Kitas žvilgsnis į Dž.Sorošą

Vilius Bražėnas

Sena naujiena

Džordžo Sorošo (George Soros ) pinigų galima įtaka Lietuvos politikai neturėjo būti didelė naujiena Lietuvoje bent jau kokius aštuonerius metus. Jau 1995-1997 metais apie jį, jo finansuojamą Atviros Lietuvos fondą (ALF) dažnai buvo rašoma ir išeivijos, ir Lietuvos spaudoje. Apie Sorošo pinigų pavojų bandžiau įspėti per spaudą jau 1995-aisiais dar iš JAV. Savo archyve, storoje „Soroš“ byloje, turiu paketą jo ir rašinių apie jį kopijų. Sorošą su globalizmu ir net su Z.Bzežinskiu siejantį straipsnį 1999 m. sausio 4 d. išspausdino „Kauno diena“. 2000-aisiais išėjusioje (dvi laidos) knygoje „Nauja pasaulio santvarka?“ bent trijuose straipsniuose kalbama apie Sorošo pinigus Lietuvoje. Keista, kad tik dabar staiga kilo stiprus susišaudymas dėl Sorošo iš dviejų įsitvirtinusių intelektualinių apkasų. Ir Petras Dirgėla buvo nemažai apie tai rašęs 1998 metais. Staiga, lyg nieko nebūta, klausimas prasiveržia viešumon 2005-ųjų pabaigoje. Lyg kam nors būtų prireikę ištraukti užsigulėjusią kortą nuo kokio svarbaus reikalo dėmesiui nukreipti.

Archyve turimos JAV spaudos straipsnių kopijos savo turiniu paneigia dabar kilusias užuominas, kad puolimai prieš Sorošą yra antisemitų darbas. Viena griežčiausių jo kritikų yra žydaitė Rachel Ehrenfeld. Penkių puslapių straipsnyje „Džordžo Sorošo planas narkotikų įteisinimo, mirties ir labdaros klausimais„ („Organization Trends“, 1997 m. kovas) ji rašo, kad Sorošo „filantropija“, užuot šelpusi meną, mokslą ar vargšus, „finansuoja kampanijas įgyvendinti eutanaziją ir narkotikų įteisinimą“. Jis naudoja pinigą „pakeisti – ar, tiksliau sakant, sugriauti – moralines vertybes ir pažiūras Vakarų pasaulio, o ypač Amerikos, žmonėse“. Tai atmeta teigimą Lietuvoje, kad Sorošas atstovauja Amerikos vertybėms. Kartu tai paaiškina, kodėl tiek daug pasipriešinimo Sorošo planams tarp Amerikos patriotų apskritai ir ypač tarp tikinčiųjų.

„Atlantic Monthly“ straipsnyje „Kapitalizmo grėsmė“ Sorošas rašąs, kad kapitalizmas esąs didesnė grėsmė net už nacizmą ir komunizmą. Jei jis turi mintyje turtingų socialistų, o ne kapitalistų pasaulinę valdžią, galėtume sutikti. Apie tai įspėjo ir popiežius Benediktas XV. Tačiau Sorošas aiškiai kalba ne apie morale pagrįstą kapitalizmą, o apie „kapitalizmą“, kuris nepasiduoda jo siekiamai utopinei, neapibrėžtai, miglotai „atviros visuomenės“ idėjai. Matyt, Sorošas siekia sorošinio pasaulio, net neaišku kam „atviro“.

Narkomafijos reikalų žinovė R.Ehrenfeld pastebi nepaprastas Sorošo moralines savybes. Propaguodamas eutanaziją, jis esą pasmerkęs net savo tėvą, kuris, sirgdamas vėžiu, siekė gyventi ir nepasekė Sorošo motinos pavyzdžiu, kuri nusižudė. Tėvo laikysena pasipiktinęs Sorošas pareiškęs: „Aš jį nurašiau“. Įdomu, kad jis sakąs: „Aš save įsivaizdavau kaip Dievą“. Ir, atrodo, yra pasiryžęs pakeisti judaistines ir krikščioniškąsias moralines vertybes savomis „atviros visuomenės“ vertybėmis. Tam jis meta savo milijardus.

Ką sako kapitalistai?

Lietuvoje kalbama apie Sorošo „amerikinę“, „kapitalistinę“ grėsmę Lietuvai. Tai juokais paverčia šešių puslapių straipsnis gal kapitališkiausiame JAV turtuolių žurnale „Forbes“ (1997 04 07).

Po Trojos karo išliko posakis apie klastą: „Bijau dovanas nešančių danajų“. Perfrazuodamas posakį turtuolių žurnalas straipsnį apie Sorošą pavadino: „Saugokis dovanas nešančių milijardierių“. Straipsnio pradžioje padidintu šriftu rašoma: „Beveik dešimtmetį po Sovietų Sąjungos žlugimo didelė dalis Centrinės ir Rytų Europos tebėra valdoma senosios gaujos. Spėk, kas padeda ją išlaikyti valdžioje?“ Straipsnyje teigiama, jog tas padėjėjas yra Dž.Sorošas. Pasirodo, jog kartais savą pusę jis remia net ginklais. „Jei jūs bent kiek susidomėjote, kas vyksta Albanijoje, mes galime jums paaiškinti trumpu sakiniu, – pradeda straipsnį autorius Richard C.Morais, – Sorošo draugai atsidūrė viršuje“. Atseit – laimėjo. Esą vasarį ginkluotos gaujos, „vadovaujamos gangsterių ir buvusių komunistų, daugelis jų slaptos policinės valstybės veteranų“, nuvertė išrinktą liberalią vyriausybę ir „privertė prezidentą paskirti neokomunistą ministru pirmininku“. O tuo metu Sorošas, sėdėdamas Londono priemiesčio viloje, „Forbes“ žurnalui ramiausiai pareiškęs, kad jo Albanijos fondas yra „nuostabi grupė ir puikiai tvarkosi šioje situacijoje“.

Anot „Forbes“, Sorošas naudoja savo milijardus žurnalams, politikams, auklėtojams, mokytojams Europoje ir kitur paremti. Dažniausiai jie būna „kairiojo sparno“ pažiūrų.

Per maždaug 1000 samdinių tinklą Sorošas kasmet paskirstąs apie 300 milijonų dolerių 30-yje valstybių. Kartais pasitaiką ir tikrų labdaros ar pagalbos žmonėms atvejų. Anot vieno žinovo, „jūs sunkiai rasite religinį disidentą ar kietą antikomunistą jo fundacijose“. Pasak „Forbes“, Sorošas prisidėjo prie totalinės komunistinės valdžios nuvertimo, bet visada siekė įtvirtinti patikimą „kairiąją demokratinę valdžią“. Jis esą pareiškęs, jog buvę komunistai „geriau žino, kas yra demokratija, negu galbūt tie, kurie visada priešinosi“ komunistams. Tokie Sorošo pareiškimai politiniais ir net finansiniais klausimais dažnai priverčia žinovus kraipyti galvas.

Informacijos perteklius

Pastarieji įvykiai Lietuvoje privertė peržiūrėti per dešimtmetį sukauptą medžiagą apie Sorošą Be čia jau minėtų, yra net 24 puslapių straipsnis, išspausdintas „The New Yorker“ („liberalių“, kairuoliškų inteligentų žurnalas) ir gan taikliai pavadintas „Pasaulis pagal Sorošą“. Šis rašinys pirmiausia atkreipė dėmesį į Sorošą, kaip į aiškų pasaulinės valdžios siekiančių globalistų, nors ir keistuolišką, „stormtruperį“, ruošiantį pasaulio piliečių armiją per nutautinimą, nudvasinimą ir intelektualinį suvienodinimą. Įsidėmėtina, kad beveik visi Sorošo pinigų pagalba galvojantieji intelektualai automatiškai ramstosi „atviros visuomenės“ ir „pilietinės visuomenės“ lazdomis. Užuot auklėję ir švietę susipratusius piliečius, organizuoja, lyg dvasiniais Mao švarkais aprengtą, „pilietinę visuomenę“. Tai yra tikslus Sorošo angliško termino „civil society“ vertimas. Geriau suvokti Sorošą ne ką tepadeda ir jo ilga kalba Pasaulio banko grupės – Tarptautinio valiutų fondo suvažiavime Honkonge 1997 m. rugsėjo 21 d. Ne ką daugiau teprideda jo knygų bei straipsnių analizės leidiniuose „Newsweek“, „America’s Future“, „Atlantic Monhly“ bei užuominos „New York Times“. Pastarasis, tikrai ne „antisemitinis“, įtakingas JAV dienraštis pašaipiai lyg pirštu duria į Sorošo žymią „megolomaniją“ – nepaprasto išdidumo apraiškas, jį cituodamas: „Aš esu savotiškas Deus ex machina – aš esu kažkas nenatūralaus“. Lieka dar aiškiau, ar mums „Dž.Sorošas vertas dėmesio“. Taip buvo pavadintas mano straipsnis, rašytas jau 1995 m. spalio 24 d., Kanados „Tėviškės žiburiuose“. Pasirodo, to jis vertas ir šiandien.

Visgi šiandien Lietuvoje būtina nuo sorošizmo ar, gal tiksliau, nuo susidariusios sorošiados, kaip nuo svogūno lukštus nulukštenti visa tai dangstantį antisemitizmą, brazauskizmą, spaudos leidinių ir partinių grupių konkurenciją ir kalbas apie kiekvieno iš Sorošo (Atviros Lietuvos fondo) keletą litų kada nors gavusio neva tautos bei valstybės išdavystę. Tokių atvejų gal yra ir tikrų, jei žinotume apie Lietuvoje veikiančius neatvirus fondus.

Kita išvada iš peržiūrėtos medžiagos yra ši: Lietuvai negresia valdžios perėmimas ar nuvertimas Sorošo pinigais, kuo gąsdino šį šurmulį sukėlęs latvis. Tiesa, tam palanki situacija buvo susidariusi Vengrijoje ir Ukrainoje. Ten, sužlugus SSRS, atsirado vakuumas, kurį gabiai užpildė Sorošas. Net teigiama, kad „Sorošas nupirko prezidentūrą Kučmai“. Lietuvoje tuo metu nebuvo nei ideologinio, nei organizacinio, nei politinio vakuumo. Jo nėra ir dabar.

Sorošiados bėdos Lietuvoje

Nagrinėjant išdavystės už pinigus klausimą reikėtų prisiminti ano meto gyvenimą. 1997 metų spalį turėjau retą progą susitikti Vilniuje su grupe žymių Lietuvos intelektualų ir neišvengiamai įklimpti į Sorošo pinigų Lietuvoje klausimą. Tada nemačiau nė kibirkštėlės tautos išdavystės. Tik mačiau dedamą ant svarstyklių posovietiniame „vakuume“ atsidūrusią kultūrinę problemą, sveriant ją prieš Sorošo pinigų moralines rūdis. O kaip tokiais atvejais gali būti vertinamas svarstyklių tikslumas, jau kitas klausimas. Pagaliau ir svėrėjai kartais galėjo (Sorošui nematant) tautiniu nykščiu paspausti svarstykles geron pusėn. Rusai, pavyzdžiui, esą uždėję ant svarstyklių visą kumštį. Tik, deja, ne Rusijos, o „prichvatizuotojišką“. Ten esą Atviros Rusijos fondas (ARF) davė paskolą vienai automobilių prekybos firmai, o ši atsidėkojo bene tik 60-ia automobilių „sorošininkams“. Pridėjo dar ir kompiuterių, kurie kažkaip nepasiekė ARF įstaigų stalų.

Tačiau tai jau rusiškas sprendimas. O mums dabar jau būtų metas į Sorošo ir kitus fondus pažvelgti šiandienės Lietuvos akimis ir sverti kiek galima tiksliau, neleidžiant prie svarstyklių prikišti ypač nelietuviškų ar net lietuvybei priešiškų nykščių. Ir naudoti tikslias, Lietuvos laisvės kovos dvasia patikslintas moralines ir patriotines svarstykles. Ginčui įsisiūbavus, iškyla keletas neįtikėtinų ir net juokingų paminėtinų teiginių. Pirmiausia – valdžios kritikos uždraudimo klausimas. Jau ir be šio ginčo, net opoziciją Seime bandoma traukti į teismą! O dabar girdime, kad už užsienio pinigus nevalia kritikuoti Lietuvos valdžios. Lyg gautas brolio užsieniečio ar kad ir fondo doleris ar euras piliečiui atima pilietybę ir teisę kritikuoti. Pagaliau Lietuvoje pilna turistų, kurie už savus (užsienietiškus) pinigus gal kasdien kritikuoja orą, eismą ar tualetus.

Gal keisčiausias yra šiaip jau inteligentiškų žmonių lyg pigiausios rūšies bandymas sutapatinti Sorošo kritikus su Putinu ir Lukašenka. Tiedu ir į juos panašų galimą konkurentą išvytų. Lyg Sorošo išvijimas iš Rusijos padaro jį dešiniuoju. Ar tai, kad Stalinas iš Rusijos išvijo Trockį, padarė Trockį dešiniuoju? Pagaliau rimtų Sorošo kritikų neteko girdėti jį kaltinant kaip komunistą. Šis Sorošo kritikų žeminimo žemo lygio triukas žemina diskusijų lygį.

Grįžtant prie fondų, svetimų pinigų įtakos, deja, sunku spręsti vien pagal tai, ką gavėjai yra nuveikę ar pasakę bei parašę: neįmanoma žinoti, kas, kada, ką nors yra nutylėjęs, kai buvo privalu kalbėti. Tačiau šiandien Lietuvoje turime nemažai negerovių tik todėl, kad daugelis inteligentų bei intelektualų, be jokių svetimų pinigų, lyg kieno papirkti, tylėjo, kai pagal jų padėtį visuomenėje jie privalėjo kalbėti. Floridoje suorganizuotas „Lietuvos laisvės forumas“ savo blankuose naudojo JAV prezidento Abraomo Linkolno posakį: „Tylėjimas, kai privalu prabilti, padaro žmones bailiais“.

© 2005 "XXI amžius"