„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2007 m. vasario 14 d., Nr. 3 (140)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Buvęs sovietų disidentas įspėja artėjant Europos Sąjungos diktato grėsmę

Sovietų disidentas Vladimiras Bukovskis

Europos žmogaus teisių teismas, pasiremdamas apie KGB karininkų persekiojimą Lietuvoje rėkiančia žiniasklaida bei komunistiniais politikais (konkrečiai, J.Sabatausku ir kt.), vasario viduryje turėjo pasmerkti Lietuvą, anot to paties Sabatausko ir KGB „specialistus“ ginančios spaudos, už įstatymus, neteisėtai varžančius KGB kadrinių darbuotojų teises eiti kai kurias pareigas. Aišku, būtų buvusi apkaltinta kažkada tą įstatymą pasiūliusi Tėvynės sąjunga, bet tik ne daug metų paprasta pataisa įstatymo nepataisę valdantieji sluoksniai. Laimei, Lietuvos skundėjų veiksmai nuėjo perniek – minėtas teismas atsisakė vykdyti skundikų spaudimą. Jau seniai galima pastebėti, kad įvairios Europos Sąjungos ir su ja susijusios institucijos, absoliučiai nesuvokdamos Vidurio ir Rytų Europos buvusių pavergtų šalių reikalų, bando reguliuoti jų viduje esančius labai opius klausimus. Ypač reabilituojant tokių nusikalstamų struktūrų, kaip KGB ir Štazi, karininkus, kurie keletą dešimtmečių kasė duobę ne tik savo tautiečiams, bet ir patiems „laisviesiems“ europiečiams. Kas ne kas, o Europos Komisijos pirmininkas Ž.M Barozas turėtų puikiai apie tai žinoti, nes niekieno neverčiamas priklausė Portugalijos kompartijai. Šimtą kartų buvo teisus sovietų disidentas generolas P.Grigorenka, uždarytas į Černiachovskio (Įsručio) psichiatrijos ligoninę, kad hedonizme paskendusioms Vakarų Europos šalims reikėjo pabūti nors porą mėnesių „komunizmą statančioje“ imperijoje, t.y. sovietų okupacijoje, ir jie nustotų klajoti padebesiais. Neseniai, praeitų metų vasarį, duotame interviu ir savo kalboje Briuselyje nuogąstavimus dėl ES ateities išsakė žymus sovietų disidentas Vladimiras Bukovskis, su kurio pagrindinėmis mintimis supažindiname ir „XXI amžiaus“ skaitytojus.

Vladimiras Bukovskis, 64 metų sovietų disidentas, baiminasi, jog Europos Sąjunga netruks virsti antrąja Sovietų Sąjunga. Savo kalboje, kurią jis 2006 metų sausio pabaigoje pasakė Briuselyje, ES pavadino „pabaisa“, kuri turėtų būti kuo greičiau sunaikinta, kol dar netapo nenugalima totalitarine jėga.

Europos Parlamente V.Bukovskis lankėsi pakviestas Vengrijos pilietinio forumo „Fidesz“, kuris taip pat įeina į Europos krikščionių demokratų grupę. Buvęs sovietų disidentas į penkiasdešimtųjų 1956 metų Vengrijos sukilimo metinių minėjimą atvyko iš Didžiosios Britanijos, kur šiuo metu gyvena. Interviu metu pareikštas mintis V. Bukovskis grindė slaptais sovietiniais dokumentais, su kuriais susipažinti jam buvo leista dar 1992 metais. Šiuose dokumentuose aiškiai išreikštas slaptas ketinimas Europos Sąjungą paversti socialistine organizacija. Interviu ėmęs profesionalus Briuselio žurnalistas, teisės ir tarptautinių studijų mokslų daktaras Paulas Belienas pastebėjo, jog susitikimas su sovietų disidentu mintimis grąžino jį maždaug dvidešimt metų atgal, kai 1986-aisiais teko bendrauti su šiuo žmogumi dar klestint Sovietų Sąjungai.

V.Bukovskis buvo vienas XX amžiaus didvyrių. Dar būdamas jaunas, jis patyrė bene visas įmanomas komunistinio teroro apraiškas: kaip nemažai kitų to meto politinių kalinių buvo kalinamas psichiatrijos ligoninėse, dvylika savo gražiausių gyvenimo metų (1964-1976), nuo dvidešimt dvejų iki trisdešimt ketverių, praleido sovietiniuose kalėjimuose bei lageriuose. 1976 metais sovietai ištrėmė jį į Vakarus. 1992-aisiais Rusijos vyriausybė pakvietė V.Bukovskį būti ekspertu baudžiamojoje sovietinės komunistų partijos byloje. Siekiant išsiaiškinti šios organizacijos nusikalstamus veiksmus 1917-1991 metais, V.Bukovskiui buvo leista susipažinti su slaptuosiuose sovietų archyvuose saugomais dokumentais. Jis yra vienas iš nedaugelio, mačiusių šiuos dokumentus ir juos skaičiusių, nes ši informacija vis dar tebėra įslaptinta. Pasinaudodamas rankiniu skeneriu ir nešiojamuoju kompiuteriu, jis visgi sugebėjo nukopijuoti nemažai minėtų dokumentų, tarp jų ir itin slaptų KGB ataskaitų sovietinei valdžiai.

 

V.Bukovskio 2006 m. vasario 27 d. interviu

Buvote žymus sovietmečio disidentas, o šiandien nutiesiate paralelę tarp Europos Sąjungos ir Sovietų Sąjungos. Kaip jūs tai galėtumėte paaiškinti?

Aš turiu omenyje struktūras, tam tikras ideologijas, planus, kryptis, neišvengiamą plėtrą ir nutautėjimą, kas buvo būdinga ir Sovietų Sąjungos siekiams. Daugelis žmonių to tiesiog nesuvokia. Jie nežino to, ką žinome mes, nes augome Sovietų Sąjungoje, privalėjome mokytis sovietinės ideologijos teorijų mokyklose ir universitetuose. Pagrindinis sovietų tikslas buvo sukurti naują istoriją, naują darinį, sovietų tautą, juosiančią visą Žemės rutulį. Šiandien to paties siekia ES. Ji siekia sukurti naują tautą, kuri vadinama „europiečių tauta“.

Komunistinė doktrina, kaip ir daugelis socialistinio mąstymo formų, tiki, jog vien nacionaliniais pagrindais paremta valstybė netrunka išsisemti. Rusijoje nutiko priešingai. Užuot išsisėmusi, Sovietų Sąjunga tapo itin galinga jėga, prievarta slopinusia tautiškumo jausmą pavergtuosiuose kraštuose. Sovietų žlugimo išvakarėse žmonių tautinio identiteto jausmai pabudo taip smarkiai, kad vos nesunaikino pačios valstybės. Buvo be galo baugu.

Manote, tas pats nutiks ir Europos Sąjungai?

Be abejones, juk šakelės neperlenksi daugiau, nei ji linksta, taip ir žmogaus savimonė turi ribas. Gali žmogų spausti, spausti, bet nereikia pamiršti, su kokia gaivališka jėga jis staiga atsities. Tartum ta šakelė, kuri visuomet tampriai atsilenks atgal.

Bet juk visos šios šalys laisva valia prisijungė prie Europos Sąjungos.

Ne, deja – ne. Pažvelkime į Daniją, kuri dukart balsavo prieš Mastrichto sutartį. Pažvelkime į Airiją, kuri vetavo Nicos sutartį. Pažvelkime į daugelį kitų šalių, kurios patiria žvėrišką spaudimą. Tai galima pavadinti šantažu. Šveicarija buvo priversta net penkis kartus stojimo klausimu rengti referendumą ir visus penkis kartus balsavo prieš narystę ES, tačiau nežinia, kas nutiks šeštą ar septintą kartą. Visuomet tas pat. Tai spąstai kvailiams. Žmonės verčiami balsuoti referendumuose tol, kol jie balsuoja taip, kaip kažkam naudinga. O tada jau balsuoti gana. O kodėl? Leiskite mums ir toliau balsuoti. ES yra tai, ką amerikiečiai pavadintų „priverstinėmis vedybomis“.

Kaip, jūsų nuomone, jauni žmonės turėtų žvelgti į Europos Sąjungą: reikalauti jos institucijų demokratinimo ar tiesiog atsisakyti tokios sąjungos?

Manau, Europos Sąjunga, kaip ir Sovietų Sąjunga, negali būti demokratinama. M.Gorbačiovas bandė tai padaryti ir patyrė visišką fiasko. Tokio tipo struktūroms nėra šansų tapti demokratiškesnėms.

Tačiau Europos Parlamentą sudaro žmonių išrinktieji.

Europos Parlamentas renkamas pagal proporcinio atstovavimo rinkimų sistemą, kuri neįkūnija tikrojo tautos atstovavimo. Ir be to, ką sprendžia ši institucija? Riebumo procentus jogurte ir panašius dalykus. Absurdas. Europos Parlamentas atlieka Aukščiausiosios Tarybos vaidmenį Sovietų Sąjungos laikais. Paprastas parlamentaras per metus turi šešias minutes pasisakymui. Tai juk netikras parlamentas.

 

Vladimiro Bukovskio kalba, pasakyta Briuselyje

1992-aisiais aš turėjau unikalią galimybę susipažinti su Politinio biuro ir Centrinio komiteto slaptais dokumentais, kurie buvo įslaptinti daugiau nei trisdešimt metų, o kai kurie jų – iki šiol nepaskelbti. Šiuose dokumentuose aiškiai išreikšta vieningos Europos rinkos tranformavimo į federacinę valstybę idėja. Dėl šio bendro projekto, kurį M.Gorbačiovas 1988-1989 metais pavadino „bendrais Europos namais“, susitarė kairiosios Europos partijos ir Maskva.

Idėja labai paprasta. Jos ištakos siekia 1985-1986 metus, kai Italijos komunistai atvyko su vizitu pas M.Gorbačiovą, netrukus paskui juos atsekė ir Vokietijos socialdemokratai. Visi jie skundėsi, jog pasauliniai pokyčiai, ypač po to, kai Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Margareta Tečer paskelbė privatizavimo ir ekonomikos liberalizavimo programą, kėsinasi į tai, ko perdaugelį metų pasiekė socialistai ir socialdemokratai. Vienintelis būdas atsilaikyti prieš tokį, jų žodžiais tariant, laukinį kapitalizmą buvo įtvirtinti socialistines idėjas ir tikslus visose valstybėse iškart. Iki tol atkakliai priešinęsi Europos integracijai, kaip nesuderinamai su socialistiniais tikslais, po 1985-ųjų kairieji absoliučiai pakeitė savo nuomonę. Sovietai suprato, jog, susitarę su Europos kairuoliškų pažiūrų partijomis, jie apvers visą vieningos Europos projektą aukštyn kojomis ir ši, užuot tapusi vieninga rinka, taps federacine valstybe.

Sprendžiant iš slaptų sovietinių dokumentų, būtent tokios idėjos buvo 1985-1986 metų varomoji ašis. Esu publikavęs daugumą šių dokumentų. Juos galite rasti netgi internete. Jų pokalbiai yra tiesiog akivaizdūs. Tai yra tikrų tikriausias suokalbis. Rytuose sovietams, klimpstantiems į gilią struktūrinę krizę, reikėjo kitokių santykių su Europa; Vakaruose kairiosioms partijoms iškilo grėsmė būti sunaikintoms arba tiesiog prarasti įtaką ir prestižą. Taigi šis ganėtinai atviras suokalbis jiems puikiai pavyko.

Pavyzdžiui, 1989-ųjų sausį Trišalės Komisijos delegacija atvyko pas M.Gorbačiovą. Delegaciją sudarė buvęs Japonijos ministras pirmininkas Jasuhiras Nakasonė, buvęs Prancūzijos prezidentas Valeri Žiskar d’Estenas, Amerikos bankų magnatas Deividas Rokfeleris ir buvęs JAV valstybės sekretorius Henris Kisindžeris. Jie mėgino mandagiai išaiškinti M.Gorbačiovui, jog sovietinė Rusija privalo integruotis į tokias pasaulines finansines institucijas kaip Pasaulio banką, Tarptautinį valiutos fondą, Muitų ir prekybos susivienijimą.

Staiga į delegacijos priešakį žengia buvęs Prancūzijos prezidentas V.Žiskar d’Estenas ir ryžtingai taria: „Pone prezidente, negaliu tiksliai pasakyti, kada tai įvyks, – galbūt per penkiolika metų, – tačiau Europa taps federacine valstybe, ir jūs privalote tam ruoštis. Jūs turite bendradarbiauti su mumis, Europos lyderiais, privalote būti pasirengęs atitinkamai reaguoti į tai, jog daugelis Pietryčių valstybių stengsis tapti naujosios valstybės dalimi“.

Tai buvo 1989-ųjų sausis, kai Mastrichto sutartis nebuvo net sumanyta. Iš kur, po galais, V.Žiskar d’Estenas galėjo žinoti, kas nutiks per penkiolika metų? Ir koks sutapimas – kaip jis sugebėjo tapti naujosios Konstitucijos Europai autoriumi? Labai geras klausimas. Kvepia suokalbiu, ar ne?

Mūsų laimei, tie sovietų suokalbininkai žlugo anksčiau, nei Maskva būtų galėjusi turėti įtaką tolesnei įvykių eigai. Tačiau pamatinė idėja, kurią jie pavadino konvergencija, buvo ta, kad Sovietų Sąjunga „suminkštės“ ir taps socialdemokratiškesnė, o Vakarų Europa – socialdemokratiška ir socialistine. Tada bus įgyvendinta konvergencija. Struktūros privalo atitikti viena kitą. Būtent todėl ES struktūros buvo sukurtos taip, kad atitiktų sovietines analogiškas struktūras. Taigi nenuostabu, kad jos ir panašiai funkcionuoja.

Manęs visiškai nestebina tai, kad Europos Parlamentas taip primena sovietmečio Aukščiausiąją Tarybą. Taip yra todėl, kad jis sumodeliuotas Aukščiausiosios Tarybos pavyzdžiu. Atidžiau pažvelgę pamatysime, jog Europos Komisija kažkodėl tokia panaši į politbiurą. Nekalbu apie nereikšmingus skirtumus, pavyzdžiui, tokius, kad Komisijoje šiandien yra 25 nariai, o politbiure dažniausiai būdavo 13 arba 15 narių. Atsiriboję nuo mažareikšmių skirtumų, pamatysime, jog šios dvi institucijos tapačios: niekam neatskaitingos, tiesiogiai nerenkamos. Kai žiūri į visą Europos Sąjungos veiklą, apvainikuotą 80 tūkst. puslapių reglamentų teksto, ji primena „Gosplaną“. Pas mus buvo tokia organizacija, kuri planavo visą ekonomiką iki paskutinio šapelio penkeriems metams į priekį. Lygiai tas pat vyksta ES. Netgi ES korupcijos modelis analogiškas sovietiškajam, jis driekiasi ne nuo apačios į viršų, bet nuo viršaus į apačią.

Jeigu paanalizuosite visas šio kylančio „Europos monstro“ struktūras ir bruožus, įsitikinsite, kad jis darosi vis panašesnis į Sovietų Sąjungos. Be abejo, tai švelnesnė šio darinio versija. Prašau, nesupraskite manęs klaidingai. Aš nesakau, kad ES turi gulagus. Kol kas neturi ir KGB, nors aš labai įtariai stebiu tokias struktūras kaip kad, pavyzdžiui, Europolą. Jis man itin kelia nerimą, nes, mano nuomone, ši organizacija veikiausiai turi didesnes galias nei KGB.

Jie gali naudotis diplomatiniu imunitetu. Ar galite įsivaizduoti KGB su diplomatiniu imunitetu? Jie turi apsaugoti mus nuo 32 rūšių nusikaltimų, iš kurių pora, keliantys itin didelį susirūpinimą, – tai rasizmas ir ksenofobija. Nė vienas baudžiamasis teismas neapibrėžia to kaip nusikaltimų (nors tai nėra visiškai kategoriška tiesa – Belgija jau laiko minėtas veikas nusikaltimais). Tai nauji nusikaltimai, ir mes turime būti budrūs. Mūsų, britų, valdžios šaltiniai mus įspėjo, jog tie, kurie prieštaraus neribotai imigracijai iš Trečiojo pasaulio šalių, bus apkaltinti rasizmu, o tie, kurie neigiamai žvelgs į tolesnę Europos integraciją, bus laikomi ksenofobais.

Taigi mes gavome įspėjimą. O jie tuo tarpu skleidžia vis daugiau ideologijos. Sovietų Sąjunga buvo valdoma ideologijos pagrindu. Šiandieninė Europos Sąjungos ideologija yra socialdemokratiška, statiška, didelę jos dalį sudaro politinė korekcija. Aš atsargiai stebiu, kaip politinė korekcija sparčiai plinta ir pamažu tampa slegiančia ideologija. Net nekalbame apie tai, jog dabar beveik visur yra uždrausta rūkyti. Pažvelkime, kaip persekiojami žmonės, kaip antai švedų pastorius, pasakęs, jog Biblija nepritaria homoseksualiems santykiams. Prancūzija priėmė įstatymą, draudžiantį nepakančias kalbas apie gėjus. Didžioji Britanija rengia įstatymus, ribojančius rasistinių ir religinių pasisakymų laisvę, ir t. t. Tai, ką jūs matote dabar, yra sistemiškas ideologijos integravimas, kuris vėliau gali būti vykdomas prievartinėmis priemonėmis. Turbūt tai vienas iš Europolo įkūrimo tikslų. Kam gi daugiau būtų reikėję jį įsteigti? Man Europolas atrodo labai įtartinas. Aš tarsi pro didinamąjį stiklą stebiu, kas ir už ką yra persekiojamas, analizuoju, kas vyksta, nes esu šios srities ekspertas. Puikiai žinau, kaip atsirado gulagai.

Regis, išgyvename greito, sistemiško ir nuoseklaus demokratijos irimo laikotarpį. Atkreipkite dėmesį į Įstatymų leidybos ir Reglamentavimo reformų bilį. Ministrai pagal jį tampa įstatymų leidėjais, kuriems net nereikia vargintis ir tartis su parlamentu ar dar kuo nors. Mano natūrali reakcija tokia: kam mums to reikia? Didžioji Britanija ištvėrė du pasaulinius karus, Napoleono karus, Ispanijos armadą, jau nekalbant apie šaltąjį karą, ir dabar, kai mes stovime ant bet kada galinčio kilti branduolinio karo slenksčio, mums visiškai nereikia tokios įstatymų leidžiamosios valdžios, kuri varžytų mūsų civilines laisves ir demonstruotų savo galybę. Kam mums viso to reikia? Bet kurią minutę tokia situacija gali paversti jūsų taikią šalį aršia diktatūra.

Dabartinė padėtis tikrai apgailėtina. Pagal naująjį projektą visos didžiosios politinės partijos pateks į absoliučią ES kontrolę. Ir niekas iš jų tam smarkiai neprieštarauja. Partijose giliai įsišaknijo korupcija. Kas imsis ginti mūsų laisvių? Toks įspūdis, lyg artėtume prie kažkokios pabaigos, prie didelės krizės. Veikiausiai tai pasireikš ekonominiu Europos žlugimu dėl nepaliaujamo išlaidų ir mokesčių augimo. Konkurencingos aplinkos nebuvimas, pernelyg didelis kišimasis į ekonomiką ir ekspansyvus biurokratizmas nuves Europą į ekonominio žlugimo prarają. Jau vien euro įvedimas buvo beprotiška mintis. Valiuta negali ir neturi būti politizuota.

Nė kiek neabejoju: Europos Sąjunga grius taip, kaip anuomet griuvo Sovietų Sąjunga. Tačiau neverta pamiršti, jog po tokių darinių žlugimo prireikia ištisos kartos, kad būtų galima atsitiesti. Tik pagalvokite, kas bus, kai Europą ištiks ekonominė krizė. Tautos kibs viena kitai į gerklę kaltindamos. Pažiūrėkite į milžiniškus migrantų iš Trečiojo pasaulio šalių, šiandien gyvenančių Europoje, skaičius. Tai Europos Sąjungos nuopelnas. Kas nutiks jiems, jei Europą ištiks ekonominė krizė? Veikiausiai, kaip kad buvo Sovietų Sąjungos žlugimo akivaizdoje, kils tokia etninė nesantaika, kad net šiurpiu pagalvoti. Niekur kitur, tik Sovietų Sąjungoje, na, galbūt dar ir Jugoslavijoje, nebuvo tiek etninių konfliktų. Čia nutiks lygiai tas pat. Mes privalome būti tam pasirengę. Ant mūsų galvų subyrės visas šis gigantiškas biurokratinis aparatas.

Būtent dėl to šiuo klausimu esu itin atviras. Kuo greičiau pabaigsime su ES, tuo geriau. Kuo greičiau ji žlugs, tuo mažiau žalos padarys mums ir kitoms valstybėms. Turime nesnausti, nes eurokratai juda labai spėriai. Bus sunku juos įveikti. O šiandien tai vis dar paprasta. Jei šiandien į Briuselį įžygiuos milijonas žmonių, eurokratai pabėgs į Bahamų salas. Jei rytoj bent pusė britų gyventojų atsisakys mokėti ES mokesčius, nieko nenutiks ir niekas nebus pasodintas į kalėjimą. Mes dar galime tai padaryti. Tačiau nesu tikras dėl ateities situacijos, kai mūsų imsis visiškai aprūpintas Europolas su buvusiais saugumiečiais ar Štazi pareigūnais priešaky. Tuomet bet kas gali nutikti.

Mes pralošiame laiką. Mes privalome juos įveikti. Mes privalome susėsti ir pamąstyti, turime sumanyti strategiją, kuri padėtų mums per kuo trumpesnį laiką pasiekti maksimalų rezultatą. Jei to nepadarysime, bus per vėlu. Taigi ką turėčiau pasakyti pabaigoje? Mano išvada nėra optimistiška. To, kad kiekvienoje valstybėje turime nemažai euroskeptikų, negana. Mes pralaimime ir kol kas veltui švaistome laiką.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija