Tiesdamas kelius į laisvę, taikė tautas

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Lenkijos politikas, teisininkas, istorikas, publicistas, Paryžiuje leidžiamo žurnalo „Kultūra“ ilgametis redaktorius Ježis Vladislovas Giedrojcas (1906-2000)

Neseniai sukako penkiolika metų nuo Lietuvos ir Lenkijos diplomatinių santykių atnaujinimo. Oficiali šio įvykio data – 1991 m. rugsėjo 5-oji. Vėliau Vilniuje ir Varšuvoje įsteigiamos diplomatinės atstovybės, pasirašomi dvišalius santykius nustatantys dokumentai: 1992 m. sausio 13-ąją Vilniuje – Draugiškų santykių ir geros kaimynystės deklaracija, 1994 m. balandžio 26-ąją – Draugiškų santykių ir geros kaimynystės sutartis. 1997 metais įsteigtos trijų tipų politinės institucijos, sąlygojančios dvišalį politinį dialogą. Tai abiejų valstybių Prezidentų konsultacinis komitetas, Vyriausybių tarnyba, Seimų narių asamblėja. Lenkija ryžtingai palaikė Lietuvos narystės Europos Sąjungoje ir Šiaurės Atlanto sąjungoje idėją.

Penkiolikos metų dvišalis bendradarbiavimas davė gerų rezultatų visose politinio, ekonominio ir kultūrinio plėtojimo srityse. Visa tai savaime neatsirado.

Gruodžio viduryje Lenkų institutas Vilniuje, Vilniaus universiteto Lenkų filologijos katedra ir Lietuvos istorijos institutas Vilniuje surengė tarptautinę konferenciją „Vidurio Europos reikšmė viso žemyno kultūrinio tapatumo formavimui“. Vienas iš keturiolikos pranešimų buvo skirtas Lenkijos politiko, teisininko, istoriko, publicisto, Paryžiuje leidžiamo žurnalo „Kultūra“ ilgamečio redaktoriaus Ježio Vladislovo Giedrojco (1906-2000) veiklai įvertinti ir aptarti. Apie šio žmogaus pastangas tiesiant pavergtų Europos tautų kelius į laisvę ir taikant susipykusias kaimynines tautas kalba svarbūs faktai, deramai įvertinantys jo veiklą. 1997 metais jam suteikiama Lietuvos garbės pilietybė, 1998 metais jis apdovanojamas Gedimino I laipsnio ordinu. Lenkijos Respublikos Seimas 2006 metus paskelbė J.Giedrojco metais. Tada sukako šimtas metų nuo šio žmogaus gimimo, šešiasdešimt metų nuo jo įsteigto Literatūros instituto ir „Kultūros“ mėnraščio įsteigimo.

Kas gi buvo J.Giedrojcas ir už ką jis nusipelnė tokių Lietuvos ir Lenkijos valstybių įvertinimų? Pažvelkime į jį ir jo darbus iš arčiau.

J.Giedrojcas yra kilęs iš garsios kunigaikščių Giedraičių giminės. Gimė jis 1906 m. liepos 27-ąją Minske. 1929 metais Varšuvos universitete baigė teisės mokslus, 1930-1931 metais ten pat studijavo istoriją. Dar studijų metais įsitraukė į aktyvią visuomeninę veiklą: buvo korporacijos „Patria“ ir „Tarpkorporacinio ratelio“ prezidentas, dalyvavo studentų organizacijos „Valstybės mintis“ veikloje, darbavosi Lenkijos akademinio jaunimo sąjungos Vyriausiojo akademinio komiteto užsienio skyriuje. Iki Antrojo pasaulinio karo duoną pelnėsi Lenkijos valdžios įstaigose, redagavo laikraštį „Jaunųjų maištas“, žurnalą „Politika“. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, J.Giedrojcas pasitraukė į Rumuniją, kur 1940 metais buvo Anglijos pasiuntinybės bendradarbis, atsakingas už Lenkijos reikalus Rumunijoje. Tais pat metais Anglijos pasiuntinybės buvo išvežtas į Stambulą, savanoriu įstojo į kariuomenę ir, kaip teigia biografai, išvyko į Palestiną. Tarnavo kareiviu nepriklausomoje Karpatų šaulių brigadoje, dalyvavo Libijos kampanijoje, kovėsi Tobruke; vadovavo II lenkų korpuso Propagandos biuro Karo spaudos ir leidybos skyriui (1941-1944); dirbo Tankistų mokymo centre Galipolyje (Italijoje, 1944-1945); vėliau ėjo Lenkijos Respublikos vyriausybės Londone Informacijos ministerijos Europos departamento direktoriaus pareigas.

1946 metais J.Giedrojcas Romoje įsteigė leidybos ir tyrinėjimų centrą – Literatūros institutą. Nuo 1947 metų pradėjo leisti mėnraštį „Kultūra“. Tais pat metais Literatūros institutas ir „Kultūros“ redakcija persikėlė į Prancūziją, įsikūrė Paryžiaus priemiestyje Maisons-Laffitte. Čia praėjo visas likęs J.Giedrojco gyvenimas – 53 metai. Pasitelkęs nemažą būrį žymių lenkų emigrantų publicistų ir rašytojų J.Giedrojcas leido ne tik „Kultūrą“ (buvo vyriausiasis redaktorius), bet 1953 metais pradėjo „Kultūros“ bibliotekos leidimą. Tai politinio ir memuarinio pobūdžio literatūros kūriniai. Tačiau ir tai jam atrodė per maža. 1962 metais įsteigiamas pusmetinis (nuo 1972 metų ketvirtinis) žurnalas „Istorijos sąsiuviniai“, skirtas naujausiai Lenkijos ir Vidurio Europos šalių istorijai tyrinėti. Be visos šios veiklos, J.Giedrojcas buvo rusų disidentų leidinio „Kontinent“ redakcinės kolegijos narys, ukrainiečių ketvirtinio leidinio „Vidnova“ redakcinės tarybos narys. 1994 metais išleista jo knyga „Biografija keturioms rankoms“. 1982 metais jo iniciatyva įsteigtas Nepriklausomos lenkų literatūros ir mokslo fondas (buvo jo narys).

Viename straipsnyje neįmanoma išsamiau peržvelgti visos plačios J.Giedrojco veiklos. Tad stabtelėkime prie „Kultūros“.

„Kultūra“ buvo leidžiama lenkų kalba. Tik keli specialūs numeriai išleisti rusų kalba. Tuomet, kai sovietiniai ideologai visaip niekino puikius Boriso Pasternako ir Aleksandro Solženicyno kūrinius (buvau liudininkė Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakulteto komjaunimo ir partinio biuro sušauktų studentų susirinkimų, kuriuose buvo pilamas juodžiausias purvas ant rašytojo B.Pasternako ir jo romano „Daktaras Živago“), „Kultūra“ spausdino jų vertimus, taip pat pirmoji platesnei visuomenei pristatė Siniavskio ir Danielio kūrybą. Daug kas „Kultūrą“ lygina su Gerceno „Kolokolu“. J.Giedrojcas niekada nesuabejojo, kad Sovietų Sąjunga, brutalia jėga sudaryta imperija, subyrės. O kas tada įvyks? Į šį klausimą bene aiškiausiai atsakė vienas „Kultūros“ bendradarbių Tadeušas Kabelbachas dar 1956 metų pirmajame „Kultūros“ numeryje: „Sutraukius komunistinės vergijos pančius, Lenkija prie rytinių savo sienų gali susidurti su naujomis problemomis. Suirusi sovietų imperija paliks po savęs respublikas, kurias pati dirbtinai kūrė. Šiandien jos – klausančios kiekvieno sovietų mostelėjimo, ryt – paskelbs savo nepriklausomybes, nutraukdamos Maskvos centralizmo saitus. Kiekvienas lenkas turi atsižvelgti į šią galimybę, suprasti, kad išsilaisvinusi Lenkija gali ribotis ne tik su laisva Lietuva, bet ir laisva Baltarusija ir Ukraina. Nekyla abejonių, kad su šiomis tautomis lenkų tauta ne tik norės kaimyniškai sugyventi, bet ir kartu formuoti savo ir jų ateitį“.

1974 metų „Kultūros“ devintajame numeryje Juliušas Mieroševskis nedviprasmiškai pastebėjo: „Ir lenkai, ir rusai turi suprasti, kad tik neimperialistinei Rusijai ir neimperialistinei Lenkijai gali pavykti atkurti ir sutvarkyti savo tarpusavio santykius. Turime suprasti, kad visoks imperializmas yra blogis, ar jis būtų lenkiškas, ar rusiškas – ar įgyvendintas, ar tik potencialus, laukiantis progos“.

Ir dar aiškiau parašė:

„Turime kartą ir visiems laikams atsisakyti Vilniaus, Lvovo ir bet kokios politikos ar planų, kurių tikslas būtų, palankiai progai pasitaikius, dominuoti Rytuose šių minėtų tautų sąskaita“.

Tokias nuostatas „Kultūra“ formavo daugiau nei pusę šimto metų. 1952 metų pabaigoje žurnalas paskelbė diskusiją apie Lenkijos rytinę sieną, pakvietė joje dalyvauti lietuvius. Diskusija buvo tęsiama daugelį metų. Joje dalyvavo lietuvių intelektualai. 1955 metų dešimtajame numeryje filosofas dr. Juozas Girnius rašė:

Abiejų tautų intelektualai, nepaisydami tam tikrų nemalonių akcentų, turėtų ieškoti kelių į dialogą. Kai abiejose visuomenėse atsiras daugiau tarpusavio supratimo, bus tikrai daugiau vilties, kad ir politikai ras tinkamą sprendimą. Nelengva rasti kelią, vedantį prie santykių tarp mūsų pagerėjimo. Tačiau šio kelio nerasime, jei mūsų ieškojimo nelydės gera valia.

1976 metų ketvirtajame „Kultūros“ numeryje lenkų rašytojas, kilęs iš Lietuvos bajorų, Česlavas Milošas (vėliau Nobelio premijos laureatas) rašė: „Nemanau, kad jaunoji karta, tiek lietuvių, tiek lenkų, domėtųsi lietuvių ir lenkų ginču. Jis priklauso praeičiai, o jei po jo liko visokių nuoskaudų, tai pati laiko tėkmė su jomis susitvarkys. (...) Jeigu sugeba draugauti lenkai ir ukrainiečiai, nors praeityje skerdė vieni kitus, juolab yra įmanoma ir, pasakyčiau, natūrali lenkų ir lietuvių draugystė. (…) Labai norėčiau, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė būtų genijų lopšys, nes čia savo išrinktuosius globoja lietuvių protėvių dvasia“. Kiek vėliau apie Vilnių Č.Milošas rašė: „Jeigu kas linki tam miestui gero, turi norėti, kad tai būtų sostinė – o tai automatiškai panaikina bet kokias lenkiškas pretenzijas į „lenkišką Vilnių“.

„Kultūra“ spausdino žinias iš okupuotos Lietuvos. Jų padaugėjo praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje. Adamas Galkovskis pastebi: „Tūkstančiams skaitytojų, išsibarsčiusių po visą pasaulį, Kultūra tuo metu tapo vienu svarbiausių informacijos šaltinių apie šalies politinį, visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą. Kaip tiktai iš Kultūros buvo galima sužinoti apie Lietuvos disidentų veiklą, apie suėmimų ir visokias represijų formas (įskaitant psichiatrijos ligonines), kurių griebdavosi valdžia; apie Bažnyčios persekiojimą Lietuvoje, apie intelektualų represijas už „komunistinės santvarkos šmeižimą“, už „klerikalizmą ir nacionalizmą“. Kaip tiktai Kultūros pastangomis žmogaus teisių pažeidinėjimo Lietuvoje problema buvo pažįstama Europos komitetams ir komisijoms. Pagaliau kaip tiktai Kultūra (nuo aštuntojo dešimtmečio antrosios pusės; taip pat Istoriniai sąsiuviniai) nuolat priminė tarptautinei nuomonei, kad prievarta, kurią Stalinas panaudojo prieš Baltijos šalis, anaiptol neužgniaužė šalių nepriklausomybės siekių. Visus tuos metus Kultūra buvo atvira tribūna įvairių politinių pažiūrų lietuviams iš viso pasaulio“.

J.Giedrojcas mums, lietuviams, tiesė pagalbos ranką sunkiausiu apsisprendimo dėl atkuriamos valstybės momentu. 1990 m. kovo 8 d. jis parašė laišką Lenkijos pilietiniam parlamentarų klubui: „Netrukus Lietuva paskelbs savo nepriklausomybę. Kreipiuosi į Seimo narius ir senatorius, kviesdamas padaryti viską, kad Lenkija tą aktą pripažintų viena pirmųjų. Broliškos rytų kaimynės nepriklausomybės pripažinimas yra mūsų pareiga lietuviams ir Lietuvos lenkams, ją privalome atlikti mūsų pačių laisvės vardan“.

1998-ųjų sausį pokalbyje su žurnalistu J.Giedrojcas sakė: „Lenkai turi visiems laikams atsisakyti pretenzijų į Vilnių ir Lvovą. Tai nelengvas sprendimas, nes gerai žinome, kokį vaidmenį šie miestai suvaidino Lenkijos gyvenime. Tačiau tokia buvo neišvengiama santykių su Lietuva ir Ukraina normalizavimo sąlyga. Reikėjo suprasti, kad sentimentai nėra svarbiausia. Kad nepriklausomos Lietuva ir Ukraina mums kur kas vertingesnės“.

J.Giedrojco pastangas matyti Lietuvą kaip savarankišką valstybę, draugišką ir susitaikiusią su Lenkija, vertiname ne tik mes. Šias pastangas aukštai vertina šviesieji lenkų intelektualai. Ana Stronska rašė: „Nerastume politiko ir intelektualo, kuris būtų tiek nuveikęs lėto, dar neišsivadavusio iš baimių ir naštų lietuvių ir lenkų susitaikymo labui. Lietuvos valstybės ir Lenkijos lygiateisiškumo labui. Jis suprato, kad, nepaisant sienų, kurias nubrėžė sąjungininkai, nuo to, ar atsisakysime Vilniaus Lietuvos naudai, Lvovo – ukrainiečių naudai, priklauso, ar sveika bus mūsų politinė ateitis“.

Ukrainietis „Kultūros“ bendradarbis Bohdanas Osadčiukas pastebi: „Ježio Gedrojco pasiekimas, išties istorinis, buvo sprendimas nužymėti naują kelią, kuriuo turėtų pasukti Lenkijos Rytų politika, atsisakydama pretenzijų į Lvovą, Vilnių ir Gardiną. Tik tas, kuris tuo metu gyveno emigracijoje ir žinojo, kokios nuotaikos sklando Jungtinės Karalystės, Amerikos, Kanados lenkų diasporose bei tarp lenkų, iškeldintų iš buvusių rytinių žemių, gali prisiminti ir suvokti, kokios pilietinės drąsos ir fantazijos prireikė J.Giedrojcui, kad ryžtųsi tokiai akcijai“.

1992 metais J.Giedrojco kartu su Č.Milošu įsteigtas Nepriklausomos lenkų literatūros ir mokslo pagalbos fondas skiria stipendijas Lietuvos istorikams ir menininkams, pasiryžusiems dirbti ir stažuotis Paryžiaus mokslo ir kultūros įstaigose.

J.Giedrojco ilgametę veiklą ir pastangas padėti pavergtoms tautoms išsivaduoti iš sovietų nelaisvės įvertino ne tik Lenkija ir Lietuva. Jis apdovanotas Prancūzijos Garbės legiono karininko kryžiumi, Rumunijos karaliaus karininko kryžiumi, Belgijos karaliaus kavalerijos kryžiumi, estų Baltosios žvaigždės ordinu. Friburgo (Šveicarija) universitetas jam suteikė Honoris causa daktaro laipsnį. Šis mokslo laipsnis suteikiamas už mokslinius nuopelnus be disertacijos gynimo.

Apie J.Giedrojcą rašoma ir „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“.

© 2006 „XXI amžius“