Ar išsaugosime Mažosios Lietuvos kultūros paveldo likučius?

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Knygos „Mažosios Lietuvos kultūros paveldas“ viršelis

Mažoji Lietuva, kurios istorija siekia septynis šimtus metų, – tai vakarinės lietuvių žemės, kurios nuolat buvo puldinėjamos kryžiuočių. Po Melno taikos (1422) jos buvo padalytos į dvi dalis. „Lenkėjančioje Didžiojoje Lietuvoje lietuvių kalba viešai beveik nebuvo vartojama, o Mažojoje Lietuvoje ji dar ilgai išliko teismuose, valdžia įsakymus leido tiek vokiečių, tiek lietuvių kalbomis. (…) Beveik visose krašto parapijose vyko lietuviškos pamaldos ir tik vienur kitur – vokiškos. (…) Lietuvių kultūros centras ilgai buvo Karaliaučius, o vėliau, XIX a., – Tilžė“, – rašo Vytautas Šilas. Po 1709-1710 metų maro prasidėjęs stiprus krašto vokietinimas nepalaužė lietuvninkų dvasios: jie rašė protesto laiškus, atsišaukimus, kūrė kultūros draugijas, nesigėdijo esą lietuviai. Caro valdžiai Didžiojoje Lietuvoje uždraudus spaudą lotyniškais rašmenimis, vyskupo Motiejaus Valančiaus rūpesčiu lietuviškos knygos pradėtos spausdinti Mažojoje Lietuvoje. Nederėtų pamiršti, kad pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmas“ (1547), pirmoji lietuvių kalbos gramatika (1653), parašyta Danieliaus Kleino, išleistos Karaliaučiuje.

Besibaigiant Pirmajam pasauliniam karui Mažosios Lietuvos gyventojai pareiškė norą susijungti su Didžiąja Lietuva, bet Versalio taikos konferencijoje (1919) šio noro nepaisyta. Mažosios Lietuvos germanizavimas tęsėsi toliau. Po Antrojo pasaulinio karo pasaulio galingiesiems dalijantis Europą, didžiausia Mažosios Lietuvos dalis atiteko Sovietų Sąjungai, Geldapės sritis – Lenkijai, Klaipėdos kraštas – Lietuvai.

Mažosios Lietuvos medžiaginės ir dvasinės kultūros paveldo vertybės visą laiką traukė rašytojų, mokslininkų dėmesį. 1935 metais išleista Vinco Vileišio knyga „Tautiniai santykiai Maž. Lietuvoje“, 1989-aisiais – Algirdo Matulevičiaus „Mažoji Lietuva XVIII amžiuje“, 1990 metais – „Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje“, 1990-ųjų kraštotyrinės ekspedicijos medžiaga apibendrinta knygose „Lietuvininkų kraštas“ ir „Lietuvininkų žodis“, išleistose 1995 metais. Pradėta leisti „Mažosios Lietuvos enciklopedija“. Ir tai dar ne viskas.

Mūsų rankose – solidus Vilniaus universiteto ir Lietuvos mokslų akademijos leidinys „Mažosios Lietuvos kultūros paveldas“, išleistas Vilniaus universiteto leidyklos 2006 metų pabaigoje. Kas lėmė šios knygos, turinčios 400 puslapių, atsiradimą? Atsakymas duotas knygos pratarmėje.

2003 metų gegužę Lemonte (JAV, Ilinojaus valstija) vyko XII pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumas. Plenarinės sesijos „Mažosios Lietuvos aktualijos“ dalyviai atkreipė dėmesį į šio krašto daugiakultūrinį paveldą, kurį „tinkamai apsaugoti, panaudoti mokslo, kultūros ir švietimo reikmėms trukdo materialiniai nepritekliai, informacijos, paminklosaugininkų ir paveldosaugininkų kompetencijos stygius“. Tai davė impulsą surengti tarptautinę mokslinę konferenciją „Mažosios Lietuvos kultūros istorijos paveldas“, turėjusią daug tikslų: išanalizuoti paveldo būklę, ją įvertinti, pateikti informaciją ir t.t. Pirmąją konferencijos dieną – 2005 m. rugsėjo 22-ąją – buvo skaitomi pranešimai ir diskutuojama Mokslų akademijoje, Vilniuje. Kitos dvi dienos – rugsėjo 23-ioji ir 24-oji – tai išvažiuojamoji sesija į Mažosios Lietuvos regioną, esantį Lietuvoje. Klaipėda, Šilutė, Pagėgiai… Iš anksto buvo planuota konferencijos medžiagą išleisti atskira knyga. Nuo konferencijos iki knygos išleidimo praėjo metai. Per tą laiką pranešimų autoriai gilino ir tikslino konferencijoje pareikštas mintis, tobulino tekstus, rinko nuotraukas, straipsnių santraukas vertė į anglų ir vokiečių kalbas.

Knygoje – 22 straipsniai, 8 apžvalgos, 5 puslapiai konferencijos sprendimų, kruopščiai parengta asmenvardžių rodyklė. Šią knygą vienas redaktorių kolegijos narių dr. Vacys Bagdonavičius pavadino dar viena kregžde, paleista į Mažosios Lietuvos dangų. Jo nuomone, knygoje pateikta daug naujos medžiagos, atskleista tyrinėjimų būklė, nustatyta, kas padaryta ir ką reikėtų atlikti, iškeltos kultūrinio paveldo išsaugojimo skaudžiausios problemos, be to, visi tekstai persmelkti nuostatos, jog Mažosios Lietuvos kultūros paveldo išsaugojimas turėtų būti mūsų tautos sąmonės dvasinio ugdymo svarbus veiksnys. Svarbus, bet drauge ir problemiškas.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, beveik visi šio krašto gyventojai buvo evakuoti. Į jų sodybas prigužėjo svetimtaučių iš plačiosios Sovietų Sąjungos. Jie ne tik nesaugojo to, ką rado, bet sąmoningai naikino. Yra žinoma, kad vertingi paveikslai buvo naudojami kaip prakuros krosnims užkurti. „Beveik penkis dešimtmečius stengtasi tylėti apie šiame krašte sukauptą dvasinį ir materialinį turtą, istorines vertybes“, – rašo Silva Pocytė. Tylėta, kai griaunamų bažnyčių plytos, antkapiniai paminklai tapo „tinkama“ medžiaga socializmo objektų statybai, kai kapinių teritorijose ganėsi gyvuliai, kai sakraliniai statiniai buvo paverčiami sandėliais, parduotuvėmis, net karvidėmis ir kiaulidėmis, kai visi lietuviški vietovardžiai pakeisti rusiškais, nieko bendra neturinčiais su šio krašto papročiais ir gyvenimo būdu. Tylėta – taip stengtasi pridengti naikinimo pėdsakus. Tačiau ir „labai suniokotame krašte dar esama nemažai tradicinės medžiaginės kultūros objektų ir jų liekanų“ (M.Purvinas). Atsirado žmonių, kurie ėjo, fotografavo, fiksavo, aprašinėjo. Taip atsirado publikacijos apie to krašto savitos architektūros pastatus: senąsias kapines, kryžius, juostas, audinius, mezginius, tautodailės dirbinius ir t.t. Dar sovietmečiu pavyko atstatyti visiškai suniokotą Tolminkiemio memorialą. Paskutiniaisiais metais daug svarbių darbų atliekama Karaliaučiuje. Vokiečių lėšomis baigiama atstatyti per karą apgriauta katedra. 2005 metais, minint miesto 750-ąsias metines, čia pradėta įamžinti lietuvių kultūra: I.Kanto universitete įkurtas Lituanistikos centras, kurį puošia vieno iš lietuvių raštijos pradininkų profesoriaus Abraomo Kulviečio skulptūra, netoli prieškarinio Lietuvos konsulato pastato įrengtas Lietuvos skveras. Jame pastatytas paminklas Karaliaučiaus universiteto profesoriui, rektoriui, K.Donelaičio „Metų“ pirmajam leidėjui Liudvikui Rėzai. Be to, „katalikų Šv. Šeimos parapijai 1994 metais buvo atidaryta iš Vokietijos atvežta surenkama laikina baroko tipo medinė bažnyčia – vieninteliai mieste katalikų maldos namai. Čia energingai ir sėkmingai dirba gyventojų mylimas ir gerbiamas, daug parapijai ir žmonėms, lietuvybei nusipelnęs klebonas kanauninkas Anupras Gauronskis“ (A.Matulevičius). Tai vis negausūs pavyzdžiai, kai kadaise atrodę negalimi dalykai virto tikrove.

Daug daugiau pavyzdžių, kai raudonų plytų statiniai – buvusios mokyklos, pašto ir geležinkelio stotys, muitinės, bažnyčių sienų likučiai irsta ir „laukia savo galutinio sunykimo dienos“ (S.Pocytė). Nemažai tokių objektų yra ir Lietuvai priklausančiame Klaipėdos krašte. Iš knygos puslapių į mus liūdnai žvelgia Mingės kaimo dar išlikusių sodybų nuotraukos. Tai senuosius vietinės architektūros elementus išlaikę griūvantys pastatai įlinkusiais stogais, nubyrėjusiomis čerpėmis… „Baigia nykti sienos tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos linija, nustatyta Melno sutartimi 1422 metais. Vietomis šią sieną bežymi tik galulaukių ežia“ (Vytenis Almonaitis).

Daug liuteronų ir katalikų bažnyčių grąžinta tikintiesiems. Tačiau… Kaip pavyzdys gali būti Plaškių evangelikų liuteronų bažnyčia. „Pastatas avarinės būklės: yrantys mūrai, griūvantis stogas, apgriuvęs bokštas be smailės… Per šalia bažnyčios esančias kapines padarytas kelias…“ Prof. Domas Kaunas rašo: „Dabartinėje Lietuvoje, ypač buvusiame Klaipėdos krašte, Mažosios Lietuvos autochtonų (senųjų gyventojų – A.K.) likę apie 6000. Tiek gyventojų jau nepajėgia savarankiškai užtikrinti kultūros vertybių išlaikymo ir apsaugos jos kilmės aplinkoje. Atkurti per karą ir sovietiniu pokariu patirtus praradimus nebegali ir nepriklausomybės metais aktyviau veikianti Evangelikų Liuteronų Bažnyčia bei organizacijos. Šios tikinčiųjų ir pasauliečių bendruomenės yra negausios ir nepakankamai materialiai aprūpintos“. Negalima pasakyti, kad Klaipėdos, Šilutės, Pagėgių savivaldybės būtų užmerkusios akis prieš nykstantį Mažosios Lietuvos kultūros paveldą. Tačiau ir jų finansinės galimybės yra ribotos. Tad lieka kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybę. Be to, dar yra Europos fondas. O svarbiausia, kad Mažosios Lietuvos skauduliai būtų gyvi mūsų sąmonėje. Anot dr. V.Bagdonavičiaus, Bitėnų kapinaitės, Mažosios Lietuvos didžiavyrių panteonas, buvo sutvarkytas entuziastų kartu su Pagėgių savivaldybe be didelių finansinių investicijų. Beje, šis darbas turėtų būti tęsiamas. Konferencija rekomenduoja „sukurti Rambyno-Bitėnų istorijos paminklų kompleksą. Aušrininko Martyno Jankaus memorialinei sodybai-muziejui Bitėnuose suteikti valstybinio masto istorijos paminklo statusą ir jį priskirti kompetentingos institucijos pavaldumui bei aukščiausios kvalifikacijos darbuotojų atsakomybei“.

Knygoje rasime ne vieną straipsnį, kuriame aptariama Mažosios Lietuvos dvasinio paveldo išsaugojimo problema. Tai muzikinė kultūra, epitafijos ant antkapinių paminklų, mėgėjiško teatro tradicija, liuteroniškos giesmės ir kt.

Mažojoje Lietuvoje nuo seno buvo tradicija abiejose antkapinio paminklo pusėse daryti įrašus. Vienoje paminklo pusėje skaitome duomenis apie velionį, antroje pusėje – eiliuotas sakralinis tekstas. Tuos tekstus tyrinėjusi Žavinta Sidabraitė teigia, kad jų svarbiausia dominantė yra vaduojanti Kristaus kančia. „Žemiškojo gyvenimo vargai ir nelaimės suvokiami kaip Kristaus kančios sekimas ir pakartojimas, tad įgyja atperkančios reikšmės.“ Autorės nuomone, „epitafija yra savitas religinės raštijos žanras“. Todėl verta jį tyrinėti kalbiniu, istoriniu, literatūriniu, net architektūriniu požiūriu.

Mažosios Lietuvos mėgėjiško teatro tradicijas apžvelgia dr. V.Bagdonavičius. Kai lietuvninkams reikėjo gelbėtis nuo išnykimo, nuo vis didėjančio germanizacijos pavojaus, mėgėjiškas teatras, gyvavęs keturis dešimtmečius, padėjo ugdyti tautinę sąmonę ir savigarbą, stiprino tautinio tapatumo pajautą, budino norą priešintis nutautinimui. Minint pirmosios kultūrinės draugijos „Birutė“ dešimtmetį, 1895 m. vasario 17-ąją Tilžėje buvo suvaidinta A.Fromo-Gužučio istorinė drama „Išgriovimas Kauno pilies 1362 m.“ Ta pačia proga įvyko pirmasis lietuviškų dainų vakaras. Mažosios Lietuvos mėgėjiško teatro tradiciją gilino suvaidinti Vydūno scenos veikalai. „Mėgėjiškas teatras bent kiekybiškai čia sudarė gana svarią, jei ne svariausią lietuvių kultūrinio gyvenimo dalį“, – rašo autorius. Jo nuomone, „reikėtų kūrybiškai pritaikyti Vydūno palikimą bei jame įkūnytas intencijas ne tik vaidinant Vydūno veikalus, bet ir daug ko iš jo pasimokant, ypač gyvo ryšio su dabarties aktualijomis, šiuolaikiškai apie jas bylojant, kaip praėjusio šimtmečio pradžioje tai darė šis kūrėjas“.

Klaipėdos apylinkėse iki šiol tebegyva liuteroniškų giesmių tradicija. Kadangi čia tebeveikia evangelikų liuteronų parapijos, „šios giesmės giedamos ir bažnyčioje, ir namuose“, rašo Rimantas Sliužinskas, tyrinėjantis tų giesmių tradicijų ir inovacijų sąsajas. Plikių (Klaipėdos r.) parapijos evangelikų liuteronų kunigo Liudo Fetingio pastangomis baigiamas rengti leidybai visas liuteronų giesmynas. Kol kas tikintieji naudojasi šio kunigo sudarytomis ir 1995-1996 metais išleistomis giesmių knygelėmis. Toliau tęsiami Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute pradėti šio krašto liuteroniškų giesmių tyrimai etnomuzikologiniu, sociologiniu, kultūrinės antropologijos aspektais.

Straipsnių autoriai, įsigilinę į aptariamą problemą, nustatė, kad „dėl ypatingų aplinkybių Lietuvos Respublikai priklausančioje Mažosios Lietuvos etnokultūrinio regiono dalyje (Klaipėdos krašte) nuo 1944 iki 1990 metų kultūros paveldas sunyko arba buvo sunaikintas labiau nei bet kurioje kitoje valstybės dalyje“ (Domas Kaunas). Taip pat teigiama, jog „Klaipėdos krašto nykstančio materialiojo ir dvasinio paveldo tyrimas turi būti suvokiamas kaip „kitokios Lietuvos“ – tikybiniu, kultūriniu, socialiniu, politiniu ir kalbiniu aspektais turėjusios savitą ir kitokią nei DK raidą, kaip lietuvių tautos dalies, kuri iki pat XX a. pradžios buvo integrali Vakarų Europos kultūrinio, religinio, ekonominio, socialinio ir politinio substrato (lot. bendras reiškinių buvimo, jų struktūros panašumo, jų vienumo pagrindas) dalis – dvasinio paveldo tyrimas. Susisteminus turimus duomenis, įvairių sričių specialistai (istorikai, teologai, filologai, etnologai, archeologai, architektai, kartografai, muzikologai ir kt.) galėtų ne tik atskleisti Klaipėdos krašto nykstančio materialiojo ir dvasinio paveldo būklę, bet ir apibrėžti jo vietą ir vertę daugialypio europinio paveldo kontekste“ (Arūnas Baublys).

Sausio pabaigoje Vilniaus universiteto Senato salėje įvyko knygos „Mažosios Lietuvos kultūros paveldas“ sutiktuvės. Į renginį atvyko didelis būrys svečių iš Klaipėdos universiteto, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto, Klaipėdos, Šilutės, Pagėgių savivaldybių. Tarp svečių matėme ir Kaliningrado Šv. Šeimos bažnyčios kleboną kan. A.Gauronskį. Kažkas renginį taikliai pavadino Mažosios Lietuvos žmonių suvažiavimu Vilniuje.

Iš kalbų, pasakytų per knygos sutiktuves, formavosi atsakymas į šio rašinio antraštėje iškeltą klausimą. Jeigu visi labai norėsime ir ta kryptimi dirbsime, išsaugosime Mažosios Lietuvos kultūros paveldo likučius ir paliksime jį unikalų ateinančioms kartoms toliau saugoti ir puoselėti.

© 2007 „XXI amžius“