šios šalies pilietybę. Maža to, europiečiai sukūrė naują daugiatautę visumą, Europos Sąjungą, kuri turėjo įkūnyti gerąsias senųjų dinastinių imperijų savybes, neužgožiant valstybių – narių tautiškumo. ES įkūrimą galima pavadinti ekonominio ir politinio bendradarbiavimo eksperimentu. Pati ES nevysto tautiškumo ir pilietiškumo idėjų, bet gyvuoja ant atskirų valstybių suformuotų tautiškumo koncepcijų pamatų.

Prancūzijoje siaučiančios riaušės atspindi visų šių procesų pasekmes. Kaip matote iš šios analizės, riaušės nėra nežymus įvykis. Jose dalyvauja savo gyvenimo kokybe ir sąlygomis nepatenkinti Prancūzijos piliečiai. Jų gyvenimo sąlygos formuojasi tame kontekste, jog viena yra tapti Prancūzijos piliečiu ir visiškai priešinga – tapti prancūzu. Tačiau tai nėra vien Prancūzijos problema: Europa nėra pasirengusi ir daugeliu atveju nenori būti pasirengusi deramai asimiliuoti imigrantų, kas ilgainiui gali išdraskyti senąjį kontinentą. Europos dešiniojo sparno partijos ir opozicija Europos Sąjungai negali užsimerkti prieš šį imigracijos reiškinį.

Daugelis šalių susiduria su imigracijos problemomis. Šiuo metu Jungtinės Amerikos Valstijos svarsto klausimus, susijusius su nelegalių Meksikos imigrantų srautais, plūstančiais per sieną. Šiuo atveju lieka dvi išeitys: nelegalaus imigranto statusas arba JAV demografinės charakteristikos pakeitimas. Tačiau jokiu būdu JAV politika nepasisako už kelio imigracijai užkirtimą. Tai tik deramo valdymo klausimas – juk ilgainiui Ameriką keičia imigrantai, o šiuos savo ruožtu keičia Amerika.

Kad geriau visa tai suvoktume, pamąstykime apie tai, kas kažkada buvo pasakyta apie airius, italus ir japonus. JAV ir kai kurios kitos valstybės sugebėjo išspausti naudą iš imigracijos, galbūt todėl, kad jų tautiškumo suvokimas ne tik persipina su imigracijos sąvoka, bet ir didele dalimi nuo jos priklauso. Europa dar nėra pasirengusi sutikti imigrantus – europietiškame tautiškumo apibrėžime nėra vietos tokiam reiškiniui.

Paprasta ir akivaizdu: europiečiai per šimtmečius taip ir nesurado būdų, kaip suderinti imperijų galybę su demokratijos principais ir lygiai taip pat dabar negali suderinti po imperijų griūties atsiradusią migraciją ir senojo žemyno nacionalistines pažiūras. Asimiliacija nėra neįmanoma, tačiau kur kas sudėtingesnė nei šalyse, pritaikiusiose amerikietišką modelį.

Tai europiečiams taptų didžiule ekonomine našta, tačiau dar viena ekonominė problema yra tikrai ne tai, ko šiuo metu reikia Europai. Europos šalys, kaip ir kitos gerokai pažengusios pramoninės šalys, pasižymi senstančia populiacija: mažėja gimstamumas, žmonės sulaukia gilesnės senatvės. Klausimas: kokiais būdais skatinti ekonominį augimą, jei šalies populiacija nekintanti arba netgi mažėjanti?

Amerikiečiai rado paprastą atsakymą į šį klausimą: imigracija. Trūksta inžinierių ar mokslininkų? Jokių problemų, prašom. Importuokime juos iš Indijos ar Kinijos, suteikime jiems išlyginamąjį išsilavinimą Jungtinėse Valstijose ir pasilikime juos čia gyventi ir dirbti. Jų vaikai bus asimiliuoti be jokių rūpesčių. Reikia darbo jėgos? Ja dosni Meksika ir Centrinė Amerika. Jų vaikai taip pat bus greitai asimiliuoti.

Be abejo, iš pradžių Jungtinėse Valstijose tarp imigrantų vyravo trintis ir kova dėl vietos socialinėje terpėje, kultūrinių skirtumų, tačiau tai palaipsniui sušvelnino deramas imigracijos politikos pasirinkimas. JAV, Australija, Kanada sugebėjo išvengti šalies populiacijos nykimo pasinaudodamos sumania imigracijos politika ir mainais į tai sustiprino savo ekonomikas. Europiečiai – kaip ir japonai – to nedarė.

Šiose šalyse akivaizdi ir aštri imigrantų asimiliavimo problema, kuri nėra vien institucinė – keletas Briuselio potvarkių ar protokolų to neišspręs. Problemos šaknys glūdi Europos istorijoje ir liberalizmo ištakose. Pati Europos demokratijos teorija apsunkina integraciją ir asimiliaciją, nes yra tendencingai orientuota į nacionalizmą. Tą galima pataisyti tik labai didelėmis pastangomis. Neatsitiktinai imigracija į Europos valstybes yra kur kas mažesnio masto nei į kitas, svetingesnes imigrantams šalis, todėl pastarosios gali pasigirti gaunančios didesnę ekonominę naudą nei pirmosios. JAV ar Kanada populiacijos mažėjimą gali neutralizuoti ypač paprastai – tiesiog įleisdamos į šalį naujos, veržlios ir jaunos darbo jėgos, suteikdamos jai visas socialines garantijas. O Europa, priešingai, atsisako šios išeities iš keblios padėties: Europos populiacija ir toliau nesiliauja mažėjanti ir senstanti, o jaunų imigrantų darbo jėgos trūkumas sukelia šalių vyriausybėms galvos skausmą dėl pensijų sistemos spragų.

Gali būti, jog aptartos problemos, pasikeitus keletui kartų, gali sukelti tikrą globalinį susiskaldymą ne tik tarp skurdžių ir turtingų tautų, bet ir tarp turtingų tautų, nesugebančių pakelti mažėjančių populiacijos rodiklių.

Iš anglų kalbos vertė Justina ŽEIŽYTĖ

EPA-ELTA nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija