Beviltiškas žemynas?

Pernai Škotijoje įvykusiame Didžiojo aštuoneto (G-8) susitikime Didžiosios Britanijos premjero Tonio Bleiro iniciatyva vienas pagrindinių klausimų buvo kova su skurdu. Pirmiausia Afrikoje. Svarstant šį klausimą Didysis aštuonetas pakvietė į posėdį Pietų Afrikos Respublikos, Egipto, Alžyro, Etiopijos, Ganos, Nigerijos, Senegalo ir Tanzanijos vadovus. Be to, turtingiausių pasaulio valstybių lyderių susitikime dalyvavo ir naujieji vadinamieji politiniai „sunkiasvoriai“ – Kinijos, Indijos, Brazilijos ir Meksikos vadovai. Šias šalis daugelis jau vadina XXI amžiaus ekonomikos lyderiais. Todėl pagrįstai šis G-8 viršūnių susitikimas buvo įvertintas kaip pačių didžiųjų pasaulio politikos „žvaigždžių“ susirinkimas. Pasak britų laikraščio „The Economist“ apžvalgininko, daugelis dalyvavusių svečių, ypač iš Kinijos ir Indijos, gali bet kada mesti pirštinę bet kokiai iš dabartinio G-8 šaliai.

Didžiojo aštuoneto valstybės kovos su skurdu pretekstu nusprendė nurašyti 40 milijardų dolerių Afrikos valstybių skolų, kurias jos skolingos Pasaulio bankui, Afrikos vystymosi bankui ir Tarptautiniam valiutos fondui. Netgi Rusija sutiko nurašyti du milijardus dolerių skolų. Didžiojo aštuoneto sprendimas dėl skolų nurašymo pirmiausia skirtas pačioms skurdžiausioms Afrikos žemyno šalims. Tačiau pasisekė ne visiems „pavyzdingiems vargšams“. Iš keturių dešimčių skurdžiausiomis laikomų šalių į sąrašą įtrauktos aštuoniolika. Be keturių Pietų Amerikos valstybių – Bolivijos, Gajanos, Honduro ir Nikaragvos – tame sąraše beveik vien tiktai Afrikos valstybės: Beninas, Burkina-Fasas, Gana, Zambija, Mauritanija, Madagaskaras, Malis, Mozambikas, Nigeris, Ruanda, Senegalas, Tanzanija, Uganda ir Etiopija. Neatsisakyta nurašyti dalį skolų ir kitoms Afrikos valstybės, bet su sąlyga, jeigu jos savo veiksmais įrodys, kad imasi priemonių kovoje su korupcija, kuri apėmusi visą Afriką. Apskritai nurašytų skolų suma gali pasiekti 55 milijardus dolerių. Suma, aišku, didžiulė. Tačiau bendra Afrikos valstybių skola siekia 300 milijardų dolerių. 2004 metais vien procentų už skolas Afrikos šalys išmokėjo 13 milijardų dolerių.

Tačiau daugelis ekonomikos ir finansų ekspertų įsitikinę, jog padėtis Afrikoje dėl skolų nurašymo nepagerės. Nepaisant skolų nurašymo ir tiekiamos finansinės bei kitokios pagalbos. 2004 metais, Afrikos sąjungos ekspertų tyrimų duomenimis, korupcija Afrikos šalims kainavo 150 milijardų dolerių. Tai yra, paprasčiau kalbant, tiek buvo išvogta. Dar 20 mlrd. dolerių sudarė kapitalo išvežimas į patikimus užsienio bankus. Harvardo universiteto ekonomikos profesorius Kenetas Rogoftas tvirtina, jog, neįsteigus patikimos ir rimtos institucijos, kuri griežtai kontroliuotų donorų lėšų panaudojimą, visi skolų nurašymai nieko nepadės. Tad ką gi daryti? „Ką gali padaryti aštuoneto lyderiai? – ironiškai klausia Harvardo profesorius. – Pasiųsti kariuomenę į Afriką? Vėl iš naujo ją kolonizuoti?“ Amerikos mokslininkas įsitikinęs, kad iš planų padidinti pagalbą Afrikai vargu ar kas nors išeis. „Būtų labai naivu galvoti, jog pagalbos didėjimas pakels Afrikos ekonomiką. Viena aišku – tos paramos didėjimas tik proporcingai padidins politinių lyderių bankų sąskaitas“, – taip kategoriškai pareiškė Tarptautinio ekonominio tinklo, esančio Kenijoje, vadovas Džeimsas Šikvatis. „Pirmiausia visiems mums, afrikiečiams, reikia pagaliau pradėti vykdyti savo įstatymus ir padaryti elementarią tvarką savo namuose. Tam nebūtina jokia užsienio finansinė parama“, – tvirtino Dž.Šikvatis. Iš tiesų Afrika turi didžiulius gamtinių turtų resursus: naftos, deimantų, aukso, urano. Daugybę labai derlingų žemės plotų. Tačiau vis tiek žemynas nuolat kenčia nuo bado, nors gyventojų pertekliaus, koks yra Azijoje, Afrikoje nėra.

Tolesnės pagalbos teikimo Afrikai šalininkai aiškina, jog padidinus finansinius srautus užsienio investuotojai irgi ims plūsti į Afriką. Bet apie kokį investicinį palankų klimatą galima kalbėti šalyse, kuriose jau kelios kartos išaugo vykstant pilietiniams karams. Pirmiausia tai pasakytina apie Liberiją, Siera Leonę, Somalį, Sudaną. Pavyzdžiui, apskaičiuota, jog iš 30 milijonų šaunamųjų ginklų, esančių Afrikos regione piečiau Sacharos, tiktai 16 proc. yra armijų ginkluotėje, o 3 proc. – policijos. Du procentus ginklų turi įvairios sukilėlių grupuotės. O likusius 79 proc. šaunamųjų ginklų turi privatūs asmenys. Esant tokiai padėčiai, tik didžiausi avantiūristai gali investuoti savo pinigus.

Investuotojus taip pat labai atstumia ir AIDS epidemija, kuri kasmet nusineša milijonų afrikiečių gyvybes. Jungtinių Tautų pranešime pabrėžiama, jog, nesiėmus skubių ir efektyvių priemonių, vien dėl maisto produktų gamybos ir pasėlių sumažėjimo visoje Afrikoje gali kilti didžiulis badas. JT duomenimis, 2004 metais nuo AIDS mirė daugiau kaip du milijonai afrikiečių, o dar trys milijonai užsikrėtė šios ligos virusu. Teigiama, kad Afrikoje AIDS serga daugiau kaip 25 milijonai žmonių. Ir be jokių specialių JT tyrimų matyti, jog AIDS tapo Afrikos rykšte. Pavyzdžiui, Kenijoje iš visų mirusių policijos pareigūnų net trys ketvirtadaliai mirė nuo AIDS. Zambijoje AIDS nusineša į kapus daugiau mokytojų, nei jų parengia pedagoginės mokyklos ir kitos institucijos. Malavyje daugiau kaip ketvirtadalis valstybės tarnautojų mirė nuo AIDS. O kiek dar yra užkrėstų šios ligos virusu, baisu ir pagalvoti. Juodajame kontinente siaučia ne tik AIDS, bet ir kitos pavojingos ligos. Per metus nuo maliarijos miršta daugiau kaip milijonas žmonių, o nuo dviejų iki trijų milijonų gyvybių nusineša į kapus tuberkuliozė. Daugiau kaip 300 milijonų afrikiečių gyvena vartodami užterštą vandenį arba nuolat kenčia dėl vandens trūkumo. Didėja ir naujagimių mirtingumas. Jungtinių Tautų Vaikų fondo duomenimis, motinų gimdyvių mirčių skaičius 100 tūkst. gimdyvių sudaro net 940. Iš 100 tūkst. gimusių naujagimių 175 neišgyvena iki penkerių metų amžiaus. Pagaliau retam afrikiečiui pavyksta sulaukti senatvės. Vidutinė Afrikos gyventojų gyvenimo trukmė – 46 metai. Jeigu visose kitose šalyse, netgi atsilikusiose, nuo 1970 metų vidutinė gyvenimo trukmė padidėjo septyneriais metais, tai Afrikoje per tą patį laikotarpį dargi sumažėjo. Per paskutiniuosius 25-erius metus Afrika gavo daugiausia pagalbos nei bet kuris kitas pasaulio regionas. Tačiau tapo vieninteliu, kuriame gyvenimo lygis smuko, o žmonių skaičius, kurie gyvena žemiau absoliutaus skurdo ribos, išaugo dvigubai.

Tokioje situacijoje netgi patys afrikiečiai dėl savo valdančiųjų korupcijos, nepaprasto gobšumo prarado viltį, kad bet kokia finansinė ar humanitarinė pagalba juos pasieks. Vienas britų laikraštis citavo Kenijos sostinės Nairobio prekeivio žodžius, kurie atspindi daugelio Afrikos žemyno miestų gyventojų nuomonę: „Afrikai jokiu būdu negalima nurašyti jokių skolų ir duoti papildomų pinigų. Kokia prasmė? Praeis keleri metai ir skolos vėl taps tokios pat kaip buvusios. Tiktai dar didesnės. Viską išsitampys ministrai ir deputatai“.Tuo tarpu Afrikos valstybės pernai įvykusiame Pasaulio ekonomikos forume Keiptaune pareiškė, kad skolų nurašymo maža. Turtingosios šalys, Afrikos vadovų nuomone, privalo panaikinti visus muitų barjerus bei kitus apribojimus ir atidaryti duris Afrikos prekėms.

Petras KATINAS

© 2006 „XXI amžius“