Unikumas

Dr. Rūta GAJAUSKAITĖ,

kriminologė

Lietuvos vardas garsėjo tiek praeityje, garsėja ir dabar, tik gaila, kad ne taip pat šlovingai. Jei viduramžiais mūsų šalis buvo didelė valstybė nuo Baltijos iki Juodosios jūros, tai dabar tarp Nemuno ir Dauguvos telpanti. Netekusi Mažosios Lietuvos, Suvalkų, Lydos, Gardino... O šiandien dar gresia ir Lietuvos žemių išpardavimas užsieniečiams. Jei ne okupuota – tai išparduota, ir tapsime tauta be žemės – kaip čigonai. Taigi tik pigi darbo jėga. Jei praeityje buvome pirmi, sukūrę tobulas teisines sistemas (Kazimiero teisyną, Statutus, pirmąją Konstituciją Europoje), tai dabar mūsų įstatymai skylėti, pro juos tautos turtas byra į svetimas kišenes, užsienio investuotojais vadinamas. Jei viduramžiais į mūsų Universitetą iš Europos plaukė mokslininkai, o mūsiškis K.Simonavičius 200 metų anksčiau nei K.Ciolkovskis sukūrė raketą bei jos daugiapakopinį variantą, tai šiandien iš Lietuvos „protas“ bėga į pasaulį duoneliauti. Likę šalyje žudosi iš nevilties.

Kas atsitiko su mūsų valstybe? Kodėl iš okupacijos sėkmingai išsiveržusi ir klestinti šalis tampa didžiausiu priešu savo tautai? Kokios objektyvios ar subjektyvios priežastys suformavo esamą nepatenkinamą padėtį, fiksuojamą net ES statistikoje?

Pirmiausia – tai politinės jėgos, atvirai ignoruojančios tautinę savimonę, svarbiausius visuomenės poreikius ir idėjinį tapatumą. Tai desovietizacijos nebuvimo pasekmė, kuri jau 17 metų smaugia Lietuvą. Ir jokie liustracijos procesai padėties nepakeis, kol valdžioje bus ne politiniai kaliniai ir tremtiniai, o jų budeliai – kagėbistai, rezervininkai ir komunistai.

Taip šiandien tauta skurdinama ir demoralizuojama, prisidengiant nesamomis problemomis ir jų sprendimo būtinumu, kaip antai: elektros energijos trūkumas, branginimas ir AE uždarymas. Kai atominę elektrinę uždaryti privertė ES, tai elektros stygius palietė tik Rusijos karines bazes. Bet mūsų valdžia mums meluoja, kad Lietuvai elektros trūksta ir ją pabrangino. Paskaičiuokime: iš 100 proc. energetinių objektų 83 proc. elektros energijos gamino IAE, o iš jos visi laidai – tik į Rusijos karines bazes. Likę 17 proc. elektros gaminama Lietuvos šiluminėse ir hidroelektrinėse, kurias sunaudodavo šalies ūkis ir piliečiai. Išėjus rusų kariuomenei, išėjo ir rusų karinė pramonė, todėl elektros poreikis sumažėjo 70 proc! Dabar mūsų visos jėgainės dirba tik trečdalio pajėgumu. Taigi turime tris kartus didesnius resursus nei reikia, nes tokio gamybos augimo ir per 50 metų nepasieksime.

Tačiau valdžia meluoja, kad trūks ir toliau brangs.

Be to, dar turime 2,5 karto daugiau terminių vandenų nei šiandien gaminame elektros. Taigi – 100 metų jokių problemų, jokios taršos ir jokių kainų didėjimo! Tačiau ir jokio milijardinio pelno bei, svarbiausia, „nuprichvatizavimo“ nei per paskirstymo tinklus, nei statybų metu… Štai kam reikia naujos AE! Pasiplėšikauti ir Rusijos karinėms bazėms.

Kartu privalėtume turėti mintyje esamą realią grėsmę, kai, susidarius nepalankiai politinei situacijai AE gali būti panaudota kaip ginklas. Žinome Putino užsirūstinimo pretekstą – Estijos principingus veiksmus. Juos rezonuoja Lenkijos užmojai bent jau išviešinti budelius (KGB) ir Prancūzijos naujojo prezidento „desocializavimas“ bei nacionalinių interesų gynimas šalyje. Reikia pastebėti, kad Putinui nereikia didinti savo karinių bazių pajėgumo – jam užtenka spustelėti vieną mygtuką Ignalinos AE ir Europa turi dar vieną nekaltą avariją netgi ne Rusijoje! O kad Ignalinos AE dirba vien rusakalbis, KGB pavaldus personalas – niekas ES nežino! Tuo tarpu atominėje kiekviename bloke KGB nustatė apie 130 vietų, kurias pažeidus įvyks avarija ir nuo Europos nušluos milijonus žmonių...

Antra – nepakankama visuomenės politinė branda, kurią labai susilpnino inteligentijos emigracija, o likusių Lietuvoje – deportacija Sibiran. Likę valdžioje buvę ir nepražuvę (KP ir KGB) padarė viską, kad emigrantai negrįžtų, o deportuotieji nepatektų valdžion (per rinkimų įstatymą). Išaugusi naujoji inteligentų karta varu išvaryta į pasaulį duoneliauti. Paprastai tariant, nedesovietizuota valdžia iš Lietuvos išvarė daugiau kaip pusę milijono geriausių specialistų, tai yra kelis kartus daugiau, nei Stalinas ištrėmė.

Išvarė su mafiniu rinkimų įstatymu ir politinėmis žmogžudystėmis. Išvarė nepakankamu pragyvenimo lygiu ir „prichvatizuotu“ teisingumu bei nusikaltėlių gynimu. Išvarė smulkių verslininkų sistemingu žlugdymu ir stambaus kapitalo (pasigrobto KP ir KGB) protegavimu.

Labiausiai stebina subrendusio politiko, grįžusio emigranto prezidento V.Adamkaus elgesys KGB rezervininkų epopėjos metu: pusę metų negalima pašalinti iš posto žmogaus, kuris, blaiviai mąstant, jau seniai turėtų būti pasodintas už tėvynės išdavimą! Kad Prezidentas gina KGB – mato visi ir pašnibždomis aptarinėja. Išdrįsusį tai pasakyti viešai Seimo narį P.Gražulį kaipmat nubaudė: bandė prievarta išvesti iš posėdžių salės – nepavyko. Tad uždraudė pasisakymus ir jo balsavimus bei nuėmė atlyginimą!

Įdomu, ar tai ne piliečio teisių pažeidimas? Ar tai ne Seimo nario neliečiamybės ir nuomonės reiškimo teisės pažeidimas? Ar tai ne jo rinkėjų pilietinių teisių pažeidimas? Ir kaip tai telpa į Lietuvos Respublikos Konstituciją?

VSD šefo A.Pociaus atleidimo iš pareigų spektaklis finišavo. Apsimelavęs, kitus apkaltinęs valstybės išdavimu ir valstybės paslapčių pardavinėjimu, rafinuotai išsityčiojęs (ir iki šiol besityčiojantis) iš valstybės ir jos piliečių, pagaliau turės palikti postą. Pusę metų truko atleidimo procedūros spektaklis.

Pasirodo, geresnio ir nepavojingesnio Lietuvai už KGB rezervininką mūsų Prezidentui nėra! Ir pavaduotojai to darbo negali atlikti! Nors valstybei kenksmingą A.Pociaus veiklą nustačiusios Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto komisijos išslaptintose išvadose atskleistas sudėtingas korupcinių ryšių tinklas, kurį po valstybinės paslapties skraiste slėpė pats saugumo vadas, aukščiausių valdžios pareigūnų reakcija buvo stulbinanti. Nei V.Adamkus, nei G.Kirkilas nesiėmė ryžtingų veiksmų nutraukti šio absurdo teatro, jų nepaveikė net ir Vakarų spaudoje pasirodžiusios publikacijos apie KGB struktūrų įsitvirtinimą lietuviškame saugume.

Per šį pusmetį A.Pocius pusvelčiui nusipirko žinybinį butą; tai leido padaryti ir grupei savo parankinių. Argi tokia aukščiausio ešalono valdžios vyrų KGB rezervo kapitono nuoširdi gynyba – ne puikiausias Lietuvos įvaizdžio formavimo pavyzdys? Jau nekalbant apie savęs demaskavimą...

Kada VSD turės Lietuvai ištikimą saugumo vadą, kada vienoje svarbiausių šalies institucijų bus tvarka, ir jis pradės dirbti valstybei?

Jeigu V.Adamkus primygtinai siūlys generolą Algį Vaičeliūną, o Seimas atmes A.Pociaus giminaičio kandidatūrą, tai šios epopėjos pabaiga dar labai toli. Taigi didžiausiam Maskvos džiaugsmui KGB rezervininkas A.Pocius ir toliau „vadovaus“ Lietuvos VSD.

Kad ir kokia būtų naujo saugumo vado skyrimo pabaiga, ir Prezidento, ir Premjero šiltas užtariamasis žodis dėl generolo tinkamumo šioms pareigoms – irgi Lietuvos įvaizdžio formavimo dalis.

Neabejotinai ir NATO, ir ES žvalgyboms bus smalsu pasitikrinti, kas ir kodėl neturintį aukštojo išsilavinimo, sovietinės okupacijos metais baigusį karo mokyklą ir tik dėl karjeros (!) įstojusio į kompartijos narius (gal karjeros sumetimais vedusio ir sovietų armijos karininko dukrą?), „prastūmė“ V.Adamkaus patarėju gynybos klausimais?

O ir mums nekenktų žinoti, už kokius nuopelnus valstybei, neturint aukštojo mokslo, galima tapti Lietuvos karo akademijos viršininku. Kodėl V.Adamkus jam uždėjo brigados generolo antpečius?! Ir kodėl dabar primygtinai siūlo jį į saugumo vadus? Tokio kuriozo ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje dar nebuvo.

Kas gali paneigti, kad A.Vaičeliūnas karjerą daro įtakingų globėjų dėka, o dabar ruošiamas į valstybės saugumo šefo postą? O nujaučiant tų globėjų adresus ir vardus, labai suprantami darosi Seimo nario P. Gražulio kaltinimai Prezidentui.

Trečia – likę valdžioje komunistai ir kagėbistai persikrikštijo bei skubiai iš socialistų tapo kapitalistais: nekontroliuojami iš valstybinio (t.y. mūsų) turto susikūrė privačią nuosavybę ir ją nusavino. Dar baisesnius planus suprojektavo žemės grobimo – pardavimo srityje. Tuo suskaldė visuomenę, įtvirtino socialinę ir teisinę nelygybę, kas sąlygojo grandininę reakciją moralės, dorovės nuosmūkyje bei nusikalstamumo augime.

Ketvirta – buvę ir nepražuvę valdžioje vieša paslaptimi padarė buvusių okupantų (lenkų, rusų, vokiečių) interesus Lietuvoje ir netgi juos perkrikštijo į „užsienio investuotojus“, lyg ir nešančius šaliai gėrį, už ką atleidžia mus nuo atsakomybės ir įsipareigojimų. Taip nubraukiant Molotovo-Ribentropo istorinę reikšmę, o Želigovskio akcijos išvis praktiškai neįvertinus, paliekant okupantų privilegijas ir supriešinant ištisas tautas.

30 proc. apklaustųjų negatyvus požiūris į atskiras tautas, fiksuotas 1990 metais, šiandien išaugo iki 60-70 proc. Pakantumas kitoms tautoms akivaizdžiai krito ir toliau blogės, nes netaisomos priežastys, sąlygojančios šį reiškinį. Pati svarbiausia tarp visų priežasčių glūdi Lietuvos valstybės analogų pasaulyje neturinčioje tolerancijoje, suteikusioje likusiems šalyje okupantams išimtinai puikias sąlygas gauti pilietybę. Šie vietoj padėkos priėmė tai kaip jiems priklausančią privilegiją ir reikalauja jas toliau plėtoti.

Ryškiausi šių privilegijų neigiamo pasireiškimo pavyzdžiai yra rusų „Jedinstvos“, lenkų autonomininkų (pakeitusių savo pavadinimą į Lietuvos lenkų rinkimų akciją) organizacijų veikla. Pradedant Sausio 13-osios įvykiais, o dabar ir tebesitęsiant lietuviškų mokyklų uždarymu (pavyzdžiui, Šalčininkų r.).

Privalome dėti visas pastangas ir teisinėmis priemonėmis stabdyti nepakantumo augimą, o būtent: valstybė privalo panaikinti visas privilegijas ir reguliuoti tautinių mažumų gyvenimą kaip ir visoje ES, o mažumos turėtų įvertinti tai, ką buvo Lietuva avansu davusi daugiau nei kitos pasaulio valstybės, bei darbais įrodyti savo lojalumą Lietuvai.

Pažeidžiant Lietuvos Konstitucijos 29 straipsnį, Lietuvoje gyvenančioms tautinėms mažumoms yra teikiamos tokios privilegijos, skriaudžiant lietuvių tautą:

- Lietuvos valstybė išlaiko jų mokyklas, skaityklas, šventyklas ir net teatrus bei jų tarnautojams moka atlyginimus, nors kitose valstybėse tokių privilegijų niekas neteikia;

- Lietuvos valstybė skiria valstybinio TV ir radijo kanalais nemokamą laiką šių tautinių mažumų laidoms, leidžia periodinius leidinius, vadovėlius ir kitas mokymo-metodines priemones rusų ir lenkų kalbomis, kai tokių privilegijų kitose valstybėse niekas neteikia;

- Lietuvos valstybė remia mažumų bendrijas piniginėmis dotacijomis, kai tokių privilegijų kitose valstybėse niekas neteikia;

- Lietuva sovietmečiu buvo priverstinai kolonizuota deportuotais iš Maskvos asocialais, o tapusi nepriklausoma valstybe jiems suteikė pilietybę, teisę privatizuoti neuždirbtą turtą, neatsižvelgdama į tai, kad jie šalyje padaro didžiąją dalį nusikaltimų, ar daro tai spekuliuodami politinėmis kategorijomis, ką akivaizdžiai parodo įvykiai Estijoje, Dekanidzės byla Lietuvoje ir t.t.

Lietuvos valdžios ir valdymo institucijos turėtų nepažeidinėti Konstitucijos 29 straipsnio ir privalėtų panaikinti minėtas privilegijas tautinėms mažumoms bei įvesti tvarką, kaip kad yra visoje ES, o būtent: nutraukti mažumų finansavimą iš Lietuvos biudžeto, materialinį-techninį aprūpinimą bei patalpų nemokamą naudojimą, nutraukti tautinių mažumų pagrindu kuriamų politinių (Lenkų rinkimų akcija, Rusų sąjunga ir pan.) organizacijų legalizavimą.

Penkta – valdžios visuomenei primesta įsitraukimo į ES ir NATO idėja (nuo meškos ant vilko) bei nedorais keliais įgyvendinta (lipdukų pagalba referendume), siekiant tautos vardu gauti materialinę naudą, užmokant už tai nepriklausomos valstybės statusu. O netolimoje ateityje – ir išparduodant žemę bei paliekant mus be Tėvynės. Dar blogiau nei buvo planuota – Lietuva be lietuvių, o lietuviai – be Lietuvos!

Ir svarbiausia – buvusių ir nepražuvusių interesus ginančių rinkimų įstatymų, kuriame pusė kandidatų renkami pagal sąrašus, o tik pusė – individualiai. Tokia rinkimų sistema komunistams leido legalizuoti savo valdžią įvairių politinių organizacijų priedanga, sudaryti sąlygas buvusiems okupantams įsitvirtinti valdyme bei iš politinio gyvenimo išeliminuoti didžiausias Lietuvoje demokratines politines jėgas (Sąjūdį, tremtinius ir politinius kalinius).

Taigi esame unikali valstybė: laisva – nelaisvėje, demokratinė – su buvusia ir nepražuvusia partokratine valdžia, badaujanti – mažoji Amerika bei besižudanti „dainuojančios revoliucijos“ šalis.

Argi neįvykdė savo pažado KGB vadovas Eismuntas – išsprogdinti Sąjūdį iš vidaus? Savo inkorporuotais kagėbistais, rezervininkais, išdavikais ir pakalikais? Argi nesutrikdė desovietizacijos ir nepaliko visų buvusių ir nepražuvusių valdžioje, moksle ir pedagogikoje? Argi nematome yrančių šeimų (60 proc.) – tautos gyvybės perdavimo ateities kartoms garantų? Argi nematome, kad tautinę kultūrą – kelią į tarptautinį pripažinimą ir bendravimą – amerikonizuoja ir globalizuoja? Argi nesuprantame, kad valstybės nepriklausomybės netekimas įstojant į ES pakirto tautinės kultūros ugdymo ir išlikimo sąlygas? Kodėl nereguojame, kai Lietuvoje uždarinėjamos lietuviškos mokyklos, o iš mūsų kišenių klesti lenkiškos ir rusiškos? Juk mokykla yra tautinės dvasios židinys!

Į visus šiuos klausimus yra vienas atsakymas – desovietizacija. Bet jos neįvykdėme 1990-1991 metais, tad šiandien net kalbėti apie tai neverta. Daug svarbiau pasimokyti iš kitų, kad ir estų, kaip jie šią žaizdą užgydė ir taip veržliai kuria savo valstybingumą.

© 2007 „XXI amžius“