LEMTINGOJO RUGPJŪČIO ATGARSIAI

Edmundas SIMANAITIS

Kiekvienas mėnuo Lietuvai kupinas reikšmingų ir lemtingų įvykių. Vienas iš jų – 1939 m. rugpjūčio 23 d. Stalino ir Hitlerio grobikiškas suokalbis pasidalijant Rytų Europos nepriklausomų valstybių teritorijas. Iš pradžių Lietuva atiteko Reichui, vėliau, kaip įprasta stambaus kalibro plėšikams, buvo išmainyta ir parduota sovietams. Iš šio suokalbio kyla visos didžiosios XX amžiuje Lietuvą užgriuvusios nelaimės, kurių pasekmės dar ir šiandien tautą vargina.

Įdomi detalė, kuri, atrodo, iki šiol dar deramai neįvertinta istorikų, byloja, kad tuometiniam Lietuvos Respublikos pasiuntiniui Berlyne plk. K.Škirpai buvo žinomas slaptųjų Molotovo-Ribentropo pakto protokolų turinys, vadinasi, Lietuvos valstybės vadovams taip pat buvo žinoma dviejų „socialistinių“ totalitarinių režimų Lietuvai skirta lemtis - iš dviejų blogybių rinktis mažesnę.

Pirmasis viešas žodis

Okupacijos metais pirmasis viešas gėdingo suokalbio paminėjimas įvyko 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, prie poeto Adomo Mickevičiaus paminklo. Kalbėtojai V.Bogušis, P.Cidzikas, N.Sadūnaitė, A.Terleckas ir R.Grigas reikalavo Lietuvai, Latvijai, Estijai laisvės. Masinis mitingas, sutelkęs apie tris tūkstančius dalyvių, „geležine uždanga“ atskirtoje nuo laisvojo pasaulio Lietuvoje liudijo bręstantį tautos pasipriešinimą okupacijai.

1989 m. rugpjūčio 23 d. Maskvoje Demokratinės sąjungos partija paskelbė pareiškimą, kuriame buvo ir tokios frazės: „Kolonijinės SSRS politikos grobiu tapo Estija, Latvija, Lietuva, Vakarų Ukraina, Vakarų Baltarusija , Besarabija ir dalis Suomijos. (...) Neįmanoma išsilaisvinti iš nacionalinės priespaudos, neišsivadavus iš politinės. (...) Rusai ir Pabaltijo tautos, armėnai ir azerbaidžaniečiai, gruzinai ir abchazai – visi mes turime bendrą priešą ir vieną kelią į laisvę. (...) Neišsiveržus iš totalitarizmo rėmų, be imperijos dezintegracijos, neįmanoma išspręsti nacionalinių problemų.“

Keturi milijonai rankų

Tą pačią dieną Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio seimas priėmė pareiškimą, kuriame buvo pabrėžta, kad artėja diena, kai SSRS vyriausybė turės pripažinti Lietuvos okupacinį statusą ir jo panaikinimo galimybę, kad Stalino-Hitlerio juodojo suokalbio 50-mečio proga rengiamas „Baltijos kelias – tai paskutinis kolonijinių teritorijų išlaisvinimo Europoje kelias.“ Tuomet du milijonai iš pavergtųjų lietuvių, latvių ir estų tautų gyvąja grandine susikibo rankomis nuo Vilniaus per Rygą iki Talino. Daugelis mūsų esame šio pasaulio istorijoje neregėto unikalaus įvykio dalyviai arba liudininkai.

Apie šią okupuotų šalių gyventojų solidarumo demonstraciją pakankamai daug parašyta straipsnių bei knygų, vertintinų trimis požiūriais: pavergtųjų tautų siekio išsilaisvinti, okupanto itin intensyvaus demagogijos srauto paveikumo ir gerokai nustebinto laisvojo pasaulio nevienareikšmės reakcijos. Nūdienos Lietuvos istorikų, politologų bei filosofų nėra išsamiau nagrinėtas pseudomokslinės marksizmo-leninizmo, lygiai taip pat ir Trečiajame Reiche kultivuoto nacionalsocializmo teorijų dėsningų bankrotų reiškinys. Šie pseudomoksliniai paistalai buvo grindžiami tautų bei visuomenės sluoksnių tarpusavio neapykantos kurstymu, smurtu, prievarta ir organizuotu melu.

Utopijų kaina

„Sovietų sistema buvo grindžiama baime ir neapykanta ne vien išorės pasauliui. Vidaus politika turėjo analogišką parengiamąjį tikslą – atimti asmens ir tautų vertybes, palaužti visų iki vieno dvasią ir dorovę“, – konstatavo pirmasis atsikūrusios Lietuvos valstybės vadovas prof. V.Landsbergis 1990 m. rugpjūčio 28 d. Oslo konferencijoje „Neapykantos anatomija“ (Landsbergis V. Laisvės byla. 132p.). Tačiau politikų vertinimų nepakanka. „Mokslinių“ utopijų atsiradimo, jų praktiško taikymo, siekiant užmaskuoti genocido bei karo nusikaltimus, priežastis ir padarinius derėtų visapusiškai ištirti. Analitikų dėmesio vertas minėtų utopijų vaidmuo mėginant pateisinti plėšikiškus svetimų teritorijų grobimus. Plintančio globalizmo sąlygomis tokie tyrimai ir išvados tiesiog neatidėliotinai būtini. Imperiniai siekiai gajūs, gebą prisitaikyti prie kintančių pasaulio realijų. Europos tautų taikaus sambūvio gerovė sukurta demokratijos vertybių gerbimo pagrindu. Tokia yra būtinoji tęstinumo sąlyga. Globalizacijos amžiuje iškilo nauja globalinio terorizmo grėsmė. Koks jos santykis su totalitariniais režimais?

Pučas – egzaminas Rusijai, Lietuvai ir...

1991 m. rugpjūčio 19 d. ankstų rytą Maskvos televizija pradėjo skelbti pučistų parengtus dokumentus dėl valdžios užgrobimo. Rusijos Federacijos prezidentas B.Jelcinas savo įsaku paskelbė pučistų komiteto veiklą antikonstitucine, t.y perversmo organizavimu. LR Aukščiausioji Taryba tą pačią dieną reagavo pareiškimu, kuris bylojo: „Šiandien mes griežtai smerkiame nusikalstamą kėsinimąsi nuversti teisėtą, demokratiškai išrinktą Rusijos valdžią, įvesti karinės diktatūros režimą, kraujuje paskandinti demokratiją Rusijoje ir kitose Sovietų Sąjungos respublikose. Šiandien jie pasirengę tankais traiškyti demokratiją Maskvoje, rytoj jie tą vėl darys Vilniuje, gali daryti ir bet kur kitur pasaulyje. Bet jiems nepavyks!“

Nerimas buvo ne be pagrindo. Tuomet ėjau Sąjūdžio Jonavos rajono tarybos pirmininko pareigas, taip pat buvau vilniškės LS tarybos narys. Pučas mane užklupo besigydantį Romainiuose. Jonavos rajone padėtis buvo grėsminga ir įtempta. Rukloje dislokuotoje desanto divizijoje buvo paskelbta kovinė parengtis. Rajono valdžia ir vietinė Sąjūdžio taryba vengė veiksmų, galinčių išprovokuoti konfliktą su okupacinės kariuomenės daliniu. Tačiau maža kas gali atsitikti. Svetima kariuomenė nepavaldi Vilniui. Ar nepasikartos Sausio 13-osios kruvinoji tragedija? Dabar ji būtų baisesnė – per visą Lietuvą.

Antrankiai „pribaltams“

Tos dienos užrašų keletas ištraukų:

Rugpjūčio 19 d. pabudau anksti. Dar snustelėjau. Be 18 min. septynios. Radijas praneša, kad Gorbačiovas nuverstas. Įjungiu televizorių – skaitomas Janajevo pareiškimas. Karinis perversmas įvyko! KGB, MVD ir sovietų armija užgrobė valdžią? Koks Gorbio likimas? Kas laukia Jelcino? Kas nutiks Rusijos demokratijai? Ar nekils sovietijoje pilietinis karas? Ko imsis represinės jėgos Lietuvoje?

V.Landsbergis per radiją įspėjo žmones dėl galimo įsiveržimo į AT ir Ministrų Tarybos rūmus ir pakvietė vilniečius rinktis prie parlamento rūmų. Agresija jau prasidėjo. Sovietų kareiviai užėmė Sitkūnus. 10.45 val. radijas praneša, kad netrukus bus išjungta žinių transliacija 450 banga. Siūlo klausytis 192 banga. Nerimas stingdo sielą. Mintys skrieja telegrafiškai...Sukraunu raštus, Sąjūdžio bylas, dar rezistencijos tyrimų aplankus į du lagaminus ir krepšį. Kritišku atveju krata ir areštas neišvengiami. Per Maskvos radiją aršus sovietikas Alksnis pasigyrė, kad „pribaltams“ jau yra parengta 300 tūkstančių antrankių. Ne naujiena, man vienam iš pirmųjų tektų. Lagaminus išvežti turėtų saugesnėn vieton sūnus Lemas. Reikia išsaugoti.

Žmonai pasakau, kad nuneštų straipsnį apie Juodojo kaspino dieną į „Jonavos balso“ redakciją. Tik ar spės išspausdinti? Reikėtų vykti į Vilnių, Sąjūdžio tarybos posėdin, bet negaliu – be galo svarbus susitikimas čia. Lietuvos atgimimo siekiams palankių karininkų buvo ir okupacinėje kariuomenėje. Su jais buvo užmegztas neoficialus, griežtai slaptas ryšys. Ir šį kartą buvo iš anksto numatyta susitikti su „Andrejumi“ ir susitarti kai ką perimti iš Ruklos karinių sandėlių. Tačiau pučas Maskvoje šią operaciją sužlugdė. Savanorių atstovas – majoras iš Vilniaus pranešė neatvyksiąs.

Priešmirtinė imperijos agonija

12.45 val. radijas praneša: „Kauno TV redakciją Daukanto gatvėje užėmė ginkluoti sovietų kareiviai. Į Maskvą skuba trys ar keturios tankų divizijos... Jonavoje dar ramu. 14.38 val. radijas perduoda Sąjūdžio kreipimąsi – jei įvyks perversmas, nedelsiant pradėti politinį streiką. Būkime pasirengę dirbti karo padėties sąlygomis.“

Lietuvos Sąjūdžio Kauno taryba platina lapelius. Juose rašoma: „Mieli ir brangūs Lietuvos Respublikos piliečiai! Neabejojame, kad atnaujintos agresijos sąlygomis susitelkusios ir laisvę mylinčios Lietuvos nepavyks pasmaugti. Siaučiantis raudonasis teroras nesugebės palaužti mūsų valios ir ryžto. Agresoriaus okupacija – tik laikinas imperijos priešmirtinės agonijos etapas.

- Vadovaukimės tik Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymais, pažangos jėgų nurodymais.

- Fiksuokime visus agresoriaus nusikaltimus, kad visomis galimomis priemonėmis apie tai informuotume pasaulio visuomenę.

- Boikotuokime mums primestą radiją, televiziją, spaudą, įvairius referendumus, bet kokias nuomonių tyrimo anketas ir kitus dokumentus.

- Rodykime nepasitikėjimą, nepaklusnumą ir viešą panieką naujai paskirtiems visų lygių administratoriams ar jų bendradarbiams.

- Žinokime, kad šios – gal jau paskutinės- okupacijos metu išryškės tikrosios kiekvieno asmens pažiūros ir tautiškumo nuostatos.

- Būk ištvermingas ir budrus, Lietuvos žmogau!

Tauta verta tiek laisvės, kiek jos pati išsikovoja! “

Čia pakartoti tik šeši iš šešiolikos atsišaukime išspausdintų kreipinių.

Savanorių netrūko, o ginklų – labai...

Dar viena užrašų pastraipa: Sąjūdžio tarybos nariai grįžo iš įgaliotinių susirinkimo Kaune. Visai jauni veidai ir vyresnių daug. Jokios panikos. Jau neturime TV ir radijo. Okupuota telefonų stotis. Žmonės rengiasi priešintis.

Rytoj 11 val. prie Vytauto Didžiojo paminklo šaukiamas mitingas. Reikia paremti Rusijos socialdemokratus. Prieš karinę chuntą! Tą pačią valandą prasidės vienos valandos solidarumo streikas. Jei naktį būtų užimti Rusijos parlamento arba mūsų AT rūmai – visuotinis vienos dienos streikas visoje Lietuvoje.

Vis eina jauni, žvalūs vyrukai ir užsirašo į savanorius. Mes dar negalime viską patys. Įvykiai Rusijoje lems tolesnius mūsų žingsnius.

Dabar jau 23.30 val.. Parlamentaras Č.Stankevičius praneša, kad AT 84 balsais ratifikavo sutartį su Rusija. Niekas prieš, niekas nesusilaikė...

Kokia nerami naktis laukia mūsų. Debesiu tamsiu slenka neganda, o stovėti turime. Rytoj nersiu į Vilnių, skubinai!

Pučas žlugo. Dviejų ryškių asmenybių – mūsiškio prof.V.Landsbergio Lietuvoje ir Rusijos Federacijos prezidento B.Jelcino Rusijoje – elgsena tomis dienomis žavėjo nuoseklia pozicija, atviru tiesos sakymu ir ryžtingumu. Taip buvo ginami gležni demokratijos daigai.

© 2006 „XXI amžius“