„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2007 m. kovo 28 d., Nr. 6 (143)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

50 metų sukaktį mininti Europos Sąjunga džiaugiasi ir nerimauja

1957 m. kovo 25-ąją šešios valstybės pasirašė Romos sutartį, kuri tapo dabartinės ES, turinčios jau 27 nares, pagrindu. 1950 m. gegužės 9-ąją, kuri vėliau tapo Europos diena, Prancūzijos užsienio reikalų ministrui Roberui Šumanui pasiūlius, Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietija pasirašė susitarimą dėl anglies ir plieno gamybos. Po septynerių metų šios šalys nusprendė išplėsti bendradarbiavimą ir kovo 25 dieną Romoje pasirašė du dokumentus - sutartis dėl Europos ekonominės bendrijos ir Europos atominės energijos bendrijos įkūrimo. Galima teigti, kad 1956 metų Vengrijos sukilimas buvo vienas iš faktorių - suvokimas, kas dedasi kitoje „geležinės uždangos“ pusėje, privertė greičiau vienytis. Romos sutartis, kuria įsteigta Europos ekonominė bendrija (EEB), įsigaliojo 1958 m. sausio 1-ąją. Vėliau EEB transformavosi į Europos Sąjungą.

Ta proga sekmadienį Europos Sąjungos valstybių ir vyriausybių vadovai dalyvavo Romos sutarties 50-ųjų metinių minėjime ir iškilmingai pasirašė Berlyno deklaraciją. Dokumente ES valstybių ir vyriausybių vadovai pabrėžia Europos laimėjimus ir bendrąsias vertybes bei įsipareigoja iki 2009 metų vasaros reformuoti bloką. Trijų puslapių Berlyno deklaraciją ES šalių vardu pasirašė šį pusmetį Bendrijai pirmininkaujančios Vokietijos federalinė kanclerė Angela Merkel, Europos Komisijos pirmininkas Žozė Manuelis Barozas bei Europarlamento vadovas Hansas Gertas Pioteringas. Vokietijos prezidentas Horstas Kioleris šeštadienį vakare Berlyne Europos Sąjungos valstybių ir vyriausybių vadovams Romos sutarties pasirašymo 50-ųjų metinių proga surengė vakarienę.

Lietuvos vadovas Valdas Adamkus pokalbyje su Čekijos prezidentu, Vokietijos kanclere, Didžiosios Britanijos, Liuksemburgo, Portugalijos premjerais aptarė ES plėtros galimybes, Rusijos ir ES santykius, Europos kaimynystės politiką, ES energetikos politikos bei kitus aktualius klausimus. Prezidentas atkreipė dėmesį, kad buvo atsižvelgta į didžiąją dalį Lietuvos pasiūlymų deklaracijos tekstui. „Mums ypač svarbu, kad yra pabrėžta Vidurio ir Rytų Europos šalių prisijungimo prie ES reikšmė Europos vienijimosi procesui. Kartu šiame dokumente ES įsipareigojo skatinti demokratiją ir stabilumą už Sąjungos sienų“, - pažymėjo Lietuvos vadovas. Lietuva, pirmoji šalis ratifikavusi ES Konstituciją, teigiamai vertina tai, kad deklaracijoje yra nurodyta konkreti data iki 2009 metų, kuomet vyks rinkimai į Europos Parlamentą, baigti ES politinę reformą. Lietuvos bei kitų šalių siūlymu į Berlyno deklaraciją taip pat įtrauktos nuostatos dėl bendros energetikos politikos, ES solidarumo bei lygiateisiškumo principų, pažymėta vidaus rinkos svarba, būtinybė derinti ekonominę pažangą ir socialinę atsakomybę, siekis aktyviau dalyvauti tarptautinės politikos procesuose.

Berlyno deklaracija turėtų tapti pirmuoju žingsniu, padėsiančiu išbristi iš krizės, prasidėjusios 2005-aisiais, kai ES Konstitucijai „ne“ tarė prancūzai ir olandai. Dokumente sąmoningai atsisakyta žodžio „konstitucija“. A.Merkel primygtinai paragino ieškoti krizės sprendimo būdų. Ji teigė, kad, praėjus dvejiem metams po to, kai Prancūzijos ir Nyderlandų rinkėjai atmetė konstitucinę sutartį, turėjusią reformuoti sunkiai veikiančias bloko institucijas, 27 šalių klubui reikia naujo dinamiškumo. „Svarbu ir būtina, kad šiandien čia, Berlyne, praėjus 50 metų po Romos sutarties pasirašymo, mus vienytų tikslas iki 2009 metų Europos Parlamento rinkimų padėti naujus bendrus Europos Sąjungos pamatus“, - kalbėjo A.Merkel.

Kol Europos Sąjungos lyderiai iškilmingai minėjo 50-ąsias bloko įkūrimo sutarties pasirašymo metines, paprasti europiečiai klausėsi koncertų, sodino medelius, dėliojo milžiniškas dėliones ir dalyvavo kitokiuose simboliniuose renginiuose. Savaitgalį į daugelio Europos šalių sostines švęsti ES gimtadienio susirinko šimtai tūkstančių žmonių.

Romoje, kur 1957 m.kovo 25 d. buvo pasirašyta Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartis, daugiau kaip 100 tūkst. žmonių visą naktį linksminosi renginyje, kurį organizavo šeši Italijos sostinės universitetai. Sekmadienį Romos senamiestyje buvo atidarytas „Europos kaimas“.

Briuselyje šeštadienio vakare į koncertą, kuriame dainavo žinomos grupės, susirinko dešimtys tūkstančių žiūrovų. Sekmadienį Europos judėjimas - organizacija, siekianti suvienyti Europą, tęsė „eiseną po Europą“, kurios metu žmonės Belgijos sostinėje galėjo aplankyti kone 200 oficialių su ES susijusių pastatų, paprastai neįsileidžiančių žmonių iš gatvės. Austrijoje visuomenei taip pat buvo leista patekti į ES šalių ambasadas ir Europos Komisijos pastatą. Vokietijoje, kur oficialiųjų iškilmių kulminacija tapo sekmadienį pasirašyta Berlyno deklaracija, naktį lankytojams buvo atvertos kai kurių žymiausių miesto muziejų durys, o jaunimas visą naktį linksminosi 35 Berlyno klubuose. Čia muzikos įrašus leido apie pusšimtis diskotekų vedėjų, kiekvienas jų atstovavo kuriai nors Europos šaliai. Vokietijos sostinėje jubiliejaus proga susirinkę ES lyderiai šeštadienį klausėsi Liudvigo van Bethoveno 5-osios simfonijos, kurią atliko Berlyno filharmonijos orkestras, o vakare jie dalyvavo bankete, kurio metu desertui buvo patiekti 54 gimtadienio pyragai - po du tradicinius desertus iš kiekvienos valstybės narės. Visiems pakako obuolių pyragų – juos, iškeptus pagal skirtingus receptus, atsiuntė Rumunija, Estija, Liuksemburgas ir Danija. Visoje Portugalijoje beveik 200 muzikos grupių ir orkestrų rengėsi sugroti Liudvigo van Bethoveno 9-osios simfonijos ištrauką – „Odę džiaugsmui“, kuri yra Europos Sąjungos himnas. Ispanijoje didžioji dalis sukakčiai paminėti renginių įvyko penktadienį: aikštėje priešais Madrido karališkuosius rūmus jaunuoliai pasikeisdami skaitė Romos sutartį, o paskui buvo sudėta milžiniška dėlionė, vaizduojanti ES po paskutiniojo plėtros etapo. Tik sausį į ES įsijungusioje Rumunijoje Romos sutarties metinės buvo pažymėtos Bukarešte prie ambasadų ir vyriausybinių pastatų, pasodinant 50 medelių. Liuksemburge buvo suorganizuotas 8 km „Europos ėjimas“, o Airijoje ir Nyderlanduose Romos sutarties metinės buvo paminėtos pamaldomis bažnyčiose. Slovakijoje ta proga buvo sodinami medžiai, Slovėnijoje žmonės šokinėjo su parašiutais, ant kurių nupiešti ES simboliai. Kadangi kovo 25 dieną Latvijoje minima genocido aukų atminimo diena, todėl ES jubiliejus Latvijoje nebuvo plačiai pažymimas. Šventinę dieną Latvijos moksleivių grupės lankėsi Prancūzijos Strasbūro mieste, kur vyko ES jaunimo diskusija, taip pat susipažino su Europos Parlamento darbu. Netoli Rygos vyko medelių sodinimo akcija „Žalioji banga“. Europai svarbus įvykis buvo paminėtas ir už jos ribų. Brazilijoje visą savaitę vyko Europos kino festivalis, kuriame buvo galima pamatyti po du kiekvienos ES šalies filmus.

Tačiau išorinis ES jubiliejaus džiugesys nepaslepia to, kaip integracijos pavyzdžiu pasaulyje laikomo bloko lyderiams sunkiai sekėsi susitarti dėl šiai progai skirtos deklaracijos, kuria norima pažymėti praeities pasiekimus ir dar kartą patikinti Bendrijos piliečius dėl jų ateities. Lyderiai sutaria, kad Sąjungos atsiradimas įtvirtino Europoje taiką, sukūrė didžiausią pasaulyje laisvos prekybos zoną, atvėrė sienas nevaržomai keliauti ir leido įvesti vieningą valiutą, tačiau laikosi skirtingų nuomonių, kaip reikėtų toliau judėti į priekį. Didžiausią nerimą kelia prie žlugimo slenksčio atsidūrusi Konstitucija, kurią ratifikavo 18 iš 27 Bendrijos valstybių, tarp jų naujokės Bulgarija ir Rumunija, tačiau referendumuose prieš beveik dvejus metus atmetė prancūzų ir olandų rinkėjai. Konstitucijos projekto atmetimas buvo akivaizdus įspėjimas apie gilią prarają tarp ES politinio elito ir piliečių ir pademonstravo visuomenės nusivylimą plėtra, ypač pastangomis priimti į Bendriją musulmonišką Turkiją.

Tyrimų agentūros „Harris Poll“ kartu su laikraščiu „Financial Times“ surengtos apklausos duomenimis, daugelis penkių didžiausių Europos šalių, išskyrus Ispanijos, gyventojų mano, kad jų gyvenimas įstojus į Europos Sąjungą pablogėjo. Tik Ispanijos gyventojai pozityviai vertina šios šalies narystę ES - 53 proc. gyventojų mano, kad jų gyvenimas pagerėjo. Tačiau kitose šalyse rodikliai priešingi. Antai apie 52 proc. britų mano, kad narystė ES jų gyvenimą paveikė neigiamai. Tokios pačios nuomonės yra pusė Prancūzijos gyventojų, 47 proc. italų ir 44 proc. Vokietijos gyventojų.

Kitas atliktas tyrimas rodo, kad beveik pusė gyventojų, kurių šalyse naudojama bendroji euro valiuta, norėtų, kad grįžtų senieji banknotai ir monetos. Tyrimas taip pat parodė, kad dauguma ES piliečių norėtų, jog ateityje dėl sutarties, pakeisiančios atmestą ES Konstituciją, būtų rengiamas referendumas. ES valstybėse narėse atlikta daugiau kaip 17 tūkst. žmonių apklausa parodė, kad 49 proc. piliečių, gyvenančių 13 šalių, įsivedusių eurą, norėtų susigrąžinti senąją valiutą. Praėjus daugiau kaip penkeriems metams nuo bendrosios valiutos įvedimo, ją toliau naudoti norėtų 47 proc. apklaustųjų, bet tik šešiose euro zonos narėse naujaisiais pinigais yra patenkinti didžioji dauguma gyventojų. Apklausoje nenurodoma, kodėl žmonės taip skirtingai vertina eurą, tačiau ankstesni tyrimai atskleidė, jog daugelis vartotojų bendrąją valiutą kaltina dėl esą padidėjusių kainų.

Vis dėlto akivaizdu, kad nauda gerokai viršija tam tikrus neigiamus aspektus. Vokietija susivienijo, o šiame procese svarbus vaidmuo teko Bendrijos pinigams, kurie taip pat nemažai prisidėjo prie Graikijos, Airijos, Portugalijos ir Ispanijos ūkio augimo. Savo ruožtu tai leido nusistovėti tam tikrai pusiausvyrai tarp valstybių narių. Pasitelkusi vartotojų teises, aplinkosaugą ir sąžiningą konkurenciją reglamentuojančius teisės aktus, pigių skrydžių įmones ar net studentų darbo biržas, ES prasiskverbė į visus kasdienio žmonių gyvenimo aspektus. Vis dėlto paprastus piliečius ne itin domina Europos politikos reikalai, todėl rinkimai į ES Parlamentą dažnai pasižymi mažu rinkėjų aktyvumu. Padėtį komplikuoja ir dabartinis politinės vadovybės vakuumas.

 

„Vertybių Europa“: Bažnyčios indėlis

Visoje Europoje minint Romos sutarčių, padėjusių pagrindą dabartinei Europos Sąjungai, 50-ąsias metines, Katalikų Bažnyčia jas paminėjo suvažiavimu, kurio tema „Vertybės ir perspektyvos ateities Europai“. Suvažiavimą organizavo Europos Sąjungos vyskupų konferencijų komisija (toliau - COMECE). Suvažiavimo diskusijų ašis yra dokumentas, pavadintas „Vertybių Europa“.

Pranešimo „Vertybių Europa“ autoriai (politinį, diplomatinį ir mokslinį įdirbį turinčių katalikų pasauliečių, vyrų ir moterų) siekia įnešti kokybišką indėlį į dialogą apie Europos Sąjungos vertybes. Jo autoriai konstatuoja, jog pernelyg technokratinė Europos Sąjungos vienijimosi vizija užgožė tokius jos tikslus kaip taika, pagarba žmogaus orumui, socialinis saugumas ir atsisuko prieš ją pačią. Neretai jos piliečių sąmonėje Europos Sąjunga įgyja pavidalą technokratinio aparato, esančio toli, neaišku ką darančio ir dar kainuojančio didžiulius pinigus. Ir dar daugiau – ji laikoma kai kurių problemų kaltininke, nors iš tiesų su jomis neturi jokių sąsajų. Deja, dažnai ir nacionaliniai lyderiai dėl kokių nors nesėkmių kaltę ir atsakomybę verčia Europos Sąjungos politikai, nutylėdami, kad būtent jie ją ir kuria.

Kitas aiškus bendros Europos kūrėjų tikslas buvo suartinti Europos tautas, asmenis, o ne tik jų vyriausybes. Tačiau paskutiniuoju metu šalių santykiuose vyravo labiau tarpvyriausybinio, o ne komunitarinio bendradarbiavimo metodas. Todėl vėl „galvą kelia“ nacionaliniai interesai ir kenčia Europos Sąjungos vienybės kaip „bendrijos“ idėjos originalumas. Vis dėlto europiečiai priartėjo vienas prie kito kaip niekad anksčiau, ypač jauni žmonės. Idėja suartinti „asmenis“ taip pat remiasi krikščioniška tradicija. Studentų mainų programos kūrėjai rėmėsi krikščioniškųjų viduramžių ir renesanso metu gyvavusia tarptautinės universitetinės bendruomenės tradicija.

Šiandien Europos Sąjungai kyla kiti, bet ne paprastesni uždaviniai nei prieš 50 metų: pakanka paminėti populiacijos senėjimą, masines migracijas, klimato kaitą, gamtinių resursų sekimą. Šiandien kaip niekad esame sąmoningi, kad gyvename viename pasaulyje ir kad jis priklauso nuo mūsų.

Taip pat būtina priminti, kad Europos ir krikščionybės Europoje ateitis buvo viena svarbiausių Jono Pauliaus II pontifikato temų. Kol dar Europa buvo padalyta, iš komunistų valdytos Lenkijos kilęs Popiežius nepraleisdavo progos paminėti šio žemyno prigimčiai prieštaraujančios skriaudos, kurią simbolizavo Berlyno siena. Žinoma, bendros Europos vizija nesiribojo vien tais aspektais, kuriuos šiandien bando įkūnyti Europos Sąjunga. Popiežius kalbėjo apie abiem plaučiais ateityje alsuosiančią Europą, ir ši alegorija tinka ir politinei vienybei, ir Europos krikščionių vienybei. Sulaukus komunizmo žlugimo, pradėta realiai mąstyti ir apie rytinės Europos dalies šalių įtraukimą į bendrą integracijos procesą. Pats intensyviausias popiežiaus Jono Pauliaus II pasisakymų apie Europą ir jos tapatybę laikotarpis sutapo su Europos konstitucinę sutartį rengusio Konvento darbu. Savo pasisakymuose Europos vienijimosi klausimu Jonas Paulius II daug kartų kalbėjo, kad būsimoji suvienyta Europa pirmiausia turėtų būti tautų bendrija, o ne tik ekonominė, politinė ar biurokratinė sąjunga. O jei Europa bus tautų bendrija, tai neįmanoma nutylėti pagrindinio bruožo, kuris yra bendras visoms Europos tautoms – tai yra krikščionybės, kuri labiausiai ir geriausiai charakterizuoja tą visų Europos tautų bendrumą, kurį vadiname europietiška tapatybe arba Europos civilizacija.

Popiežius Benediktas XVI prieš pat ES jubiliejų griežtai sukritikavo Europos Sąjungą už tai, kad bloko įkūrimo 50-mečiui skirtuose pareiškimuose neatsirado vietos Dievui ir Europos krikščioniškajam paveldui paminėti. Europos vyskupams pasakytoje kalboje Benediktas XVI teigė, kad užmiršdama Dievą ir savo krikščionišką kilmę, Europa „išsižada pati savęs“ ir abejoja savo tapatybe. Išsamiau apie šį kongresą – kitą trečiadienį.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija