Kremlius lošia Kosovo korta

Praėjusį savaitgalį tarptautinių pajėgų kontroliuojamoje Kosovo provincijos sostinėje Prištinoje vyko didžiulės albanų demonstracijos prieš Jungtinių Tautų specialiojo pasiuntinio Kosove, buvusio Suomijos vadovo Mačio Ahtisaario planą dėl šalies ateities. Demonstrantų susirėmimuose su JT policija žuvo mažiausiai trys žmonės, sužeista daugiau kaip 70. Šiame M.Ahtisaario pateiktame plane dėl oficialiai Serbijai priklausančios Kosovo provincijos ateities nėra žodžio „nepriklausomybė“. Minima tiktai labai plati Kosovo autonomija, teisė turėti savo valstybės simbolius – himną bei vėliavą bei teisė tapti Jungtinių Tautų Organizacijos ir kitų tarptautinių organizacijų nariu. Drauge Kosovas būtų paliekamas tarptautinėms, pirmiausia NATO, karinėms pajėgoms kontroliuoti. Pagal šį planą Kosovas negali būti padalytas į albanų, kurie sudaro 90 proc. iš dviejų milijonų provincijos gyventojų, ir serbų zonas. Nenumatoma Kosovo teisė prisijungti prie bet kurios kitos valstybės. Taigi leidžiama aiškiai suprasti, kad apie susijungimą su Albanija, ko siekia nemaža dalis Kosovo albanų, negali būti nė kalbos. M.Ahtisaario, tiksliau, JTO plane taip pat ypač akcentuojamos vietinių serbų, Stačiatikių Bažnyčios ir serbų kalbos teisės, taip pat Kosovo serbų dalyvavimas parlamente ir kitose valdžios institucijose, tarp jų ir policijoje.

Po Jugoslavijos subyrėjimo ir kruvinų karų tarp Serbijos ir kitų buvusių Jugoslavijos respublikų, Kosovas liko vienintelė neišspręsta problema. Serbijos valdžia tvirtai laikosi savo pozicijos, kad Kosovas yra ne tik teisėta Serbijos dalis, bet ir jos kultūros lopšys, todėl apie jokį atsiskyrimą nenori net kalbėti. Tuo klausimu Serbiją labai palaiko Rusija, siekianti ne tik atkurti, bet ir sustiprinti savo įtaką Balkanuose. Tai ypač pabrėžia Rusijos prezidentas V.Putinas, nepamiršdamas priminti netgi istorinių paralelių, kai Rusija nuolat gynė Serbiją nuo priešų ir taip pat gins ateityje.

Kosovo ateities planą, kurį parengė JTO specialusis pasiuntinys, turi patvirtinti šios organizacijos Saugumo Taryba. Todėl, nepaisant M.Ahtisaario derybų Belgrade su Serbijos prezidentu Borisu Tadičiumi, kuris laikomas provakarietišku politiku, ir Kosovo albanų lyderiais Prištinoje, mažai vilties, kad Saugumo Taryba priimtų šį planą. Galima neabejoti, kad planui nepritars Rusija, turinti veto teisę. Tą aiškiai rodo oficialiai skelbiama Kremliaus pozicija. Įdomu, kad, prieš prasidedant Miuncheno konferencijai dėl tarptautinio saugumo, Rusijos prezidentas V.Putinas kalbėjo telefonu ne su Serbijos prezidentu B.Tadičiumi, o premjeru Vojislavu Koštunica, kurių pozicijos dėl Kosovo statuso labai skiriasi. V.Koštunica, skirtingai nuo prezidento B.Tadičiaus, nesutinka eiti į jokius kompromisus ir faktiškai laikosi buvusio Serbijos diktatoriaus S.Miloševičiaus pozicijos dėl visiškos Kosovo priklausomybės Serbijai. V.Putinas savo pokalbyje su V.Koštunica dar kartą pabrėžė, kad Rusijos principinė pozicija dėl Kosovo priklausymo Serbijai nesikeičia ir niekad nesikeis.

Kartu Rusijos užsienio reikalų ministerija paskelbė oficialų pareiškimą, kuriame JAV ir Europos Sąjunga kaltinamos tuo, jog Vašingtonas ir Briuselis specialiai formuoja Kosovo problemos sprendimą pagal „Vakarų kurpalį“ ir visiškai negalvoja, kokios gali būti tokio skubėjimo pasekmės. „Aukšti ES ir NATO pareigūnai siekia, kad Kosovui kuo greičiau būtų suteikta nepriklausomybė, bet nė kiek neatsižvelgia į Serbijos interesus“, – sakoma Rusijos URM pareiškime.

Pats Rusijos prezidentas V.Putinas Miuncheno tarptautinio saugumo konferencijoje faktiškai paskelbė apie naujo „šaltojo karo“ eros pradžią. Taip jo antiamerikietišką ir apskritai antivakarietišką kalbą įvertino dauguma Vakarų politikos specialistų ir apžvalgininkų. Todėl galima neabejoti, kad Kosovo korta Maskva pasinaudos pirmiausia savo pradėto naujojo „šaltojo karo“ žaidime.

Petras KATINAS

© 2007 „XXI amžius“