Rusijos paradoksai

Petras KATINAS

Po atvirai agresyvios Rusijos prezidento V.Putino kalbos Miuncheno tarptautinėje konferencijoje saugumo klausimais, kurią pasaulio žiniasklaida įvardijo kaip naujojo „šaltojo karo“ epochos pradžios deklaraciją, daugelis politikos specialistų ir politologų vėl ėmė rimtais veidais svarstyti, kokiu keliu eina Rusija. Tačiau, kam reikia gaišti laiką ir sukti galvas: Rusijos kelias suformuotas ir juo einama dar nuo Ivano Rūsčiojo, Petro I ir Jekaterinos II laikų, tą kursą sėkmingai vykdė bei tuo keliu ėjo ir bolševikai – Leninas su Stalinu.

SSRS subyrėjimas M.Gorbačiovo – B.Jelcino laikais tebuvo tiktai priverstinis tos imperinės politikos atokvėpis. Jeigu sovietmečiu virš pasaulio galvos kabojo pjautuvas ir kūjis, tai dabar vėl labai atsigavęs nuo naftos ir dujų dolerių išskėtęs nagus dvigalvis Rusijos erelis.

Apskritai, kas dabar vyksta Rusijoje, konkrečiai, naujųjų Kremliaus vadovų ideologijoje, sunku susigaudyti. Anot vieno garsaus rusų publicisto, Rusija dabar panaši į raitelį, kuris šuoliuoja pirmyn sėdėdamas balne atbulas. Tai yra, atsigręžęs į praeitį. Iš tiesų Rusija gyvena lyg ir kapitalizme, tiesa, laukiniame, o pagrindinėje valstybės sostinės Maskvos aikštėje tebestovi mauzoliejus su daugiau nei prieš 83 metus mirusio „pasaulio proletariato“ vado mumija. O štai visai neseniai iš Charbino atvežė ir su didelėmis iškilmėmis Donsko vienuolyno kapinėse palaidojo baltagvardiečių generolo Kappelio palaikus, kuris dar prieš keletą metų buvo keikiamas kaip vienas didžiausių „darbo liaudies“ priešų. Generolo Kappelio kapas yra šalia Baltojo judėjimo, kilusio po bolševikų 1917 metų spalio perversmo, ideologo-filosofo Ivano Iljino kapo. Filosofas I.Iljinas paties Lenino įsakymu 1922 metais buvo išvarytas iš Rusijos. Taigi jam pasisekė. Negavo kulkos ir nebuvo kankinamas Dzeržinskio čekistų požemiuose. Beje, I.Iljino palaikai buvo atgabenti paties V.Putino iniciatyva. Kaip teigia Maskvos savaitraštis „Argumenty i fakty“, pagrindiniai šio filosofo antikomunisto kūriniai „Kovos už nacionalinę Rusiją pagrindai“ ir „Dvasinio atsinaujinimo kelias“ guli ant V.Putino darbo stalo jo kabinete Kremliuje. Šias knygas Rusijos prezidentas nuolat demonstruoja savo svečiams. Tuo tarpu prieš keletą metų Irkutske atsitiko neregėtas dalykas. Labai iškilmingai buvo atidengtas didžiulis paminklas Baltojo judėjimo organizatoriui generolui Kolčiakui, kuris Irkutsko bolševikinio revkomo sprendimu buvo sušaudytas 1920 metais. Tiesa, paminklas generolui Kolčiakui sukelia nemažai problemų Irkutsko valdžiai. Mat generolo statulą reikia akylai saugoti, nes vietiniai ir iš Maskvos atvykstantys komjaunuoliai nuolat grasina susprogdinsią paminklą.

Taigi Rusijoje viešpatauja visiška idėjinė maišalynė. Rusijos komunistų lyderis Genadijus Ziuganovas, niekaip neatsisakantis Stačiatikių Bažnyčios naikintojų ir dvasininkų žudikų Lenino-Stalino ideologijos, reguliariai vaikšto į velykinius iškilmingus priėmimus, kuriuos rengia Stačiatikių Bažnyčios patriarchai. Dargi skelbia kažkokią mistinę „abrakadabrą“ apie kažkokį „stačiatikiškąjį komunizmą“. Prieš keletą metų Maskvos stačiatikių patriarchatas paskutinį bolševikų nužudytą imperatorių Nikolajų II paskelbė šventuoju kankiniu, o visai neseniai Rusijos Aukščiausiasis Teismas uždegė žalią šviesą imperatoriaus Nikolajaus II reabilitacijai. O juk visuose sovietiniuose mokykliniuose vadovėliuose paskutinysis caras buvo vadinamas „Nikolajumi kruvinuoju“.

Apskritai po SSRS žlugimo daugeliui rusų jos istorija vienaip ar kitaip atsiliepia. Štai vienas Rusijos laikraštis išspausdino pensininkės Margaritos Nikolajevos laišką, kuriame ji pasakoja, kad ją ir jos šeimą komunistinis režimas du kartus represavo, o žlugus imperijai – du kartus reabilitavo. M.Nikolajevos tėvas buvo reabilituotas 1989 metais, o ji pati pripažinta kaip nukentėjusioji nuo komunistinio režimo represijų 2001 metais. „Ir štai visai neseniai, – rašo pensininkė, – mane represavo antrą kartą, atėmė visas lengvatas, o vietoje jų paskyrė elgetišką kompensaciją – 220 rublių“. Šiuo metu Rusijoje dar yra gyvų daugiau kaip 700 tūkstančių tokių nukentėjusių, t.y. politinių represijų aukų. Ir istorija vis dar tebelaiko juos už kaklo. Už plonos piniginės, žinoma.

Apskritai įdomūs ir keisti žmonės tie rusai. Visai neseniai vaikų darželiuose ir mokyklose buvo deklamuojami saldūs eilėraštukai apie bolševikų revoliucijos vadus. Na, kad ir tokie: „Kiek saulelėj šviesių spindulių, tiek pas Leniną mūsų – vaikų“. Iki užkimimo visi, nuo vaikų iki pensininkų, plėšdavo dainas apie didį genijų ir karvedį Staliną. Šiandien bet kokiam dar nepraradusiam proto ir bent jau elementarios nuovokos rusui turėtų būti aišku, kad tas apdainuotas „tėvas, mokytojas ir karvedys“, visų pirma, sukišo savo tautą į GULAG’ą. Suvokti, kad mauzoliejuje Raudonojoje aikštėje nežinia kodėl tebeguli draugo Lenino karkasas, o jo smegenys, užkonservuotos stiklainyje, tebelaikomos Rusijos Federacijos mokslų akademijos Smegenų institute, gana nelengva. Juk visi žino, kad tos mumijos karkaso išlaikymas gana brangiai kainuoja. Vien tiktai Lenino mumijos kostiumų, kurie nuo gausių chemikalų pumpavimo sudūlėja labai greitai. Tačiau, suvokiant situacijos absurdiškumą, nėra ko stebėtis, kad vėl atsiranda naujų anekdotų apie Leniną ir jo mumiją. Pavyzdžiui, toks: „Parduodama trijų vietų lova: Leninas su mumis“. Tiesa, tenka pripažinti, kad dabar tokių anekdotų pasakotojai palyginti saugūs. Jeigu valdžioje atsidurtų tokie „ištikimi Lenino-Stalino mokiniai“ kaip G.Ziuganovas, tai panašūs juokeliai pagal komunistinius standartus kainuotų mažiausiai 20 metų lagerio be susirašinėjimo teisės.

Kai kurių Vakarų, taip pat ir Lietuvos, politikų svajonės apie tai, jog ir rusai pagaliau pradės suvokti, kad ir jie yra kaip visi civilizuoto pasaulio žmonės ir įves demokratinę santvarką, skamba gana naiviai. Mat bent jau šiame amžiuje niekur neišnyks daugeliui rusų kartų įkalta į galvą nuostata, jog „Rusija yra išskirtinė valstybė“ („deržava“). Ir nors, sociologinių apklausų duomenimis, 56 proc. rusų mano, kad „baltųjų“ ir „raudonųjų“ priešprieša baigėsi, kone ketvirtis Rusijos gyventojų mano, jog „kova tebevyksta“. Tarp Komunistų partijos narių ir šalininkų taip manančiųjų yra net 34 proc. Todėl verta nuolat prisiminti neseniai mirusio politologo, publicisto ir mąstytojo Jurijaus Levados žodžius: „Rusiją reikia gelbėti pirmiausia nuo jos pačios praeities“.

Ta proga vertėtų priminti vieną įdomų atsitikimą, neseniai įvykusį musulmoniškoje Jordanijoje. Musulmonė, 85-erių metų moteris, iškėlė skyrybų bylą savo vyrui, su kuriuo pragyveno visą gyvenimą. „65-erius metus jis mane mušė, žemino, niekino, išvarinėjo iš namų. Nejaugi ir aname pasaulyje aš turėsiu kentėti tą patį“, – pasakė ji savo vaikams ir vaikaičiams, aiškindama skyrybų motyvą. Argi šios Jordanijos moters likimas neprimena Rusijos žmonėms septyniasdešimt metų trukusį „šeimyninį gyvenimą“ komunistinėje vergovėje?

Todėl žinomas rusų publicistas Viačeslavas Kostikovas primena, kad skyrybos su savo praeitimi Rusijai sunkiai įmanomos. Tačiau, anot jo, pabandyti reikia. O to išsiskyrimo su praeitimi pradžioje reikia bent jau atsikratyti Maskvos Raudonojoje aikštėje gulinčios mumijos. Bet kas gi gali garantuoti, kad naujuoju Rusijos stabu vietoje Vladimiro Iljičiaus netaps Vladimiras Vladimirovičius?

© 2007 „XXI amžius“