Demagogija prisidengus

Maskvos valstybiniame universitete paskaitą tema „Rusijos interesai posovietinėje erdvėje 2020 metais“ skaitė Rusijos prezidento tarpregioninių ir kultūrinių ryšių su užsienio šalimis valdybos viršininkas Modestas Kolerovas. Būtina pažymėti, kad M.Kolerovas dabar yra pats įtakingiausias Kremliaus valdininkas, kurio oficialūs ir anoniminiai pareiškimai apie Rusijos politiką „artimajame užsienyje“ bemat tampa oficialia Kremliaus politika ir nedelsiant pradedama vykdyti. Taigi bet koks viešas M.Kolerovo pareiškimas vertinamas kaip Rusijos prezidento ir vyriausybės programinė nuostata, ypač Rusijos politikoje kaimyninių šalių atžvilgiu. Patikimi šaltiniai praneša, kad M.Kolerovas ir kuruoja tą politiką prezidento V.Putino administracijoje. Tai nepalyginti gudresnis ir agresyvesnis veikėjas, kur kas pavojingesnis nei koks kitas imperininkas, pvz., Žirinovskis, Alksnis ar Rusijos sostinės meras Lužkovas. Kalbėdamas Maskvos universiteto studentams M.Kolerovas pareiškė: „Mes nežinome, kas mus supa“. Ir paaiškino, jog Rusija šiandien dar painiojasi įvairiuose vertinimuose ir dargi nepajėgia suformuluoti apibrėžimo, kas gi yra tie „tėvynainiai“. O „tėvynainiai“, pasak M.Kolerovo, tai nebūtinai rusai, gyvenantys „artimajame užsienyje“, o visi tie, kurie myli Rusiją ir pasitiki bei sieja savo likimą su ja. Kitaip tariant, visi tie „artimojo užsienio“ buvę kolaborantai, jų vaikai ir vaikaičiai, kurie, nepaisant jų tautybės, nemato savo gyvenimo be Maskvos rimbo ir meduolio. M.Kolerovas nusišnekėjo iki to, jog tvirtino, kad iš visų buvusių sovietinių respublikų tiktai Rusijoje visos nacijos ir tautos gali jaustis laisvai. „Mes – pati laisviausia šalis, vienintelė federacinė valstybė posovietinėje erdvėje, kurioje užtikrinamos visų nacionalinių mažumų teisės ir laisvės. Tuo tarpu nė vienoje buvusios SSRS respublikoje nėra jokio federalizmo,o jų režimai yra etnokratiniai, todėl tie režimai nutolę nuo savo liaudies daugiau, nei buvo sovietiniais laikais“, – išdėstė M.Kolerovas. Bet svarbiausia, ką jau ne kartą akcentavo šis V.Putino politikos „artimajame užsienyje“ strategas, dabar yra kaip paversti Ukrainą federacine valstybe. Kitaip tariant – suskaldyti ją į gabalus. Mažiausiai į tris – prorusišką rusakalbę Rytų Ukrainą, „nacionalistinę“ Vakarų Ukrainą ir Krymą. M.Kolerovas reikšmingai priminė, jog tai yra vienintelė išeitis siekiant išlaikyti Ukrainos teritorinį vientisumą, nes dabar Ukrainos subyrėjimas, pasak M.Kolerovo, akivaizdus.

Šio naujojo Kremliaus ideologo, jau pavadinto Suslovu antruoju, samprotavimai perdėm demagogiški, jog nežinia, ar sveiko proto žmogus, ypač gyvenantis paniekinamai vadinamame „artimajame užsienyje“, galėtų jais patikėti ar bent jau diskutuoti. Jie skirti tiktai labiausiai politiškai neišprususiems bei naivių Vakarų žmonėms. Taip pat kelti ir kurstyti nepasitikėjimą antirusiškais politikais buvusiose sovietinėse kolonijose. Pirmiausia puolimo objektu pasirinktas Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis, kuris bando priešintis ne tik Rusijos penktosios kolonos Gruzijoje veiklai, bet ir kiek galėdamas siekia savo šalies narystės euroatlantinėse struktūrose. „Vakarai – teigia M.Kolerovas, – kuriantys marionetinius režimus ir sanitarinius kordonus aplink Rusiją, nesuinteresuoti tuo, kad tie režimai būtų stabilūs. Priešingai, kuriama nestabilumo juosta, ką rodo situacija Gruzijoje, kur dar labiau antirusiškai nusiteikusi opozicija vis aktyviau siekia nuversti M.Saakašvilį ir ne be ES ir JAV pagalbos“. Tai jau net demagogika pavadinti negalima. Ir M.Kolerovas, ir kiti V.Putino artimiausios aplinkos Kremliaus pareigūnai pastaruoju metu ėmė skelbti, jog šiuo metu pagrindinis Rusijos nacionalinis interesas yra Rusijos piliečių ir „tėvynainių“ gynimas ne tik tokiose pasiskelbusiose „respublikose“ kaip Padniestrė, Abchazija ar Pietų Osetija, bet ir kaimyninėse šalyse, kurios pripažintos visame pasaulyje. Tai, žinoma, pirmiausia liečia Baltijos valstybes, Gruziją, Ukrainą. Todėl, kaip aiškina naujieji imperijos atkūrimo šaukliai, Rusija tiesiog priversta įsikišti į konfliktus, vykstančius jos pasienyje. Bet svarbiausia, kad imta trimituoti, jog tas kišimasis vyksta remiantis tarptautine teise ir pirmiausia primenant neseniai įvykusį referendumą Juodkalnijoje dėl apsisprendimo tapti nepriklausoma valstybe bei galimą dar vienos buvusios Jugoslavijos teritorijos – Kosovo nepriklausomybės – pripažinimą.

Tuo pačiu vykdomas ne tik propagandinis apdorojimas, bet ir realūs veiksmai. Štai Padniestrės „respublikos“ valdžia paskelbė, kad gyventojai aktyviai rengiasi rugsėjo 17 dieną įvyksiančiam referendumui. Padniestrės gyventojai jame turės atsakyti į du klausimus: „Ar jūs palaikote Padniestrės nepriklausomybės kursą ir jos laisvą prisijungimą prie Rusijos?“ ir „Ar laikote galimu atsisakyti Padniestrės nepriklausomybės ir įsijungimo į Moldovos Respubliką?“

Kišiniovas nedelsiant pareiškė, kad tokio referendumo rezultatų nepripažins jokiomis aplinkybėmis. Tokios pat pozicijos laikosi tarptautinės organizacijos, konkrečiai, Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacija. Na, o to „referendumo“ rezultatai iš anksto puikiai žinomi. Padniestrės „prezidento“ Igorio Smirnovo siekį prisijungti prie Rusijos palaikys dauguma. Štai Padniestrės „parlamento“ vadovas Jevgenijus Ševčiukas pareiškė, jog tuoj po referendumo Padniestrė oficialiai kreipsis į Rusiją, prašydama tapti asocijuota Rusijos Federacijos nare. Pasak J.Ševčiuko, Padniestrė tokiu atveju išliks nepriklausoma, o tiktai atiduos Maskvai dalį savo suvereniteto.

Taigi V.Putino ir M.Kolerovo planai vykdomi. Ir gana sparčiai. Tai nieko gera nežada ir Lietuvai, kurios naujasis užsienio reikalų ministras vos ne pagrindine valstybės užsienio politikos kryptimi skelbia „draugystę“ su Maskva ir netgi su Minsku. Negi ambasadoriaudamas Baltarusijoje ministras jau visiškai pritapo prie lukašenkininkų?

Petras KATINAS

© 2006 „XXI amžius“