Melo ir paslapčių skraiste prisidengus

Sovietai Lietuvos okupaciją vadino savanorišku įsijungimu. Taip jie pasaulį mulkino, ir čia jokia paslaptis. Blogiau, kai mulkinimui uždedama paslapties skraistė, o užsienio žvalgybų kišimasis į Lietuvos valstybės reikalus apgaubiamas melo šydu, parodomas iškreiptai, kaip lietuvių nesugebėjimai ar klaidos. Vienas verslo laikraštis pasišovė įminti didžiąsias Lietuvos verslo paslaptis po nepriklausomybės atkūrimo. Tik kartais neaišku, ko siekiama: įminti, atskleisti ar dar daugiau supainioti, nes, pateikus paaiškinimus apie įvykius, redakcija daugelį dalykų sušvelnino arba išbraukė, kad liktų pusiau nežinomybėje.

Beveik visos didžiosios Lietuvos verslo paslaptys susijusios su energetika. Dažnai tai ne paslaptys, o sąmoningi nutylėjimai ar iškraipymai dėl nesuvokimo ir siaurų politinių, netgi kitai valstybei naudingų priežasčių. Pateiksiu kelis pavyzdžius.

Kai prieš dešimtmetį buvo plačiai svarstoma, ką daryti su „Mažeikių nafta“, dalis dešiniųjų ieškojo tikrų investuotojų iš Vakarų, o prorusiškai nusiteikę valdininkai buvo pasiryžę atiduoti ją už simbolinį litą, kaip nustekentą ir naudos neduodantį objektą. 1999 metų vasarą Lietuvos Seimo plenariniame posėdyje žinoma seimūnė paklausė „Lukoil Baltija“ direktoriaus Ivano Paleičiko , kiek jų firma žada investuoti, jei nupirks, nes Lietuvai reikės pagerinti benzino kokybę, kad jį pirktų Vakarų Europa. „Nieko“, – atsakė I. Paleičikas, - mes neketiname eksportuoti į Vakarus, tieksime į Rytus“. Tada net didžiausi Rytų mylėtojai Seimo salėje nuščiuvo; juk tuo metu atsiskaitymas su Rusija vyko barteriu ir tik keliolika procentų pinigais.

Kai kam iš Seimo senbuvių net 2006 metais lieka neaiškus JAV verslininko Juozo Kazicko vaidmuo. Jo ir kitų patriotų dėka 1999 metų rudenį į Lietuvą atėjo JAV kompanija „Williams“, nors po 1999-ųjų pavasario žvalgytuvių buvo nutarusi neinvestuoti, kai pamatė, kad „Mažeikių nafta“ yra vagių rankose. Sutiko imtis atkurti griaunamą ir vagiamą įmonę, bet pareikalavo angliško teisyno ir valstybės garantijų (įstatymo). Jas gavo, ir ačiū Dievui.

Dabar „Mažeikių nafta“ kasmet Lietuvos iždą papildo milijardais litų, kurie atsiranda ne dėl to, kad rusai geriau ar blogiau tiekia naftą (ją galima įsivežti per Būtingę), bet kad Lietuva pagaliau turi didelę benzino rinką Vakaruose - Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje ir kitur. Ta rinka atsirado po 1999 metų atėjus JAV kompanijai „Williams“, „British Petroleum“ distribucijos bei JAV technologijų dėka. Mažeikiuose turime beveik amerikoniško tipo gilaus naftos krekingo (destiliavimo) procesą, kai iš tonos juodojo aukso išspaudžiama vos ne trečdaliu daugiau nei 1990 metais aukštos kokybės ir europinio standarto benzino. Tokių gamyklų Rytuose nėra, o Vakarų Europoje – tik kelios.

JAV kompanija į Lietuvą atnešė tikrą rinkos ekonomiką, o ne prichvatizacijos atmainą. Tačiau spaudimas prieš „Williams“ tęsėsi: Brazauskas kalbėjo apie nuostolius, tarsi nežinotų apie naujas rinkas, žurnalistai už rusų dolerius rašė šmeižiančius straipsnius. Nors JAV kompanija turėjo trečdalį, vėliau ketvirtadalį akcijų, dėl visų bėdų buvo kaltinami tik ji, nes visa tiesa jau buvo paversta paslaptimi. Darbo partijai ši ,,paslaptis“ nesuprantama iki šiol, ją vis naudoja savo propagandai prieš konservatorius. Mąstantis pilietis atskiria pelus nuo grūdų, nors kartais sumaišo prijungimą su prisijungimu. „Williams“ pardavė savo dalį (26 proc.) Rusijos bendrovei, bet akcijos jau buvo susietos su Vakarų bankais. Jeigu būtų ne taip, ar čia veržtųsi lenkų PKN „Orlen“? Tarp kitko, Mažeikių kompleksas, jo milžiniška apyvarta labai naudinga ne tik Lietuvai, bet ir naftos tiekėjams rusams kaip nuolatinis valiutos mokėtojas. „Mažeikių nafta“ iš vienos tonos naftos gauna daugiau pinigų nei kitos perdirbimo įmonės.

Kalbant apie naftos perdirbimą ir benzino pardavimą, būtina paminėti Būtingės terminalą. Terminalo vietos parinkimo ir statybos istorija verta nuotykių romano. Kalbėta, kad terminalo nereikėjo, kad jis tarnaus tik rusams, kad mums užtektų per vamzdį gaunamos rusų naftos. Kas vyksta šiuo metu? Prie Būtingės per savaitę švartuojasi 1-2 tanklaiviai (dažnai su rusų nafta), Mažeikių gamykla dirba, nors vamzdį tie patys geradariai Rytuose užsuko. Turime tiekimo alternatyvą, nes atkūrę nepriklausomybę buvome drąsesni, o ir rezervininkai bijojo garsiau prasižioti, jų pogrindis kaupė milijonus Kėdainiuose ir spaudė bei šantažavo iš Ignalinos.

Kitas atvejis - elektros linija iš Lietuvos į Vakarus. Tai ne kokia nors mįslė ir paslaptis, bet negarbinga politika. Kad šios linijos nėra – tik politinės valios stoka, nesupratimas, nenoras ir baimė dirbti savarankiškai be Rusijos, nacionalinio saugumo ir valstybingumo pamynimas, o gal net neapykanta valstybei už svetimus sidabrinius. Pagrindinė techninė kliūtis - elektros dažnis. Europoje jis visur 50 herzų (Hz), bet dažnio reguliavimas Europoje, o dabar ir pas mūsų kaimynus – Lenkijoje, Čekijoje, Vengrijoje, – decentralizuotas, o Rusijos erdvėje – centralizuotas. Toks išliko Lietuvoje, kur dažnį reguliuoja Volgos hidroelektrinių kaskada. Kai buvo sukurta Baltijos elektros žiedo tyrimo programa ir tarptautiniu lygiu (18 firmų iš 11 valstybių) pradėta tartis dėl elektros linijų statybos, dar 1997 metais Rusija kategoriškai pasisakė prieš kintamosios srovės jungtį, kalbėjo tik apie nuolatinės srovės liniją Maskva – Berlynas. Eksministras V.Babilius 1999 metais buvo paspartinęs problemos sprendimą, Lietuvos vardu laikraštyje „Financial Times“ paskelbdamas konkurso linijai statyti sąlygas. Kopenhagos konferencijoje teko patirti Vakarų specialistų pagyvėjimą ir net jų pagarbą Lietuvos pozicijai. Bet atėjo kairieji, laimėję rinkimus, prasidėjo nauji mulkinimai – ir vėl kalti kaimynai... Rusijai naudingą sistemą (asinchroninę jungtį) Lietuvos energetikos strategijoje įtvirtino tada dar A.Paulausko vadovaujamas Seimas (šį žingsnį politiškai prilyginčiau KGB archyvų uždarymui).

Jeigu brausimės dar giliau į paslaptį – Baltijos valstybių perėjimas prie europinio dažnio standarto Rusijai kainuotų apie milijardą dolerių. Argi ne pigiau paskatinti įtakingus politikus ir toliau žaisti paslaptis? Dabar mūsų energetikos veikėjai (gal verslininkai) kalba apie kabelines nuolatinės srovės jungtis su Švedija, Suomija. Po tokių žingsnių liksime Kaliningrado įkaitu, o ne ES dalimi. Bet ar tai atitinka Lietuvos nacionalinius lūkesčius? Kol energetikos klausimus Seime kuruos Ekonomikos, o ne Nacionalinio saugumo komitetas, energetika bus mįslė, pseudoekonomikos pasakomis dengianti rimtus valstybės reikalus.

Ignalinoje elektrinės vadovybė lietuviškai nesusikalba su Vyriausybe, nors Lietuva su JAV ir ES valstybėmis bei Japonija investavo šimtus milijonų litų naujai moderniai įrangai, skirtai atominės elektrinės saugumui žymiai pagerinti, kad nebūtų antrojo Černobylio. Net rusų akademikai stebisi įdiegtais patobulinimais, o Lietuvos spaudai ir net vadams - dar viena mįslė ir paslaptis žmonėms mulkinti.

Atskirą istoriją turi Kauno šiluminės elektrinės pardavimas rusų „Gazprom“. Savo dalį jau gavusieji net miesto taryboje aiškino, kad rusai Kaune išplės elektros gamybą ir ją eksportuos į Kaliningradą, kad dėl to atpigs šiluma. Visa tai – tik paistalai. Nepadėjo nei Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos piketai prie savivaldybės, nei dorų specialistų kreipimasis į valdžią, nei tuometiniam merui pateikta konfidenciali informacija apie elektrinės statybą Karaliaučiuje. Apspangusius nuo tariamos palaimos Kauno politikus užvaldė Vasiukų vizija, todėl jiems nesinorėjo žinoti apie tai, kad „Gazprom“ yra ir bus tik dujų, bet ne elektros tiekėjas. Gyvenimas tai patvirtino, o dujų tiekėjų vadukų pasikeitimas išsklaidys pigios šilumos svajones. Taigi melo kojos trumpos. Dažnai valdžia ir spauda per dalinę informaciją sukuria tokį jovalą, kuris paprastą pilietį varo į neviltį. Baugina tai, ko nepažįsti ir nežinai. Nesuprantant, nežinant ar pasikliaunant nepatriotine ir neprofesionalia spauda atsiranda politinės paslaptys ir minklės su prielaidomis. Energijos gamyba gerokai skiriasi nuo sūrių spaudimo ar veršelių auginimo. Todėl kuriami energetikos mitai, naudingi nesąžiningiems politikams žmonėms bauginti, esą ką darysime be Rusijos dujų, naftos iš Rytų ar be Ignalinos atominės elektrinės. Gal prisimenate garsų buvusio sekretoriaus, vėliau Prezidento posakį: „Kas pasakys, kaip galėtume gyventi be Rusijos, tam duosiu Nobelio premiją...“ Pasaulyje, kur žmonių lengvai neapmulkinsi, Nobelio premijas skiria komitetas, bet ne koks vienas partijos sekretorius.

Arimantas DRAGŪNEVIČIUS

© 2006 „XXI amžius“