Dovana lietuviams

Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ

Kmygos viršelis

Laikraštyje „XXI amžius“ dažnai randame Marijos Remienės pavardę: skaitome jos pačios parašytus straipsnius, kitų rašiniuose sužinome apie jos atliktus darbus. O pastarųjų metų svarbiausias darbas – knyga „Lietuvių pėdsakai Amerikoje“ (autorė – žurnalistė Audronė Škiudaitė). Kodėl jos pavardė nepaminėta kaip bendraautorės? Ir čia, kaip ir atlikus kitus unikalius darbus, ponia Marija stengiasi likti nuošaly: „Kam to reikia? – man priekaištaujant sako. – Juk rašė Audronė, ji tiek sunkiai ir daug dirbo...“

Tačiau vienąsyk netikėtai prasitarė: šią idėją – parašyti, ką lietuviai nuveikė Amerikoje, kokius paliko materialinius bei dvasinius pėdsakus, ji brandinusi seniai ir vis ieškojusi žmogaus idėjai realizuoti. O suradus autorę – A.Škiudaitę, koks buvo sunkus kelias renkant medžiagą: kiek nuskriejo laiškų į lietuviškas parapijas Amerikoje, kiek telefonų skambučių prašant duomenų, kiek neištesėtų pažadų, kelionių – kas suskaičiuos ir kam to reikia. Paskui ši sukaupta medžiaga iš užjūrių skriejo į Lietuvą... Koks sudėtingas knygos išleidimas: Marija, pati tapusi mecenate, buvo lėšų rinkėja ir kaupėja. Tik jos atkaklumo dėka buvo surinktos lėšas, ir A.Škiudaitės susisteminta medžiaga išvydo pasaulį – gimė knyga „Lietuvių pėdsakai Amerikoje“, tačiau – vėlgi Marijos kuklumas – darbas įvardijamas kaip JAV lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos leidinys.

Drąsus knygos sumanytojos Marijos ir autorės Audronės užmojis: toks platus laikotarpis – nuo pirmųjų lietuvių, pasirodžiusių Amerikos žemyne, iki šių dienų, nuo pirmosios lietuviškos parapijos įsteigimo Hazletone, Pensilvanijoje, 1887 metais iki šių dienų nykstančių ar sunykusių parapijų...

Didelė dalis mūsų tautos ne Lietuvoje. Autorė teigia, kad lietuvių ir lietuvių kilmės amerikiečių JAV yra apie milijoną. Ir ši Lietuvos dalis, jos darbai išeivijoje, jos mažai žinoma istorija – be jų nebus išsami ir mūsų valstybės istorija. Tad neatsitiktinai knygoje jaučiamas autorės troškimas, kad lietuviai ne tik sužinotų ir deramai įvertintų tautiečių darbus, bet ir jais didžiuotųsi.

Knygoje skaitytojas supažindinamas su visomis trimis lietuvių emigrantų bangomis, atvykusiomis į Ameriką: pirmoji banga – XIX a. pabaiga – XX a. pirmoji pusė – vadinta ekonominiais emigrantais. Antroji emigrantų banga, plūdusi į Ameriką po Antrojo pasaulinio karo, – tai politiniai emigrantai arba Vakarų tremtiniai. Trečioji emigrantų banga – Lietuvai atgavus nepriklausomybę – tai vėl ekonominiai emigrantai.

Knygoje plačiai nušviečiamos pirmosios emigracijos priežastys, atvykimo keliai, sudėtingos kelionės sąlygos.

Sužinome, kada vienoje ar kitoje JAV valstijoje pasirodė pirmieji lietuviai, kas juos vertė jungtis į draugijas, steigti parapijas, statyti savas bažnyčias, parapijos namus, ieškoti kunigų lietuvių, steigti mokyklas. Knygoje atskleidžiami ne tik sudėtingi lietuvių ir lenkų santykiai, bet ir parodomi santykiai tarp lietuvių: tikinčiųjų ir laisvamanių ir netgi pačių tikinčiųjų – parapijos komitetų ir dvasininkų, komitetų noras kontroliuoti bažnytinį turtą ir nurodinėti klebonui. Tokie įtempti santykiai sąlygojo dažną dvasininkų kaitą kai kuriose parapijose.

Autorė A.Škiudaitė priėjo prie išvados, kad katalikai buvo organizuočiausia dalis: „jie turėjo jungiantį centrą – bažnyčią, čia patys lavinosi, čia mokė savo vaikus ir bendravo su Lietuvos valstybe kaip organizuota visuomenė. Kitų idėjų nešėjai savo darbų neužfiksavo, o daugelis jų organizacijų, ypač kairiųjų, sužydėjusių XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, sunyko. Liko viena kita, dažniausiai tautinė“.

Medžiagos ieškotojai pavyko rasti parapijų jubiliejams leistuose leidiniuose, tačiau daugelis jų prasideda žodžiais: „Sunku pasakyti, kada pirmieji lietuviai čia atvyko“.

Pristatydama parapijų istorijas, autorė A.Škiudaitė, remdamasi jų medžiaga, išryškina parapijų augimą, jų mažėjimą ir žlugimą – sunykimą, detalizuoja priežastis: stichines nelaimes – gaisrus, potvynius bei negailestingą laiką, naikinusius bažnyčias. Tačiau kaip svarbiausią parapijų nykimo priežastį autorė nurodo jų tuštėjimą – senųjų lietuvių mirtis, mišrias jaunųjų šeimas ir kėlimąsi į naujas, patogesnes, prabangesnes vietas.

A. Škiudaitė apgailestauja, kad svetimtaučiai klebonai, pradėję valdyti parapijas į sąvartynus išmetė jubiliejinius parapijų leidinius, kuriuose buvo pateikta parapijos istorija. Amerikoje parapijų jubiliejams leisti leidiniai gali būti puikiu pavyzdžiu ir pas mus didesniam domėjimuisi parapijų gyvenimu, bažnyčių istorijomis.

Autorė džiaugiasi, kad jai dar pavyko rasti pirmųjų išeivių lietuvių gyvenimo pėdsakų, nes, kaip ji teigia, „išeivijai kenkia ne tik laikas, bet ir JAV tradicijos, skirtingos nuo europietiškųjų. Praktiškieji amerikiečiai nesaugo savo istorinių paminklų ir nesirūpina jų įamžinimu, todėl jau daug buvusių lietuvių bažnyčių, parapinių mokyklų, lietuviškų klubų ir kitokių statinių ... jau nebėra... Amerikiečiai nekenčia dulkių, griuvenų ir puvėsių. Ten greičiau statoma, negu remontuojama“.

Nagrinėdama įrašus antkapiniuose paminkluose autorė praplečia tyrinėtojų pateiktas išvadas apie lietuvių emigrantų kilmės vietą.

Knygoje sumaniai atskleidžiamas lietuvių kultūros įnašas kitoms tautoms, lietuvius supusioms bendruomenėms: religiniai ir tautiniai papročiai, šventės, įsteigtos mokyklos, nors jose jau mokosi kitataučiai, sukaupti archyvai, institutuose ar universitetuose įsteigti lituanistikos kursai sužinome apie lietuvių sumanumą, organizacinius ir finansinius gebėjimus.

Dera pastebėti, kad darbe pateikiamos žinios apie lietuvius nėra „nuogos“ – jos tarsi įvilktos į Amerikos istoriją, jos geografiją, minimi ne tik svarbiausi istoriniai faktai, bet ir asmenybės. Sužinome, kokios pramonės šakos vystėsi įvairiose valstijose, kuriose apsigyveno atvykę lietuviai. Apie jų sunkų darbą ir uždarbio dydį, apie vienų gebėjimą kaupti centą prie cento ir prasigyventi, apie kitų nuskurdimą .

Rugpjūtį Čikagoje iškilmingomis šv. Mišiomis pradėti Šv. Kazimiero seserų kongregacijos jubiliejiniai metai (100-mečio jubiliejus bus švenčiamas 2007 metais). Tad labai džiugu, kad knygoje apžvelgta ir šios vienuolijos istorija, jų veikla parapijų mokyklose. Darbe minimos lietuviškose parapinėse pradinėse bei aukštesnėse mokyklose dirbusios šv. Pranciškaus seserys, Nukryžiuotojo Jėzaus seserys, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacijos vienuolės, kitų kongregacijų seserys.

Iš knygos sužinome apie Amerikoje veikusias radijo laidas, leistus laikraščius, žurnalus, išeivių atsiliepimą į įvykius Lietuvoje, tarkim, Kražių skerdynes ar Romo Kalantos susideginimą 1972 metais. Rašoma apie lietuvių gebėjimą įsitraukti į Amerikos ekonominį, kultūrinį ir net politinį gyvenimą, užimti aukštus ir atsakingus postus.

Paliečiama ir holokausto tema, jam skirtas muziejus ir autorės įsitikinimas: „Bet, be jokios abejonės, komunizmo aukų muziejuje, jeigu jis toks kada nors bus, bus šiurpesnių vaizdų“. Nelieka nuošaly Lietuvos stojimo į NATO peripetijos, lietuvių pastangos ir senatorių „medžioklė“.

Autorės negali nejaudinti ir išeivių sukauptų turtų – svarbių mūsų tautos istorijai archyvų – likimas, ir ji taikliai pastebi, kad viskas, kas padaryta, – „daugiau atskirų žmonių iniciatyva, nėra valstybinės politikos“.

Nemažai dėmesio skiriama lietuviams veikėjams, lietuvių išleistiems darbams JAV (Bostono „Lietuvių enciklopediją“ autorė vadina Amerikos lietuvių inteligentų žygdarbiu), minimos išeivių Lietuvai siunčiamos aukos: įdukrintoms mokykloms, ligoninėms ir kt.

Darbo tikslas, kaip rašoma leidėjų žodyje, – „užfiksuoti JAV lietuvių paliktus materialinius pėdsakus – pastatytus ar įsigytus pastatus, pastatytus paminklus, kryžius, įrengtas kapines, išleistas knygas ir kitas materialias vertybes... nubrėžti tautiečių gyvenimo naujame žemyne kontūrus“. Autorė tikisi, kad knygos medžiaga pasinaudos ateities tyrinėtojai rengdami išsamią mokslinę Amerikos išeivijos istoriją.

Manau, atidus ir geranoriškas skaitytojas, skaitydamas knygą ir grožėdamasis gausiomis iliustracijomis, negalės nepajusti ir autorės didžiulės meilės savo darbui. O galimiems piktanoriškiems kritikams – jų visada atsiranda – galima pasakyti: imk ir padaryk geriau...

© 2006 „XXI amžius“