Kokiu keliu pasuks Prancūzija?

Petras KATINAS

Naujasis Prancūzijos prezidentas Nikolia Sarkozy

Nors daugiau kaip dvi valandas trukusioje televizijos diskusijoje du varžovai į Prancūzijos prezidento postą – dešiniųjų jėgų (Sąjungos už liaudies judėjimą) kandidatas Nikolia Sarkozy ir socialistė Segolen Ruajal – beveik nediskutavo apie būsimą Prancūzijos užsienio politiką, tačiau akivaizdu, kad naujos kadencijos Žako Širako įpėdinis užsienio politikos reikalų nepaliks antraeiliais. Tuo labiau kad Prancūzija, kaip nuolatinė Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narė, turi didelį svorį tarptautinėje politikoje. Be to, viena stambiausių Europos Sąjungos valstybių kartu su Vokietija, Prancūzija vaidina svarbų vaidmenį Senojo žemyno bendrijoje. Ir valdant Ž.Širakui tas vaidmuo buvo gana dviprasmiškas. Pirmiausia bandant nukreipti ES politiką prieš JAV. Ir ne tik dėl Vašingtono karinės operacijos Irake. Atvirai demonstruojamas Ž.Širako palankumas Rusijos prezidentui V.Putinui ir už tai ne kartą susilaukęs Kremliaus komplimentų virto beveik padlaižiavimu. Tuo tarpu vengrų emigranto, po žiauriai sovietų armijos numalšinto Vengrijos tautos 1956 metų sukilimo, sūnus N.Sarkozy nuo pat vaikystės buvo auklėjamas visai kita dvasia ir, sprendžiant iš jo pasisakymų, dėl Maskvos politikos neturėjo jokių iliuzijų. Atvirkščiai, jis sakė, kad Europos Sąjungai reikia stiprinti euroatlantinį solidarumą ir pabrėžė, kad Vakarų suskaldymas yra viena svarbiausių V.Putino politikos tikslų. Todėl N.Sarkozy pabrėžia, jog antiamerikietiškos tendencijos „senosios“ Europos politikoje yra klaidinga politika.

Na, o kaip jau įprasta, socialistų kandidatė S.Ruajal savo priešrinkiminėje kampanijoje akcentavo dar vis naujas socialines lengvatas, netgi mažinti ir dabar tik 35 valandas trunkančią darbo savaitę. Net kairiųjų pažiūrų ekonomistai ir finansistai tokią raudonosios madam politiką vadino pražūtinga Prancūzijos ekonomikai, kuri ir taip pastebimai smunka dėl pernelyg išpūstų socialinės politikos elementų. Juk daugelis prancūzų jau atprato dirbti ir aiškiai piktnaudžiauja socialinėmis lengvatomis. Tiesa, per pirmąjį rinkimų ratą abiem pagrindiniams kandidatams netikėtai pirštinę metė centristu apsiskelbęs vienu metu buvęs švietimo ministras Fransua Baru. Šis iš Pirėnų kalnų kilęs politikas, besiskelbiantis praktikuojančiu kataliku, aktyviai kovojo už tai, kad ES Konstitucijos preambulėje nebūtų minimos Europos krikščioniškosios šaknys. Gal iš dalies todėl Prancūzijos rinkėjai referendume ir nepritarė ES Konstitucijos projektui. Šiaip ar taip, F.Baru pirmajame rinkimų rate surinko pakankamai daug balsų ir todėl N.Sarkozy ir S.Ruajal, balandžio 22-osios rinkimų pirmajame rate gavę atitinkamai 31,2 ir 25,9 proc. balsų, dėjo visas pastangas pritraukti F.Baru rinkėjų balsus.

Apskritai pirmasis rinkimų ratas akivaizdžiai parodė, kad nepaprastas prancūzų rinkėjų aktyvumas, dalyvaujant rinkimuose, sumušė ne tik Europos, bet ir viso demokratinio pasaulio rekordus. Balandžio 22 dieną prezidento pirmojo rinkimų rato aktyvumas siekė net 84,8 proc. iš 44 milijonų balso teisę turinčių prancūzų rinkėjų. O tai rodo, kad didžioji dauguma Prancūzijos piliečių išsiilgę permainų ir jiems nusibodo per dvylika Ž.Širako valdymo metų įsigalėjęs savotiškas sąstingis. Be to, po paskutiniųjų abiejų kandidatų aštrių debatų televizijoje apklausų duomenys rodė, kad N.Sarkozy pasirodęs kur kas kompetentingesnis sėdėti Eliziejaus rūmuose. Tuoj po debatų paskelbti visuomenės apklausos duomenys rodė, kad už dešiniųjų kandidatą N.Sarkozy pasirengę balsuoti 53,5 proc. rinkėjų. Politikos ekspertų nuomone, tai rodo, kad didesnė dalis prancūzų, balsavusių už F.Baru, vis dėlto pasirinko N.Sarkozy, o ne S.Ruajal. Kad ir kaip ten bebūtų, bet prezidento rinkimai parodė, kad Prancūzijoje prasideda nauja politinė era, kuri neišvengiamai turės įtakos Europos Sąjungai ir apskritai visai euroatlantinei struktūrai. Žinoma, tai dar taip greitai nepaaiškės, kokia bus Paryžiaus kryptis. Tuo labiau kad netrukus Prancūzijoje įvyks rinkimai į žemuosius parlamento rūmus – Nacionalinį susirinkimą. Prognozės rodo, kad daugumą Nacionaliniame susirinkime irgi turės N.Sarkozy šalininkai. O apklausų centrų prognozės ir prieš pirmąjį, ir prieš antrąjį prezidento rinkimų ratą beveik visiškai pasitvirtino. Už N.Sarkozy balsavo 53,2 proc. prancūzų rinkėjų, už S.Ruajal – 46,8 proc. Rinkėjų aktyvumas, kaip ir pirmajame rate, buvo labai didelis – per 80 proc.

Viena iš priežasčių, kodėl dauguma prancūzų pasirinko N.Sarkozy, yra ta, kad per savo rinkimų kampaniją jis negailėjo griežtų žodžių chuliganams, daugiausia nelegaliems imigrantams iš arabų šalių, kurie neseniai kėlė didžiules riaušes Paryžiuje. Be to, N.Sarkozy priminė ir 1968 metus, kai kairiųjų, ypač komunistų ir socialistų, remiami ir jų sukurstyti jaunuoliai, tarp jų – studentai, tiesiog niokojo visą Prancūziją. Netgi perdėm liberaliems prancūzams jau pabodo toleruoti ir kęsti panašius išsišokimus. Tiesa, kairieji intelektualai, kurių Prancūzijoje niekada netrūko, N.Sarkozy laiko pernelyg autoritarine asmenybe, o dėl jo nedidelio ūgio praminė jį „mažuoju Napoleonu“. Vis dėlto prancūzai pasirinko geriau Napoleoną nei kairiąją socialistę, vis dar neatsisakiusią sustabarėjusių marksistinių dogmų. Vos paskelbus pirminius balsavimo rezultatus, pirmasis naująjį Prancūzijos prezidentą N.Sarkozy pasveikino JAV prezidentas Džordžas Bušas, pabrėždamas, kad JAV ir Prancūzija visada buvo istorinės sąjungininkės.

© 2007 „XXI amžius“