Gerbtinos visos Antrojo pasaulinio karo aukos

Edmundas Simanaitis

Kremliaus inspiruotas ir pakurstomas rusakalbių jaunuolių šėlsmas Taline vertintinas kaip valstybingumo sampratos ir estų, latvių bei lietuvių pilietinės savivokos patikrinimas. Girtų vaikinų įžūlus chuliganizmas, parduotuvių plėšimas ir visuomeninio turto naikinimas – tai anaiptol ne politinio protesto akcija, nukreipta prieš okupacinės kariuomenės kareivio „išvaduotojo“ bronzinės statulos perkėlimą į jai deramą vietą – kapines. Tačiau nori nenori reikia priminti „išvaduotojo“ sąvokos atsiradimo istoriją, kurios iki šiol „nedrįsta“ prisiminti nei „vaduotojai“, nei šių neramumų kurstytojai.

O buvo Baltijos šalims niekšiškų, skaudžių nusikaltimų, kuriems nėra ir niekada nebus senaties. Tas praėjusio amžiaus gėdingas istorijos tarpsnis lėmė estų, latvių, lietuvių, lenkų, suomių, moldavų tautoms patirti skaudžių praradimų, smurto ir paniekos. Antrojo pasaulinio karo pradžia buvo suplanuota Kremliuje. Ne kur kitur, o Kremliuje! 1939 m. rugpjūčio 23 d. dviejų totalitarinių režimų vadeivos diktatoriai Stalinas ir Hitleris – ir jų parankiniai – pasidalijo Rytų Europos valstybių teritorijas. Hitleris slaptajame suokalbyje dalyvavo iš Berlyno, naudodamasis ryšio priemonėmis. Buvo pasirašytas vadinamasis Molotovo–Ribentropo paktas. Slaptojo suokalbio aplinkybių aiškinimo labiausiai vengia dabartiniai Kremliaus šeimininkai. Tuo tarpu Baltijos valstybėms S-H suokalbis buvo, yra ir liks visiems laikams esminės svarbos nepaneigiamas, nenuginčijamas argumentas tiriant Rusijos ir Baltijos šalių santykių raidą.

Suokalbiu buvo numatyta Suomiją, Estiją, Latviją ir rytinę Lenkijos dalį priskirti Sovietų Sąjungai. Lietuva turėjo atitekti Vokietijai, nes buvo tikėtasi, kad lietuviai patys ryšis atsiimti kadais atplėštą Vilniaus kraštą. Lietuva tokiam žingsniui nesiryžo, nes dar vis laikėsi ginkluoto neutraliteto politikos. Rugsėjo 1 dieną Vermachtas įsiveržė į Lenkiją, o 17-ąją pagal sulygtą scenarijų Raudonoji armija smogė kraujuojančiai Lenkijai į nugarą. Po agresorių slapto mainikavimo svetimomis teritorijomis ir jų išpirkinėjimo Lietuva turėjo tapti „teisėtu“ Rusijos grobiu.

Antras suplanuotos agresijos aktas – sinchroninė trijų Baltijos šalių okupacija įvyko 1940-ųjų birželį pagal vieną ir tą patį scenarijų. Paskelbiami ultimatumai. Kremliaus komandiruoti emisarai, Ždanovas – Estijai, Suslovas – Latvijai, Dekanozovas – Lietuvai, parenka ir suformuoja marionetinę valdžią. Ir ne ką trukus įvyksta operetiniai spektakliai – okupuotų šalių „liaudies atstovai“ vežami į Maskvą, kur „prašo“ raudonarmiečių divizijomis užtvindytas šalis priimti, pasak Lenino, į „tautų kalėjimą“. Kremliaus propaganda visa tai pateikdavo kaip pirmąjį šių šalių „išvadavimą“. Beje, okupantas pradėjo vykdyti represijas nuo pirmosios įsiveržimo į šalį dienos. Vėliau keitėsi tik represijų intensyvumas ir mastas.

Kai suokalbininkai, kitaip tariant, nacionalsocializmas ir socializmas, „statantis komunizmą“, 1941 metų birželį susirėmė tarpusavyje, Lietuva, kaip ir kitos dvi Baltijos šalys, patyrė dar du „išvadavimus“. Naciai „išvadavo“ iš bolševikų jungo, o po ketverių metų sovietai, reokupuodami Lietuvą, išvadavo ją nuo „fašistų“. Kremliaus propagandininkai kur tik galėdami vengė vartoti „nacionalsocializmo“ sąvoką, mat buvo prisiskyrę vienintelio „tikrojo“ socializmo kūrimo monopolį. Istorija byloja, kad abu pseudosocializmai dėsningai bankrutavo, nors ir ne vienu metu, bet sąvokos iš vartosenos neišnyko.

O tikrasis Baltijos šalių išsivadavimas iš „vaduotojų“ jungo įvyko dėsningai byrant sovietų imperijai. Lietuva pirmoji paskelbė 1990 m. kovo 11 d. atkurianti nepriklausomybę. Rusijos civilizacijos instituto direktoriaus Olego Platonovo redaguojamojoje daugiatomėje enciklopedijoje „Rusų tautos istorija“ įžūliai klastojama istorija, atvirai niekinamos estų, latvių ir lietuvių tautos, tyčiojamasi iš atkurto valstybingumo. „Pirmojo pasaulinio karo metais Vokietijos generalinis štabas parengė planą atskirti Pabaltijį nuo Rusijos. Todėl ir buvo sukurtos marionetinės valstybės – Estija, Latvija ir Lietuva, kurias valdė vokiečių agentai ir politiniai avantiūristai. (...) 1940 metais šie provakarietiški režimai žlugo, ir šalys teisėtai sugrįžo į Rusijos sudėtį“.

Rašoma jau ne į SSRS, o į Rusijos. Iš tikrųjų taip ir buvo. Skylėtas komunizmo-sovietizmo šydas, kuriuo anksčiau buvo dangstomi imperiniai „deržavos“ tikslai, tapo nebereikalingas. Dar viena iškalbinga citata: „Po SSRS subyrėjimo 1991 metais marionetinėms Pabaltijo valstybėms ėmė vadovauti JAV Centrinės žvalgybos valdybos ir kitų Vakarų specialiųjų tarnybų atstovai.“ Nejau tai imperinės politikos renesansas?

Iš šios „vadavimų“ istorijos peršasi tokios išvados. Pirma, okupantų pasikeitimas užgrobtoje šalyje jokiu būdu nevadintinas išvadavimu, tuo labiau kad ir vieno, ir kito okupanto tikslai iš principo buvo tokie patys. Sovietų ir nacių totalitariniai režimai buvo agresyvūs ir nusikalstami.

Demokratinėse šalyse, kur gerbiama tarptautinė teisė, karuose žuvusiesieji pagerbiami tiek savi, tiek ir kitos pusės. Estai šiuo atžvilgiu parodė sektiną europinės kultūros pavyzdį, perkeldami paminklą į kapinių teritoriją.

Trečia išvada būtų bene svarbiausia. Šalis, Europos Sąjungos naujokė ir Gynybinio aljanso dalyvė, niekada neturėtų taikstytis su nūnai suaktualintu sovietiniu reliktu – „vyresniojo brolio“ statusu, kuris sovietmečiu lemdavo besąlygišką paklusnumą Maskvai. Suvereni valstybė gerbia tarptautinę teisę ir papročius, taigi rūpinasi savo teritorijoje esančių kitų šalių piliečių, tarp jų ir karių, kapaviečių priežiūra. Lietuvoje sovietų karių kapavietės prižiūrimos ir tvarkomos nuolatos. Rusijoje to nėra.

Sibiras nusėtas Lietuvos Respublikos piliečių politinių kalinių ir tremtinių kaulais. Ištisos nepriklausomos Lietuvos karininkų kartos buvo sunaikintos Gulage. Jų kapavietės Rusijos plotuose ne tik kad neprižiūrimos, bet naikinamos. Tuo tarpu laikantis pariteto turėtų būti prižiūrimos lygiai taip, kaip tvarkomi ir prižiūmi okupacinės sovietų kariuomenės žuvusių kariškių kapai mūsų šalyje. Tai būtų lygiavertis, pagarbus ir vienodai atsakingas požiūris į Antrojo pasaulinio karo aukas.

Nesuprantama, kodėl pagal rangą antrasis pareigūnas šalyje, Seimo pirmininkas, aiškina ir gina tik svetimos šalies požiūrį, pamiršdamas ar nesusivokdamas, kad, demonstruojant altruizmą, išlieka privalomoji pareiga reikalauti adekvataus požiūrio ir pastangų iš Rusijos, tvarkant Lietuvos piliečių kapus.

Talino įvykiai ir lietuviams prikišamai išryškino, kad jei nėra tarpvyriausybinio susitarimo su Rusija dėl kapų priežiūros, tai gal reikėtų imtis žygių, kad tokie teisės aktai atsirastų neatidėliojant? Tai ne finansinis, o valstybės garbės reikalas.

© 2007 „XXI amžius“