Nelaukime, kol sprendimus padarys Europoje

Andrius Kubilius,

Opozicijos lyderis

Energetinis saugumas mums šiandien yra vienas svarbiausių politinių klausimų. Turime patys sau konstatuoti, kad per penkiolika nepriklausomybės metų energetinio saugumo reikaluose nepajudėjome toli. Dar didesnis paradoksas, kad pastaruoju metu, kai tapome ES nariai, dėl daugelio veiksnių mūsų energetinis saugumas pradėjo silpnėti. Pirmiausia mūsų saugumą ryškiai mažina dujotiekis Baltijos dugnu. Nebeliekant tranzito į Kaliningradą mes nebeturime instrumento apsisaugoti nuo įvykių, panašių į tuos, kuriuos matėme Ukrainos ir Gruzijos pasieniuose. Kitas dalykas – be abejo, mūsų priklausomybę nuo tiekimų iš Rusijos didina Ignalinos antrojo bloko uždarymas. Todėl mano pirmoji tezė būtų tokia: kadangi per 15 metų mes nesugebėjom išspręsti savo energetinio saugumo (tai Tėvynės sąjunga išdėstė savo dokumentuose ir laiškuose Prezidentui, Vyriausybei ir ministrams), energetinis saugumas turi tapti ne tik mūsų energetikų, Ūkio ministerijos bet ir Lietuvos diplomatijos, Užsienio reikalų ministerijos prioritetu, stengiantis šią problemą spręsti per regioninę politiką instrumentus ir per Lietuvos tikslų Europos Sąjungoje vieną iš prioritetų. ES diskusijos dėl bendrosios energetinės strategijos yra labai svarbus dalykas, bet į tai neturime dėti absoliučių vilčių, nes, matyt, tai bus vidutinės trukmės laikotarpis. O mūsų laikotarpis yra labai trumpas. Nesinorėtų, kad energetinė strategija taptų dar viena Lisabonos strategija ir būtų rinkinys gražių palinkėjimų, jog reikia rūpintis rinka ir saugumu, tačiau nebūtų realių veiksmų.

Ko norėtume iš europinės strategijos? Mums svarbu, kad tai būtų realus dokumentas, koks buvo vadinamasis ES dialogas su trečiosiomis šalimis. Svarbu, kad konkretūs veiksmai būtų įvardyti ES dialoge su Rusija, ir ypač dėl apsirūpinimo dujomis. ES turėtų labai aiškiai kalbėtis su Rusija dėl jos dujų tiekimo kainų aiškios politikos: kokiais principais remiantis yra nustatomos kainos atskiroms šalims, kad po to galima imtis įvairių spaudimo ar šantažo veiksmų.

Mums yra svarbu ir Europos Sąjungoje realizuojami projektai. Jeigu ES padeda realizuoti „Via Baltica“ ir „Rail Baltica“, turėtų atsirasti ir tokie projektai, kaip „Gas Baltica“ ar kas nors panašaus. Ir tai vėlgi turėtų būti bendra atsakomybė. Ne vien mūsų pačių, o bendra ES atsakomybė. Mums svarbu ir čia jau girdėtas tam tikras atskirų šalių pažeidžiamumo europinis auditas, europiniai veiksmai, nepaliekant mūsų vienų šiame pakraštyje ieškoti sprendimų. Mums reikia veikti intensyviai dabar, išnaudojant tai, kad ir mes, ir kitos regiono valstybės esame ES nariai. Pirmiausia išnaudojant mūsų, ypač diplomatijos, administracinius pajėgumus ir jos parodytus gebėjimus buriant regioną. Reikėtų bandyti aktyvinti regiono sprendimus, kurie leistų ir mums patiems šiame regione ieškoti sprendimų, išnaudojant ir ES galimybes. Laikas yra labai svarbus faktorius ir ypač kai kalbame apie gresiančius pasikeitimus energetikos balanse, kurie siejami su Ignalinos antrojo bloko uždarymu. Tikiu tais ekspertais, kurie vertina ne vien Lietuvos elektros energijos balansą, bet ir viso regiono – Latvijos, Estijos ir Lietuvos – balansą ir visame regione po 2009 metų mato būsimą elektros energijos trūkumą. Nesinorėtų, šalia dujų tiekimo priklausomybės, būti priklausomiems ir nuo elektros tiekimo iš Rusijos.

Akivaizdu, jog sprendimai dėl Ignalinos atominės elektrinės turėtų būti daromi greitai, nes jeigu jie išvis nebus daromi ir nebus daromi Lietuvos iniciatyva, tai latviai ir estai su savo sprendimais bus pirmieji. Tada prie to mes paprasčiausiai nebegrįšime. Kalbantis neformaliai tenka girdėti ir apie lenkų susidomėjimą. Dabar dėkingas metas tokiems sprendimams daryti. Žinoma, gali būti visokių interesų. Ir ta pati Rusija turi interesų – pvz., po Ignalinos uždarymo pardavinėti mums dar daugiau dujų, kad galėtume gaminti ir elektrą, bet tai jau yra mūsų strateginio saugumo klausimai. Norėtume matyti aiškias politines nuostatas – kad nereikia darytis labiau priklausomiems. Dar daugiau, Lietuva turėtų spręsti galvodama ir apie ilgalaikę ateitį. Įvairūs futuristai pasaulyje, kalbėdami apie energetikos 20-30 metų perspektyvą, gana aiškiai įvardija, kad perėjimas nuo angliavandenilinių šaltinių prie kitų, taip pat ir vandenilio, galimas tiktai elektrą vertinant kaip vieną pagrindinių energetikos nešėjų. Lietuva tokius sprendimus jau dabar gali daryti ir įsiminti, kad elektra bus vienas svarbesnių energetinių resursų.

Taigi rūpindamiesi, jog Europos Sąjungos strategijoje atsirastų konkrečių dalykų, svarbių Lietuvai, turime spręsti ir patys, nelaukdami, kol tie sprendimai bus padaryti ES.

Parengta pagal pasisakymą Seimo Europos informacijos centre vasario 8 dieną surengtoje diskusijoje „Pasiūlymai ES energetikos politikai“

© 2006 „XXI amžius“