„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2006 m. rugpjūčio 30 d., Nr. 14 (130)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Pamaina „komandantei“ Fideliui

Nors V.Putinas save vaizduoja
JAV prezidento Dž.Bušo draugu,
bet Venesuelos prezidentas
H.Čavesas ideologiškai jam artimesnis
AFP ir Reuters nuotraukos

Vis labiau demonstruojantis savo ginkluotą kumštį, ko, beje, stengiasi nematyti persisotinusi senoji Europa, Kremlius vėl nukreipia savo žvilgsnius į Artimuosius Rytus, konkrečiai, į Iraną, o ypač į Pietų Ameriką. Be nusenusio ir rimtai sergančio, bet vis dar rodančio savo karingumą Kubos diktatoriaus Fidelio Kastro, Maskva jau turi kur kas galingesnį ir agresyvesnį sąjungininką. Tai Venesuelos prezidentas Ugo Čavesas, nuolat demonstruojantis savo „revoliucingumą“, o svarbiausia - neapykantą Jungtinėms Amerikos Valstijoms.

Gegužės pabaigoje U.Čavesas surengė savo „blicturą“, aplankydamas penkias Europos ir Šiaurės Afrikos šalis. Sumaištį keliantis visoje Pietų Amerikoje U.Čavesas netgi gavo audienciją pas popiežių Benediktą XVI. Šiame susitikime naujasis marksistas-leninietis pasidžiaugė, kad Europa pastebimai kairėja ir kaip to kairėjimo pavyzdį nurodė Italiją, kurioje premjeru tapo socialistas Romanas Prodis. Be Italijos, U.Čavesas dalyvavo ES Vienos viršūnių susitikime „ES – Lotynų – Karibų Amerika“, glėbesčiavosi su raudonuoju vadinamu Londono meru Kenu Livingstonu, užsuko į Alžyrą ir Libiją pas dar vieną „pažangų“ diktatorių Muamarą Kadafį. Čia besisvečiuodamas U.Čavesas padarė didžiulį susidomėjimą sukėlusį pareiškimą apie vis didėjantį Venesuelos ir Rusijos karinį bendradarbiavimą. Konkrečiai, apie tai, kad netrukus Rusija pastatys Venesueloje kalašnikovo automatų gamyklą bei pateiks rusiškų naikintuvų ir priešlėktuvinės bei priešraketinės gynybos sistemų.

Visų U.Čaveso ir jo bičiulio kito „revoliucionieriaus“ Bolivijos prezidento Evo Moraleso kalbų tonas jiems lankantis Europoje ir Šiaurės Afrikoje buvo labai karingas. Pagrindinis tų kalbų leitmotyvas – JAV prezidento Džordžo Bušo kritika ir jo niekinimas. U.Čavesas vos ne kasdien kaltina Baltųjų rūmų šeimininką visomis mirtinomis nuodėmėmis, išvadina jį „amoraliu tipu“, kurio laukia teisiamųjų suolas ir netgi kartuvės. U.Čavesas paskelbė, kas laukia JAV, jeigu jos užpuls „broliškąjį“ Iraną. Pasak jo, tai būtų neregėto dydžio pasaulio gaisras, XXI amžiaus Vietnamas, o jeigu tai atsitiktų, tai benzino kaina viršytų 100 dolerių už barelį ir dauguma Europos ir Amerikos žmonių bus priversti užkonservuoti savo automobilius.

Tačiau daugiausia dėmesio naujasis Maskvos bičiulis skyrė tarpusavio santykių komplektui – Venesuela – JAV – Rusija. Kaip žinoma, šiomis dienomis JAV uždraudė parduoti ginklus Venesuelai, nes U.Čaveso režimas atvirai bendradarbiauja ir remia teroristines grupuotes ne tik Pietų Amerikoje, bet ir Artimuosiuose Rytuose. Venesuelos prezidentas pareiškė, jog jam tų amerikietiškų ginklų ir nereikia, nes Rusija jam pateiks tiek ginklų, kiek reikės ir dar geresnių. Kalbėdamas Libijos sostinėje Tripolyje, U.Čavesas pareiškė: „Venesuelai daugiau nebereikia amerikietiškų ginklų. Mes visiškai pereiname prie iš Rusijos mums tiekiamų ginklų“. O Venesuelos armijos generalinio štabo generolai iškart „anonsavo“, kad netrukus amerikiečių naikintuvus F-16 pakeis naujausi rusų naikintuvai SU-125. Taip pat jau beveik susitarta, jog Karakasas įsigis iš Rusijos priešlėktuvinės gynybos sistemas. Nei Karakasas, nei Maskva neslėpė, kad Venesuelos armijos apginklavimas rusiškais ginklais turėjo būti pagrindinė aukščiausiojo lygio tarpusavio derybų, įvykusių Maskvoje, tema.

Natūralu, jog Vašingtono reakcijos į tokius karingus U.Čaveso pareiškimus ir veiksmus neteko ilgai laukti. JAV Valstybės departamento aukšti pareigūnai pareiškė, kad Vašingtono administracija griežtai pareikalaus iš Kremliaus paaiškinimo, ką visa tai reiškia ir koks Rusijos glaudaus karinio bendradarbiavimo su Venesuela tikslas.

Apie kokius variantus Rusijos atžvilgiu galima kalbėti, jeigu Maskva ginkluoja atvirai priešiškus Amerikai režimus Irane ir Venesueloje, Bolivijoje, kartu provokuodama Vašingtoną. Kita vertus, ne amerikiečiai, o Maskva po Antrojo pasaulinio karo mažiausiai du kartus vos neprivedė pasaulio prie trečiojo pasaulinio karo ribos. Pirmą kartą tai įvyko 1948 metais, kai Stalino įsakymu buvo įvesta Vakarų Berlyno blokada. Esą tai buvo padaryta atsakant į savos valiutos įvedimą Vakarų Vokietijoje. Tada SSRS uždarė visas sausumos komunikacijas su Vakarų Berlynu. Antrą kartą pasaulis buvo atsidūręs prie pasaulinio karo slenksčio 1962 metų vasarą, kai N.Chruščiovas ėmė sparčiai statyti strateginių raketų „žemė-žemė“ klasės paleidimo aikšteles Kuboje. Jau spalio mėnesį amerikiečiai aptiko pastatytas aikšteles, kuriose galėjo būti sumontuotos 16-32 raketos, galinčios pasiekti taikinius už 1000 mylių. JAV nedelsiant į Karibų regioną pasiuntė 180 karo laivų flotilę. Į orą buvo pakelti strateginiai bombonešiai su branduoliniu kroviniu. Floridoje visiška karinė parengtis buvo paskelbta aštuoniose divizijose. Trūko tiktai kibirkštėlės. N.Chruščiovas nusileido paskutiniuoju momentu, ir SSRS išgabeno savo raketas iš Kubos, o amerikiečiai - „Minitmen“ klasės raketas iš Turkijos.

Taigi ne Amerika, o Rusija kalta dėl nuolatinės įtampos didinimo. Dabar gi, ginkluodama Iraną ir Venesuelą, koketuodama su „Hamas“ teroristais, įsitvirtinusiais Palestinos valdžioje, Rusija vėl kursto tarptautinę įtampą. Tai pateikiama neva kaip atsakas, nes JAV kuria priešraketinės gynybos sistemas aplink Rusiją. Teigiama, kad dešimt tokių priešo raketų sunaikinimo sistemų bus pastatyta Lenkijoje, Čekijoje, Vengrijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Rusų generolai gąsdina, jog amerikiečiai, įrengę tokias sistemas, galės numušti rusų raketas netgi virš Plisecko kosmodromo. Todėl, teisindami prezidento V.Putino militaristinę karštinę, karinio-pramoninio komplekso stiprinimą, imperijos ir pasaulinės supervalstybės atkūrimo šalininkai negaili komplimentų V.Putinui. Štai tokias nuotaikas reiškiančių laikraščių „Tribuna“ ir „Literaturnaja gazeta“ programinių politinių straipsnių rašytojas Aleksandras Cipko lygina V.Putiną su caru Aleksandru III, kuris kažkada pareiškęs, jog vieninteliai Rusijos sąjungininkai yra jos armija ir laivynas.

Tad tokių kaip U.Čavesas Venesueloje, E.Moralesas Bolivijoje ar panašių visada atsiras. Toks perėjimo inkubatorius Maskvoje jau sėkmingai veikia nuo pat 1917 metų. O nuo tokių toje perykloje išsiritusių maitvanagių Lietuva kenčia jau nuo 1940 metų birželio, deja, ir iki šiol.

Ir iš tiesų Rusijos valdovas V.Putinas, vos spėjęs suvaidinti malonaus šeimininko spektaklį Didžiojo aštuoneto susitikime Sankt Peterburge, žadėjęs JAV prezidentui Džordžui Bušui netgi partnerystę, praėjus vos kelioms dienoms tiesiog įspyrė Baltųjų rūmų šeimininkui į skaudžiausią vietą. Dargi pasitelkdamas tam spyriui Baltarusijos „tėtušį“ A.Lukašenką. Mat į Minską ir Maskvą buvo atvykęs pačiu didžiausiu Jungtinių Valstijų priešu pasiskelbęs Venesuelos prezidentas Hugo Čavesas, pasak kurio, jo pagrindinis uždavinys – sunaikinti amerikietišką imperializmą ir kapitalizmą apskritai. Ir tai padaryti jis tikisi ne tik su savo bičiulio nusenusio Kubos diktatoriaus F.Kastro ir kitų kairiųjų Pietų Amerikos valstybių prezidentų, bet ir su Šiaurės Korėjos stalinistų bei Irano agresyvių mulų pagalba. Na, o Baltarusijos prezidentą A.Lukašenką H.Čavesas paskelbė geriausiu savo bičiuliu, vos ne broliu statant socializmą. Prie socializmo statytojų Venesuelos marksistas bei Stalino ir Mao mylėtojas, matyt, priskyrė ir Rusijos prezidentą V.Putiną. Kur jis šioje turtuose paskendusių oligarchų valdomoje valstybėje įžiūrėjo socializmą, sunku pasakyti. Kaip N.Chruščiovas kažkada ginklavo F.Kastro režimą Kuboje, taip dabar V.Putinas nusprendė apginkluoti Venesuelą. Tuo labiau kad ši daug naftos ir dujų turinti Pietų Amerikos šalis, skirtingai nuo Kubos, turi daug pinigų sumokėti už tuos ginklus. Mat, skirtingai nuo savo pirmtakų, buvusių SSKP generalinių sekretorių, kadrinis kagėbistas V.Putinas stengiasi už dyką neginkluoti net ir labai „pažangių“ režimų. Aišku, dabar Rusija turės savotišką savo bazę Venesueloje, kur kas grėsmingesnę nei Sovietų Sąjunga turėjo Kuboje.

Kaip rašo Londono laikraštis „The Times“, per Venesuelą Maskva kiek įmanoma sieks sumažinti JAV dominavimą Pietų Amerikos regione, o gal ir išstumti Vašingtoną. Pavojingiausias dalykas – tai ne H.Čaveso deklaracijos paskelbiant JAV mirtinu priešu. Kur kas didesnę grėsmę kelia šio išsišokėlio vykdomas Venesuelos militarizavimas. Jis jau paskelbė, kad visi Venesuelos gyventojai, ir vyrai, ir moterys, bus apginkluoti rusiškais Kalašnikovo automatais. Jeigu H.Čavesui atėjus į valdžią Rusija jau pardavė Venesuelai beveik 50 tūkstančių kalašnikovų, tai dabar pasirašytas kontraktas pastatyti Venesueloje gamyklą, kurioje pagal licenciją bus gaminami šie automatai. Neatsitiktinai Venesuelos diktatorius apsilankė ir buvo iškilmingai sutiktas Iževsko ginklų gamykloje, kurios pagrindinė produkcija ir yra šie automatai bei kiti lengvieji ginklai. Bet ir to dar maža. Maskvoje pasirašytas kontraktas Venesuelai įsigyti 30 naujausios konstrukcijos rusiškų naikintuvų S-30 už milijardą dolerių. Reikia pažymėti, jog toli gražu net elitiniai Rusijos armijos aviacijos pulkai neturi tokių karo lėktuvų. JAV ir kitų Vakarų šalių karinių specialistų nuomone, įsigijus šiuos lėktuvus Venesuelos karinės pajėgos bus stipriausios visoje Pietų Amerikoje. Savaime suprantama, kad į Venesuelą ims plūsti Rusijos kariniai instruktoriai, taip pat specialiųjų tarnybų specialistai, tiksliau pasakius, KGB-FST juodųjų technologijų meistrai įvesti visuotinio gyventojų sekimo tvarką, kuri egzistavo Sovietų Sąjungoje ir dabar egzistuoja Kuboje, Šiaurės Korėjoje, Irane ir kitose „blogio ašies“ valstybėse. Pagaliau H.Čavesas net neslepia savo ryšių su Irako maištininkų grupuotėmis.

Petras Katinas

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija