Quo vadis, homo sapiens

Olekas Suchodolskis

Vilniaus medicinos akademijos profesorius, žymus mokslininkas, gabus politikas Andrius Sniadeckis

A.Sniadeckio veikalas „Organinių būtybių teorija“

Kai materija organizuota ir gyva, turi ją veikti kažkokia ypatinga jėga, kuri ją, žalią, beformę ir nejaudrią, sudėlioja į organinę formą ir suriša...

...Nepriklausomai nuo jos prigimties, toliau ją vadinsime organizuojančiąja arba organine jėga.

Andrius Sniadeckis

„Organinių būtybių teorija“

Vilnius, 1804 m.

Kiekvieno žmogaus gyvenime ateina laikotarpis, kai nejučiom atsigręži ir apžvelgi savo gyvenimo kelią - judėjimo kelią, paženklintą proveržio ir stagnacijos taškais, duomenų perdavimo tinklo mazgų seka, kuria duomenys perduodami iš šaltinio į imtuvą. A posteriori iš atskirų bitų grupių, kurios yra vieno arba kelių įvykių kodai, iš nepertraukiamo informacijos bitų srauto formuojasi individuali biograma.

Bioinformatikoje, moksle apie informacinius procesus, vykstančius biologinėse sistemose, šitas procesas yra vadinamas kadravimu. Tarsi nugyvento gyvenimo displėjaus ekrane stebimas vaizdo dalies išskyrimas primena, jog visa, kas materialu, yra laikina. Informacijos kodavimas į regimuosius vaizdus individualioje sąmonėje yra unikalus. Atsižvelgiant į individo, kaip biokibernetinės organizuotos biologinės sistemos, poreikius bei galimybes informacija yra nuolat perkoduojama iš žodinės į vaizdinę, iš vaizdinės į žodinę ir tampa pagrindiniu asmenybę formuojančiu elementu. Taip gimsta požiūriai, nuomonės bei lūkesčiai, sąlygojantys individų elgesį, kuriam tirti kibervitalistų yra naudojamas sudėtingas sprendimų priėmimo teorijos aparatas. Kiekvienas intuityviai supras, kad biokibernetika - tai mokslas, aiškinantis organizuotų biologinių sistemų valdymo mechanizmus. Tarsi in vitro, įvedant naują fundamentalią kategoriją - informaciją, biokibernetika atidengia prieš stebėtoją visiškai naują iki šiol neatskleistą požiūrį į aplinkinį pasaulį. Vienas pagrindinių biokibernetikos postulatų teigia, kad jeigu vieno objekto pakitimai atspindi kito objekto poveikį, tai galima teigti, kad pirmasis objektas yra informacijos apie antrąjį objektą nešiklis. Taip pasitelkdama į pagalbą santykinės informacijos sampratą, kuri priklauso nuo stebėtojo pasirinkto atskaitos taško, biokibernetika aiškina organizuotas sistemas, jų organizuotumo esmę.

Organizuotos biologinės sistemos visada sudarytos iš dviejų iš esmės skirtingų dalių: medžiagų ir energijos virsmų bei informacinio valdymo mechanizmo. Savo ruožtu stebėtojas susiduria su sistemos dualizmu, kai medžiagų ir energijos virsmų procesus nusako fizinių veiksnių veikiamas materialus Aristotelio entelechijų pasaulis, o informacinio valdymo mechanizmas yra pabrėžiamas idealistinio Platono dangiškų idėjų pasaulio. Entelechija ir anima kiekvienoje gyvoje būtybėje sudaro vieną nedalomą visumą. Šiuo klausimu užsiima sinergetika - mokslo šaka, tirianti sudėtingų sistemų savaiminio susitvarkymo procesus, dėl kurių susidaro erdvinės ir laikinės struktūros; sinergetika tiria augalų augimą, gyvybės Žemėje susidarymą ir raidą, ekologinių sistemų kitimą, epidemijų bangas ir kt. Sinergetikos mokslas susiklostė XX a. antrojoje pusėje išaugęs ant bendros sistemų teorijos pagrindų, kurios pamatus padėjo žymus lietuvių-lenkų bendrus interesus gynęs keturmečio Seimo dalyvis, pirmas pradėjęs vystyti idėjas apie nematerialias „valdančias jėgas“ organizmuose bei jų evoliuciją. Šis žmogus - Andrius Sniadeckis, Vilniaus medicinos akademijos profesorius, žymus mokslininkas, gabus politikas. Šimtmečiu pralenkęs savo epochą veikale „Organinių būtybių teorija“ rašė: „Kai materija organizuota ir gyva, ją turi veikti kažkokia ypatinga jėga, kuri ją, žalią, beformę ir nejaudrią, sudėlioja į organinę formą ir suriša... Nepriklausomai nuo jos prigimties, toliau ją vadinsime organizuojančiąja arba organine jėga“.

Toliau mokslas apie „nematerialias valdančias jėgas“ pradėjo vystytis tik XX a. pradžioje, kai Norbertas Wieneris (1894-1964) , John’as von Neumannas (1904-1957) kartu su Alanu Tiuringu (1912-1954) sukūrė universalios skaičiavimo mašinos koncepciją bei 1952 - 1953 metais savo teoriniuose tyrimuose apie savaime atsigaminančias ir besitobulinančias mašinas suformulavo būtinus tokių mašinų reikalavimus. Tokios mašinos turi susidėti iš trijų skirtingos paskirties funkcinių komponentų:

1. A - veikiančių, gaminančių mechanizmų. Tai įrankiai ir transporteriai.

2. I - nuorodų struktūros. Struktūra, teikianti informaciją gaminantiems A mechanizmams, ką jie turi daryti.

3. B - įrenginių nuorodoms kopijuoti.

S = A + B + I

Norint, kad atsirastų mašinų įvairovė, I-struktūra turi būti sudaryta iš dviejų dalių: nekintančios Is ir visą laiką kintančios Ik,

S = A + B + (Is + Ik)

Darbai iš informacijos ir automatų teorijos bei N.Wienerio knyga „Kibernetika arba valdymas ir ryšys gyvūnuose ir mašinose“ susilaukė audringo atgarsio ir sukėlė daug metodologinių problemų. Sovietų Sąjungoje ilgai netilo kalbos, jog kibernetika - tai reakcinis pseudomokslas, kilęs JAV po Antrojo pasaulinio karo ir plačiai paplitęs kituose kapitalistiniuose kraštuose; tai dabartinio mechanicizmo forma. Vakarų šalyse labiausiai buvo diskutuojamas santykis tarp kibernetinių mašinų veikimo ir žmogaus mąstymo, ginčijamasi, ar galima iš principo skirti žmogaus mąstymo funkcijas mašinai, ar galima sukurti mašinas, kurios būtų tobulesnės už žmogų. Tačiau gyvenimas ėjo savo keliu, anot Maironio, „nebeužtvenksi upės bėgimo“.

* * *

Kibernetika kaip savarankiška mokslo šaka pradėjo formuotis XX a. penktajame dešimtmetyje. Lemiamos reikšmės turėjo įvairių sričių mokslininkų - matematikų, biologų, skaičiavimo technikos specialistų - bendradarbiavimas. Ypač didelį vaidmenį suvaidino iš principo naujų elektroninių skaičiavimo mašinų sukūrimas. Pirmąją automatinę elektromechaninę skaitmeninę skaičiavimo mašiną MARC-1 sukonstravo firma IBM ir Harvardo universitetas 1944 metais.. Po metų buvo sukurta pirmoji elektroninė skaičiavimo mašina ENIAC Pensilvanijos universitete. Nepaisant ideologinės priespaudos, ir Sovietų Sąjungoje buvo konstruojamos elektroninės skaičiavimo mašinos. 1948-1951 metais Kijeve buvo sukonstruota pirmoji Sovietų Sąjungoje MESM. Darbams vadovavo Sergejus Lebedevas. Vėliau jo vadovaujamas kolektyvas sukonstravo ir specializuotą mašiną SECM, o Maskvoje - pagarsėjusią BESM.

1956 m. vasario 14-25 dienomis vykęs SSKP XX suvažiavimas pasmerkė Stalino kultą. Papūtė nauji vėjai ne tik politikoje, bet ir moksle. Tada ir tuometinės Lietuvos mokslo elitas galėjo viešai ir garsiai prabilti apie kibernetiką ir bendrą sistemų teoriją. Savo straipsnyje „Kibernetikos pradžia Lietuvoje“ prof. Jonas Kubilius vaizdžiai nupasakoja mokslininkų elite kunkuliavusias aistras:

„Tiesa, jau ir anksčiau įvairiais kanalais mus pasiekdavo žinios apie elektronines skaičiavimo mašinas. Tai galima būdavo sužinoti iš užsienio leidinių, iš Maskvos bei Leningrado mokslo darbuotojų, kurie turėjo daugiau kontaktų su užsienio mokslininkais ir kuriems lengviau būdavo prieinama užsienio literatūra, todėl daugiau žinodavo. Aš pats apie tai pirmą kartą išgirdau berods 1951 metais iš žinomo Maskvos matematiko Boriso Delonė (jis - 1812 m. Napoleono armijos kareivio, patekusio Rusijoje į nelaisvę, palikuonis) ir kitų. Ar tik ne jo paveiktas, dar 1953 metais buvau organizavęs studentams seminarą iš mechaninių skaičiavimo mašinų, kuriame nagrinėjome jo knygą. Seminarą lankė būrys vyresniųjų kursų studentų. Apie elektronines skaičiavimo mašinas dar neturėjome literatūros.1956 m. balandžio 14 d. Vilniaus universiteto mokslinės konferencijos fizikos ir matematikos sekcijos plenariniame posėdyje padariau referatinį pranešimą „Elektroninės skaičiavimo mašinos“. Paaiškinau jų veikimo principus ir taikymo galimybes. Pranešimas sukėlė didelį susidomėjimą. Lietuvoje apie tuos dalykus buvo dar mažai žinoma. „Žinijos“ draugijos paprašytas parašiau brošiūrą, kuri buvo išspausdinta nemažu tiražu. O mane ėmė siuntinėti į įvairiausius kolektyvus pasakoti apie kibernetiką. Perskaičiau ne vieną dešimtį populiarių paskaitų. Matematiką propaguoti nėra lengva. Manau, kad pasakojimai apie elektronines skaičiavimo mašinas daug prisidėjo ir prie matematikos populiarinimo.“

1956 m. gegužės 21 d. prie Mokslų akademijos prezidiumo buvo įsteigta taryba gamtos ir tiksliesiems mokslams koordinuoti. Po metų buvo suformuota matematikos koordinavimo taryba.1962-aisiais buvo įsteigtas Lietuvos valstybinis mokslinio tyrimo darbų koordinavimo komitetas, kurio pirmininko pareigas, ministro įgaliotas, ėjo Algirdas Žukauskas. Prie Lietuvos valstybinio mokslinio tyrimo darbų koordinavimo komiteto buvo sudaryta mokslinė taryba „Kibernetika ir skaičiavimo technika“. Tarybos pirmininko pareigas ėjo prof. J.Kubilius, o pavaduotojų - Fizikos-matematikos instituto Matematikos skyriaus vadovas V.Statulevičius ir SKB prie Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos viršininko pavaduotojas L.Telksnys, sekretoriaus - Lietuvos valstybinio mokslinio tyrimo darbų koordinavimo komiteto vyriausiasis specialistas A.Arčiulis. Kiti ne mažiau žymūs mokslinės tarybos „Kibernetika ir skaičiavimo technika“ nariai: Vilniaus universiteto docentai J.Maiminas ir Z.Zacharjanas, Kauno politechnikos instituto prorektorius doc. R.Chomskis ir docentai P.Kemėšis, A.Lašas, Kauno medicinos instituto rektorius prof. Z.Januškevičius ir docentas A.Mickis, Fizikos-matematikos instituto direktorius prof. A.Jucys ir vyr. mokslinis bendradarbis K.Žukauskas, Energetikos ir elektrotechnikos instituto direktoriaus pavaduotojas A.Nemūra ir laboratorijos vadovas J.Mockus, SKB prie Vilniaus skaičiavimo gamyklos laboratorijos viršininkas D.Zanevičius.

Tarybai buvo pavestos koordinuoti šios sritys: matematinės kibernetikos (automatų teorija, žaidimų teorija, masinio aptarnavimo teorija, tikimybių teorijos kai kurios problemos ir t.t.), matematinės ekonomikos, matematinės lingvistikos, neurokibernetikos ir bioreguliavimo, stebėjimo rezultatų apdorojimo ir analizės, skaičiavimo mašinų patikimumo, atskirų skaičiavimo mašinų elementų kūrimo, specialių modeliavimo, skaičiavimo ir reguliavimo įrenginių kūrimo, automatizavimo, panaudojant skaičiavimo techniką, klausimai. Galime pastebėti, kad kibernetikos ir gretimų klausimų tematika jau buvo gana plati. 1965 metais panaikinus koordinavimo komitetą Kibernetikos ir skaičiavimo technikos taryba įsiliejo į Mokslų akademijos koordinavimo tarybą.

Tarybos pirmininkas prof. J.Kubilius tarybos uždavinius apibrėžė taip: „Maskvoje veikė mokslinė kibernetikos taryba, vadovaujama Akselio Bergo. Tematika ir darbų apimtis plėtėsi. Taryba buvo vis pertvarkoma. 1967 metais joje jau buvo daugiau kaip 40 žmonių. 1969 m. sausio 10 d. prie Valstybinės plano komisijos buvo organizuota problemos „Optimalus liaudies ūkio planavimas ir valdymas“ taryba, kuriai buvo pavesta koordinuoti daugelį skaičiavimo technikos klausimų. Todėl mūsų taryba vėl buvo perorganizuota į Kibernetikos probleminę mokslinę tarybą iš 35 narių. Koordinavimo taryba suvaidino teigiamą vaidmenį derindama tiriamus klausimus. Antra vertus, jos posėdžiai leisdavo susitikti įvairių sričių specialistams, pasidalyti idėjomis bei informacija.“

* * *

„Tik Aukščiausiasis gali paskaičiuoti iki galo, nes Jis yra nemirtingas“

Kompiuteriai, dirbtinis intelektas, internetas... - šiuolaikinis mokslas suteikia žmonėms dar vieną progą suvokti, jog būtis yra nedaloma į materialistinę arba idealistinę, jog hedonizmo apimtoje egzistencijoje reikia siekti pusiausvyros tarp kūno ir sielos bei neužmiršti rūpintis aplinka, kurioje mes gyvename. Skaitytojo apmąstymams pateikiame supaprastintą pagrindinių biokibernetinių taisyklių rinkinį tikėdamiesi, jog atėjus laikui, kai nejučiom teks atsigręžti ir apžvelgti gyvenimo nueitą kelią, viltis ir ryžtą judėti į priekį būtų galima pagrįsti ne tik teologine sentencija, bet ir aukštojo mokslo patikrintais postulatais.

Pagrindinės biokibernetinės taisyklės (pagal Frederiką Vesterį):

1. Neigiamas grįžtamasis ryšys turi dominuoti teigiamo grįžtamojo ryšio atžvilgiu.

2. Sistemos funkcija turi būti nepriklausoma nuo kiekybinio augimo.

3. Sistema turi būti orientuota į funkcionavimą, o ne į produkciją (gamybą).

4. Esamų jėgų, resursų naudojimas pagal Džiu-džitsu (Jiu-Jitsu) principą vietoj kovos pagal Bokserio metodą.

5. Daugkartinis produktų, funkcijų ir organizacijos struktūrų (iš)naudojimas.

6. Apytakos principas (Recycling): būtinas apytakos procesų įvedimas (pavyzdžiui, komunaliniame ūkyje - panaudojant nuotekas ir šiukšles).

7. Simbiozė: abipusis simbiozės narių naudojimasis įvairove mainų tarpusavio ryšių pagalba.

8. Kuriamas biologinis produktų, procesų ir organizacijos formų dizainas, kartu sukuriamas ar įvedamas ir grįžtamasis ryšys.

© 2006 „XXI amžius“