Viltys ir realybė

Didžiosios Britanijos laikraštis „The Financial Times“ paskelbė savo apžvalgininko Marko Medišo straipsnį apie Rusijoje labai anksti prasidėjusį naująjį politinį sezoną rengiantis 2008 metų kovo mėnesį įvyksiantiems prezidento rinkimams. Straipsnio autorius primena, jog prezidento V.Putino ne kartą skelbti pareiškimai, kad jis nesieksiąs būti išrinktas trečiajai kadencijai bei neketinąs keisti konstitucijos ar rengti referendumą šiuo klausimu, dar nieko nesako. Ir Kremliuje, ir visuomenėje yra labai daug įtakingų jėgų, siekiančių, kad V.Putinas ir toliau vadovautų Rusijai, nes esą kiti politikai iki jo dar „nepriaugo“. O sprendžiant iš Rusijos politikų ir politologų pasisakymų ir gandų, sklindančių Maskvoje, V.Putinas jau renkasi savo įpėdinį. Pirmiausia iš jam paklusniausių ir ištikimiausių asmenų. Išrinkus tokį, jis, nors ir nebūdamas prezidentas, išliktų realus Kremliaus valdovas. Tarp tokių įpėdinių pirmiausia minimas jaunas premjero M.Fradkovo pavaduotojas Dmitrijus Medvedevas, labai glaudžiai susijęs su „Gazprom“. Antrasis galimas kandidatas – gynybos ministras Sergejus Ivanovas, ilgus metus buvęs aukštas KGB veikėjas. Pastarojo galimybės tapti Putino įpėdiniu žymiai išaugo, kai jis buvo paskirtas pirmuoju vicepremjeru, o svarbiausia jam patikėtas ne tik karinio-pramoninio komplekso, bet ir civilinės pramonės valdymas.

Nors politinė opozicija Rusijoje beveik sunaikinta, vis dar yra bandančių ją atgaivinti. Vienas jų – buvęs pasaulio šachmatų čempionas Garis Kasparovas, kartu su buvusiu premjeru Michailu Kasjanovu įkūrę judėjimą „Kita Rusija“. Beje, politikos apžvalgininkai pranašauja, kad dėl labai aštrių šachmatų didmeistrio pasisakymų prieš V.Putino diktatūrą jam gresia toks pats liūdnas likimas, kuris neseniai ištiko žinomą žurnalistę Aną Politkovskają ir Londone nunuodytą buvusį FST karininką Aleksandrą Litvinenką. G.Kasparovas nedvejodamas pareiškė, kad A.Litvinenka buvo nunuodytas Kremliaus įsakymu. „Visos teorijos apie tai, kas nutiko A.Litvinenkai, turi vieną bruožą – žmogžudystę inicijavo įtakingos Kremliaus jėgos. Tai didelio pavojaus ženklas. V.Putinas nekontroliuoja net Kremliaus, tačiau būtent šito ir nepripažįsta Vakarų valstybės“, – pareiškė G.Kasparovas. Be to, jis įspėjo, kad rinkimų gali ir nebūti, nes V.Putinas dabar sričių gubernatorius skiria pats. Tai grupė buvusių draugų iš KGB, kurie ir užima visus vadovaujančius postus visoje Rusijoje.

„The Financial Times“ rašo: „Jeigu V.Putinas rimtai nori palikti gerą atminimą, tai iki 2008 metų jis privalo atlikti tris dalykus. Pirmiausia paleisti iš kalėjimo oligarchą Michailą Chodorkovskį, pagaliau palaidoti Lenino mumiją ir pakviesti į Rusiją Romos Popiežių. Pirmasis žingsnis pasauliui pademonstruotų, kad baigiasi arši kova dėl valdžios, jau dešimtmetį vykstanti Kremliuje. Nors M.Chodorkovskis, apkaltintas mokesčių nemokėjimu, ir įkalintas Sibire, tačiau visame pasaulyje jis laikomas sąžinės kaliniu. Pagaliau būtina atlikti labai rimtus tyrimus dėl garsių užsakomųjų politinių žmogžudysčių – amerikiečių žurnalisto Polo Chlebnikovo, Centrinio banko direktoriaus pavaduotojo Andrejaus Kozlovo ir žurnalistės Anos Politkovskajos. Visi jie buvo šaltakraujiškai nužudyti Maskvos gatvėse.

Antrasis rimtas žingsnis – Lenino mumijos palaidojimas. Tai žymiai sumažintų daugelio reiškiamą sovietinės praeities nostalgiją. Juk kaip ir bolševizmo įkūrėjo balzamuota mumija, iki šiol tebesanti mauzoliejuje Raudonojoje aikštėje, jo idėjos taip pat nepaliko šiandieninės Rusijos. O pats reikšmingiausias V.Putino žingsnis būtų Romos Popiežiaus pakvietimas į Rusiją. Juk Vakarų ir Rytų krikščionybės skilimas, įvykęs 1054 metais, iki šiol dvasiškai atskyrė Rusiją nuo europietiško vystymosi. Kai dėl Katalikų Bažnyčios pontifiko, tai jis aiškiai yra pasirengęs Rusijoje vykdyti savo „Ostpolitik“, ką Popiežius pademonstravo savo vizitu į Turkiją. V.Putinas nepraleidžia progos pademonstruoti esąs krikščionis. Todėl ir susitaikymo aktas neturėtų prieštarauti jo įsitikinimams (jeigu tokius iš tiesų turi). Aišku, vien simboliniais žingsniais Rusijos nepakeisi. Tačiau tokie žingsniai parodytų, kad Rusija jau nebėra savo praeities belaisvė“.

Tiesa, šio straipsnio autorius M.Medišas pabaigoje rašo, kad jis pats asmeniškai netiki, jog V.Putinas ryžtųsi įvykdyti tokias jo minėtas tris rekomendacijas.

Petras KATINAS

© 2007 „XXI amžius“