„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2006 m. rugpjūčio 30 d., Nr. 14 (130)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Paliaubos: Artimųjų Rytų mitai griūva

Džordžas FRYDMANAS

Beiruto aikštėje deginamos
žvakės žuvusiesiems
per Izraelio atakas
Reuters nuotrauka

Izraelio artilerija apšaudo
Pietų Libaną
Reuters nuotrauka

Šį mėnesį Artimuosiuose Rytuose nutiko neregėtas dalykas - susigrūmusi su arabų karinėmis pajėgomis, Izraelio kariuomenė jų nei sutriuškino, nei susilpnino, nei atėmė galimybę tolesniems pasipriešinimo veiksmams, kas anuomet jai buvo pavykę 1948-aisiais, 1956-aisiais, 1967-aisiais, 1973-iaisiais ir 1982-aisiais. To, kas vyksta dabar, dar nėra pavykę padaryti nė vienoms arabų paieškoms, todėl konflikto atomazgą galime prilyginti geopolitiniam žemės drebėjimui, po kurio smarkiai pasikeis amžinai konfrontuojančių pusių elgesys ir požiūris vienos į kitą.

Jokiu būdu nenorima pasakyti, kad „Hizbollah” nugalėjo Izraelio gynybos pajėgas. Taip neatsitiko. Maža to, „Hizbollah“ patyrė pakankamai akivaizdžius, nors kol kas nežinia, ar labai didelius, nuostolius Bekos slėnyje ir Beiruto apylinkėse. Gana skaudžias netektis „Hizbollah“ patyrė po Irzaelio puolimo Litanio upės pietuose. Jėgų santykis buvo toks, kad, norėdamas pasiekti žymią persvarą, Izraelis privalėjo smogti triuškinamą smūgį priešininkams ir išsikovoti abejonių nekeliančias pozicijas bent Pietų Libane. Galbūt tuomet būtų pavykę užgniaužti „Hizbollah“ pasipriešinimą. Tačiau Izraelio gynybos pajėgos delsė, atidėliojo grandiozinį puolimą ir netrukus buvo paskelbtos paliaubos. Taigi dabar matome viską, kaip iš tiesų yra: „Hizbollah“ vidinė struktūra ir jėgos liko tokios pat stiprios ir nepakrikusios, kaip ir konflikto pradžioje.

Būtų beneneįtikima sakyti, jog Izraelio gynybos pajėgos nebuvo pakankamai pasirengusios duoti deramą atkirtį radikaliam arabiškajam judėjimui. Galbūt Izraelis ir „sužaidė keletą nevykusių partijų“ kai kuriuose karuose ir konfliktuose, tačiau dar niekada nėra buvę taip, kad Izraelis priešininkui nebūtų sugebėjęs primesti savo valios. Aplink Izraelį neliko nė vienos valstybės, nė vieno teritorinio darinio ar sąjungos, kurie nesuvoktų, jog bet koks sumanymas ginkluota jėga veržtis į Izraelį buvo pasmerktas šio pajėgų žaibiškam atsakui. Visi tie, kurie drįso, buvo sutriuškinti. Tą puikiai suvokė Izraelio kaimyninės šalys - Egiptas, Libanas, Jordanija bei Sirija. 1973-iaisiais pradėdamos puolimą, Egiptas ir Sirija daugiau tikėjosi galimo pralaimėjimo ir planavo savo veiksmus po karo nei savo pusei pergalingos karo baigties.

Pamatęs, kad toliau kovoti beprasmiška ir be galo nuostolinga šaliai, Egiptas netrukus pasitraukė iš konflikto pripažindamas Sinajaus pusiasalį buferine zona. Kaip žinoma, Jordaniją nuo 1970-ųjų tiek nuo vidaus, tiek nuo išorės pavojų saugojo budri Izraelio akis. Nuo 1973-iųjų Sirija daugiau niekuomet nebandė vykdyti tiesioginių karinių veiksmų prieš Izraelį. Dažnai „užkliūdama“ pastarajam netiesiogiai, Sirija veikiau pasirinkdavo atsitraukimą arba kompromiso, neretai netgi palankesnio Izraeliui, ieškojimą. Per ilgą laiką susiformavusi nuostata, jog Izraelis esąs Artimųjų Rytų supervalstybė, tik stiprėjo.

Po paskutiniojo konflikto paaiškėjo nauja tiesa: nebūtina nugalėti Izraelį, kad įrodytum, jog neišvengiamas pralaimėjimas nėra būtina pasipriešinimo regiono supervalstybei sąlyga. „Hizbollah“ užteko pademonstruoti, jog įmanoma kovoti tol, kol įspeistas į kampą Izraelis sutiks su paliaubomis ir politiniu susitarimu, užuot bet kokia kaina siekęs pergalės ir jam naudingos politinės atomazgos. Išanalizavus konflikto eigą, nekyla abejonių, jog šiame kare Izraelis nepralaimėjo nė vieno susirėmimo, netgi nepadarė jokių strateginių klaidų ir nuosekliai laikėsi savo pasirinktos taktikos. Nepaisant to, jis prarado kur kas daugiau nei buvo galima tikėtis. Mito, jog karinė Izraelio pergalė yra neatsiejamas nuo išpuolių prieš jį reiškinys, žlugimas leis kitoms regiono galingosioms valstybėms iš naujo persvarstyti savo galimybes tose srityse, kurios anksčiau joms buvę tabu.

„Hizbollah“ pasirengimas karui

„Hizbollah“ nuosekliai rengėsi karui, išanalizuodama visas silpnąsias ir stipriąsias Izraelio puses. Žvelgiant iš demografinės pusės, Izraelio achilo kulnas yra žmogiškųjų išteklių praradimas. Kaip atsvara tam veikia modernios karinės sausumos ir oro technologijos ir nepriekaištingas žvalgybos tarnybų darbas. Pasitelkdamas savo turimas pajėgas, Izraelis be vargo gali dezorganizuoti, išblaškyti ir palikti priešo pajėgas be gyvybinių išteklių tiekimo.

Puikiai visa tai žinodama „Hizbollah“ nusitaikė į pagrindinius Izraelio privalumus. Pietų Libane grupuotės nariai įrengė Izraelio oro pajėgoms neprieinamus įtvirtinimus. Karinius bunkerius kovotojai aprūpino taip, kad čia susitelkę kariai ilgą laiką galėtų priešintis, nepalikdami pozicijų maistui ar karinės amunicijos resursams papildyti. Apsisaugodama nuo Izraelio oro antpuolių, „Hizbollah“ neatmetė sausumos atakų alternatyvos ir suskubo iš Irano ir Sirijos įsigyti galingos prieštankinės amunicijos. Susiremdama su „Hizbollah“ Libane, Izraelio sausumos artilerija negalėjo išvengti aukų ir buvo priversta žaisti arabiškosios grupuotės jai primestą žaidimą.

Nesuklysime sakydami, jog „Hizbollah“ diktavo karo vietą ir laiką. Spėjimai, jog Izraelis seniai planavo invaziją į Libaną, nėra be pagrindo, tačiau vargu ar Izraelis tikėjosi, jog karas pakryps būtent taip. Kaip žinoma, karas iš tiesų prasidėjo ne dėl dviejų Izraelio kareivių paėmimo nelaisvėn. Karo pradžia buvo veikiau paženklinta aktyviu ir nuožmiu trečio pagal dydį Izraelio miesto Haifos bombardavimu. „Hizbollah“ metė Izraeliui iššūkį tuomet, kai šis tam nebuvo pasirengęs.

„Hizbollah“ pasirinko strateginį puolimą ir taktinę gynybą. Izraelis buvo priverstas pereiti prie taktinės ir operacinės atakos būtent tą akimirką, kai priešininkai buvo tam ypač gerai pasirengę. Nors ir būdamas psichologiškai nepasirengęs karui, Izraelis negalėjo užsimerkti prieš vieno didžiausią gyventojų skaičių turinčių šalies miestų Haifos bombardavimą. Izraeliui teko kautis ten ir tada, kada to norėjo „Hizbollah“. Izraelis išsikėlė kompleksinius gyvybiškai svarbius tikslus, kada priešo ambicijos apsiribojo kur kas paprastesniais siekiais. Izraelis užsimojo sustabdyti priešo raketų antpuolius, išblaškyti radikaliųjų kovotojų gretas, išvengti savo karių ir civilių aukų bei išlaikyti nenugalimos karinės jėgos įvaizdį. „Hizbollah“ tiesiog siekė išlikti ir atsilaikyti prieš Izraelio atakas. Galimas dalykas, jog būtent tokia Izraelio tikslų įvairovė ir lėmė jo geopolitinę nesėkmę.

Izraelio strategijos pagrindai

Pabandykime giliau pažvelgti į Izraelio motyvaciją kiekvienos jo operacijos atveju. Izraelio veiksmus apibrėžė Arielio Šarono jo vadovavimo metais paskelbti principai. Šaronas pasisakė už tai, kad Izraelis privalo pastatyti neperžengiamą sieną tarp žydų ir arabų. Savo pažiūras jis grindė anuometinės Libano okupacijos pavyzdžiu: ilgainiui kontržvalgybos, pritaikytos užtikrinti prioritetinius Izraelio periferijų interesus, operacijos tapo per didele ir net tokiai turtingai šaliai, kaip Izraelis, sunkiai išgalima prabanga. 1980-aisiais atsitraukdamas iš Libano, A.Šaronas suformavo naujos politikos kryptis. Izraeliui reikėjo užtikrinti vidaus saugumą, neapsikraunant milžiniškų išteklių reikalaujančiomis kontržvalgybos operacijomis, todėl barjeras tarp jo ir priešiškų valstybių buvo matomas kaip geriausia išeitis.

A.Šarono idėjų esmė glūdėjo ne neperžengiamų sienų koncepcijoje, bet kontržvalgybinių operacijų prevencijoje tam, kad būtų išvengta aukų.

Izraelio ministras pirmininkas Ehudas Olmertas, ne paslaptis, yra ilgametis A.Šarono protežė. Visą dėmesį E.Olmertas buvo sutelkęs į nuolat kunkuliuojantį Gazos ruožą, nes panašių sunkumų jis tikėjosi ir Vakarų Krante. Libanas, kuriame Izraelis pajuto ilgalaikės okupacijos skonį ir kainą, toli gražu nebuvo ta vieta, kur premjeras tikėjosi sugrįžti šių metų liepą.

E.Olmertas atliko racionalius „už“ ir „prieš“ skaičiavimus. Atsitraukti iš Gazos ruožo ir visas pajėgas nukreipti į Libaną buvo mažiausia, ko norėjo Izraelis. Taip pat jis įvertino ir tai, jog raketiniai antpuoliai prieš „Hizbollah“ būsiantis nors ir mažiau efektyvus, tačiau gerokai mažiau aukų atnešiantis kovos būdas nei staigi invazija į Libaną ir jo okupacija. E.Olmertas pasirinko kovą prieš „Hizbollah“ kuo mažesnėmis sąnaudomis.

Izraelio gynybos pajėgų vadas generolas Danas Halutzas pasiūlė patrauklią alternatyvą, kuri buvo neretai naudojama oro pajėgų vadų jau nuo 1930-ųjų. D.Halutzas pradėjo oro antpuolių kampaniją, turėjusią sutriuškinti„Hizbollah“. Nors raketos ir sukėlė nemažų nuostolių priešui, ribotos galimybės išžvalgyti jo buvimo vietas ir tvirtai suręsti bunkeriai gerokai sumažino oro atakų efektyvumą. Į Libaną įžengusi Izraelio sausumos artilerija susidūrė su sužeistu, bet toli gražu ne palaužtu priešininku, kuris ir sausumos atakoms buvo puikiai pasirengęs.

Būtent čia Izraelio pirmininkui teko daryti strateginį sprendimą. Jis galėjo pradėti daugiadivizinę invaziją į Libaną, kuri būtų atnešusi šimtus aukų ir riziką įsivelti į dar vieną kontržvalgybos operaciją, arba ieškoti politinio susitarimo. Jis pasirinko kompromisą. Po ilgų abejonių E.Olmertas pradėjo invaziją į Libaną, Izraelio pajėgoms apeinant arba izoliuojant kritines „Hizbollah“ vietas, o vėliau sutiko paskelbti paliaubas, visą atsakomybę už saugumo regione užtikrinimą permesdamas ant Libano kariuomenės ir tarptautinių taikos palaikymo pajėgų pečių.

Žvelgiant iš „mažiausių sąnaudų“ pozicijų, E.Olmertas buvo teisus, pasirinkdamas tokį kelią. Juk, be „Hizbollah“ keliamos grėsmės Izraeliui eliminavimo, pastarasis Libane neturi jokių interesų. Norėdamas sutriuškinti „Hizbollah“ pajėgas, Izraelis turėjo veržtis gilyn į šalį ir pradėti daug aukų, laiko ir lėšų reikalaujančią karinę kampaniją.

Be abejonės, kalbėdami tik apie galimas sąnaudas nė neprisilietėme prie politinių ir psichologinių pasekmių, kuomet nenugalėtą priešą tenka palikti tiesiog kovos lauke. Todėl čia nederėtų pervertinti „Hizbollah“: grupuotė nevykdė jokių įmantrių operacijų, karinių manevrų ir nesusirėmė su Izraelio oro pajėgomis. Visa, ką „Hizbollah“ darė, - tiesiog stengėsi išlikti. Arabų ekstremistų grupė nenugalėjo Izraelio kovos lauke, o paprasčiausiai išvengė šio „sunkios rankos“. Taigi politine ir psichologine prasme Izraelis jautėsi skaudžiai pralaimėjęs, o „Hizbollah“ šventė pergalę.

Pokyčiai regione

„Hizbollah“ parodė, jog arabai nebūtinai turi pralaimėti žydams. Tai privertė susimąstyti ir kitas arabų jėgas, kurios Izraelio puolimą laikė „savižudišku“ aktu.

Izraelyje gresia masinis nepasitenkinimas E.Olmerto sprendimais. Nors pagal „mažiausių sąnaudų“ teoriją jis teisus, tačiau psichologinis ir politinis nusivylimas karo baigtimi tikrai neliks neišpūstas premjero oponentų. Į pavojų pateks visa A.Šarono doktrina.

Savo ruožtu Libanas ir visas musulmoniškasis pasaulis taip pat patiria smarkius sukrėtimus. Libane „Hizbollah“ įsigalėjo kaip įtakinga politinė jėga. Net ir ypač įvairioje visuomenėje, „Hizbollah“ turės lemiamą balsą. Sirija vis labiau stengiasi prisiimti grupuotės globėjos vaidmenį. Jordanija ir Egiptas priverstos peržvelgti savo poziciją Izraelio atžvilgiu. Didysis musulmoniškasis pasaulis „Hizbollah“ pergalę regi kaip Irano ir šiitų pergalės atspindį. Nėra abejonės, jog tai inspiruos Irako šiitus ryžtingesniems veiksmams.

„Hizbollah“, Sirijos ir Irano suartėjimas padidins spaudimą ne tik amžinam jų priešui Izraeliui, bet ir Jungtinėms Amerikos Valstijoms.

Daugelio politikos apžvalgininkų manymu, faktas, jog Izraelis turi masinio naikinimo ginklą, neleis jo pozicijoms regione susilpnėti. Deja, istorijos pamokos rodo, jog branduoliniai ginklai gali padėti išsilaikyti režimui, tačiau karinės ir ekonominės sėkmės jie patys savaime nelaiduoja.

Logiška, jog Izraelis bet kuriuo metu gali surasti priežastį kariniams veiksmams atnaujinti. Tuo atveju tektų nuversti dabartinį Izraelio premjerą ir suformuoti karinę koaliciją. Kokį kelią pasirinks Izraelis – pamatysime ateityje.

Šiandien yra aišku, jog Artimuosius Rytus sudrebino stiprūs pokyčiai. Galbūt banalu kalbėti apie istorinius įvykius, tačiau tada, kai po 58 metų dominavimo griūva kone šventai įtikėtas mitas, sakome, jog įvyko istoriškai reikšmingas faktas. Juk galbūt dabar tarsi po Pandoros skrynios atidarymo pasipils nauji karai. O gal priešingai – E.Olmerto pastangos apriboti karinių veiksmų mastą neliks nepastebėtos ir nuties tiltą į ilgalaikę taiką. Nors, žvelgiant iš šalies, atrodo, jog, nepasiekdamas karinės persvaros prieš „Hizbollah“, Izraelio ministras pirmininkas elgėsi baikščiai ir neryžtingai.

„Hizbollah“ ir Iranas, regis, gavo, ko troško, todėl belieka laukti ir stebėti, kokie veiksmai iš jų pusės bus padaryti toliau.

Parengė Justina ŽEIŽYTĖ

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija