„Realpolitik“ miglos

Petras KATINAS

Kad ir ką bekalbėtume, tarptautinė padėtis niekuo negali džiuginti. Ir ne vien tik todėl, kad galingiausia pasaulio valstybė – Jungtinės Amerikos Valstijos – skaudžiai įklimpo į tarpreliginį ir pilietinį genčių karą Irake. Ir visai nežinia, kada ir kaip ji išbris iš tos klampynės. Galima neabejoti, kad iš Irako konflikto, ko gero, labiausiai išloš viena iš blogio ašies valstybių – reakcingų mulų ir jų statytinių valdomas Iranas. Teheranas atvirai šaiposi iš tarptautinės bendruomenės pastangų pažaboti jo branduolines ambicijas. Ir ko nesišaipyti, jeigu Iraną beveik neslėpdamos remia Rusija ir Kinija, blokuodamos JT Saugumo Tarybos rezoliucijas. Todėl teisūs tie politikos specialistai, kurie teigia, kad nuverstas Irako prezidento Sadamo Huseino režimas, palyginti su dabartinio Irano režimu, tebuvo tiktai lengvo vėjelio dvelktelėjimas.

Bet vis dėlto svarbiausia ne Iranas, o vis labiau agresyvėjanti Rusijos meška. Vien tik pasiklausius Kremliaus ne tik numylėtų politikos specialistų, nacistų klasika kalbančių imperininkų M.Leontjevo, A.Dugino, televizijų politikos komentatorių kalbų šiurpas apima. Ką ten visokie duginai ar leontjevai, jeigu oficialių asmenų pareiškimai niekuo nesiskiria. Štai labai aukšti Rusijos užsienio reikalų ministerijos pareigūnai, pats ministras Sergejus Lavrovas, komentuodami padėtį Ukrainoje, reikalauja nedelsiant paskelbti rusų kalbą valstybine. Esą bent jau Rytų Ukrainoje ilgus amžius gyveno rusai, o ukrainiečių kalba vadinama tik rusų kalbos dialektu, kurios esą ir kalba vadinti negalima. Apskritai kasdien spaudžiamas į kampą Ukrainos prezidentas V.Juščenka baigia užleisti visas pozicijas.

Kazachstano ir Turkmėnijos prezidentas priverstas pasirašyti sutartį dėl jų energetinių resursų transportavimo tiktai per Rusijos teritoriją, šios NVS valstybės tapo vos ne sovietinėmis „respublikomis“, o Europai užnerta labai stipri energetinė kilpa. Jau nekalbant apie puolimą prieš mažąją Estiją.

Kremlius nusitaikė ir į vieną pagrindinių ES naujokių Lenkiją. Naivu būtų manyti, kad nuolat besikeičiantys ministrai Lenkijoje tėra vien tik vidinių politinių partnerių nesutarimų išdava. Dabar Maskva jau toli gražu nebe ta, kuri buvo žlugus Sovietų Sąjungai. Kremlius turi pakankamai pinigų, kad per savo statytinius nupirktų įvairių šalių, ne tik Lenkijos, žiniasklaidos priemones, taip pat ir politikus. Tą geriausiai iliustruoja buvusio Vokietijos kanclerio Gerhardo Šrioderio pavyzdys. Neseniai buvo verta pažiūrėti Lietuvos televizijos A.Čekuolio laidą, kurioje „visų numylėtinis“ apžvalgininkas taškėsi įsivaizduojamais kaltinimais dabartinei Lenkijos valdžiai, reiškė didžiulį nepasitenkinimą ten vykdomai komunistinių saugumo struktūrų darbuotojų liustracijai (kuriai esą priešinasi net buvę disidentai), gąsdino Lietuvos piliečius mūsų kaimynystėje jau kuriama „katalikų“ (aišku, radikalų) valstybe, kurioje bus atkurta vos ne inkvizicija, ir panašiais baubais. Šauniai padirbėjo SSRS KGB darbuotojas! Apie tai, kad Rusija dabar turi savo šnipų, rezidentų ir įtakos agentų ne tik JAV ir Didžiojoje Britanijoje, bet ir visose šalyse kur kas daugiau nei SSRS laikais, neseniai per BBC ir „Laisvės“ radiją kalbėjo žinomas sovietinių laikų disidentas, dabar gyvenantis Londone, Vladimiras Bukovskis. Pasak V.Bukovskio, apie Rusijos įtaką Baltijos valstybėse net kalbėti neverta. Maskva jose tvarkosi beveik kaip namie.

Jau kelintą savaitę Kremliaus kontroliuojama Rusijos spauda nepaliauja džiūgauti, kaip V.Putinas Samaros viršūnių susitikime su ES lyderiais Vokietijos kanclere A.Merkel ir Europos Komisijos pirmininku Žozė Manueliu Barozu „pastatė juos į vietą“ ir išrėžė kalbą, kur kas griežtesnę nei Miunchene, kurią tada pasaulio žiniasklaida įvardijo kaip naujojo šaltojo karo pradžią. Esą ypač kliuvo A.Merkel ir Ž.M.Barozui už tai, kad jie išdrįso kalbėti apie ES šalių solidarumą ginant savo naująsias nares – Lenkiją, Estiją bei kitas. Esą tokiu būdu Briuselis suteikia kozirinę kortą Rusijos priešėms – ES naujokėms. Štai ką rašo Kremliaus ruporu tapęs Maskvos dienraštis „Moskovskij komsomolec“: „Juk ta Lietuva grūmoja pasekti lenkų pavyzdžiu (blokuoti naujos ES ir Rusijos partnerystės sutarties pasirašymą – P.K.), jeigu Maskva neatnaujins naftos tiekimo „Družbos“ naftotiekiu. O kas dar užsimanys kitą kartą parodyti jėgą? Norinčiųjų tikrai atsiras. O visas tas problemas spręs ne Rusija, o pati Europos Sąjunga“. V.Putinas užsipuolė ES lyderius, pareikšdamas: „Aš šiandien klausiu jūsų, ar jums galioja kokios nors solidarumo ribos? Ar pati ES neturi kitų savų problemų? Kuo čia dėta Lenkijos mėsa?“ Taigi Rusijos prezidentas paskelbė ultimatumą ES vadovams – pirmiausia neginti grubiai Maskvos puolamų ES naujokių, aiškiai nurodant, kad šios šalys „teisėtai“ priklauso Rusijos įtakos sferai. Todėl Berlynui ir Briuseliui atvirai patarta nustoti kalbėti apie kažkokį visų ES valstybių solidarumą ar jų interesų gynimą, nes Rusija vis tiek padarys tose šalyse savo tvarką. Ir ta tvarka įvedama naudojantis įvairiomis agresijos formomis. O mažoji Estija tapo pirmąja NATO šalimi, patyrusia ne tankų ir aviacijos, o internetinę agresiją. Ir ją organizavo ne kokie nors kompiuteriniai „zombiai“. Estijos kompiuteriniai tinklai buvo atakuojami net iš Vietnamo ir kitų Azijos šalių. Bet beveik niekas neabejoja, kad tai buvo daroma Kremliaus įsakymu. Ataka tęsėsi net tris savaites, o jos poveikis juntamas iki šiol. NATO generalinis sekretorius J.de Hoopas Scheferis sakė, kad šis klausimas bus įtrauktas į NATO darbotvarkę. NATO būstinėje pasirodė pranešimų, kad šiuo metu Rusija ir Kinija labai intensyviai rengiasi informaciniam karui. O Estija buvo pasirinkta kaip pirmasis to karo taikinys. Pirmiausia bandant sužinoti, kokia bus NATO reakcija.

Tačiau Kremliaus šeimininkas ir toliau vykdo ES skaldymo politiką. Ir jam tai neblogai sekasi. Štai neseniai lankydamasis Austrijoje ir Liuksemburge V.Putinas susilaukė iš jų vadovų netgi savotiškos užuojautos dėl Rusijos „nedraugų“ kabinėjimosi dėl žmogaus teisių pažeidinėjimų, spaudos laisvės varžymų ir panašių dalykų. O Liuksemburgo premjeras netgi įsipareigojo dėti visas pastangas, kad Rusija būtų kuo greičiau priimta į Pasaulio prekybos organizaciją. Taigi Maskvos politika skaldyk ir valdyk bent jau iš dalies pasiteisina. Rusijos energetiniais voratinkliais apraizgyta Europa tampa bejėgė ir dedasi nematanti, kad savo „teisėtos įtakos zona“ Maskva verčia ne tik pokomunistines šalis, bet ir visą Europą, kurios lyderiai, atrodo (o gal iš tiesų) visiškai nesimokė istorijos pamokų.

O bent koks Lietuvos politikų krustelėjimas bemat susilaukia Maskvos reakcijos. Dažniausiai nevengiant net atvirto šmeižto ir melagysčių. Štai po neseniai Moldovoje viešėjusio mūsų krašto apsaugos ministro J.Oleko pareiškimo, kad Lietuva pritaria JAV priešraketinės sistemos elementų dislokacijai Lenkijoje ir Čekijoje, nes tai sustiprins ir Lietuvos saugumą, ITAR-TASS bemat paskelbė pranešimą, kad esą Lietuvoje bus dislokuoti priešraketinės gynybos objektai. Nors ministras aiškiai sakė, kad to nebus. Todėl Europos politikams ir Kremliaus pataikūnams vertėtų prisiminti mūsų europarlamentaro prof. Vytauto Landsbergio žodžius, pasakytus diskusijoje „Europos kaimynystės politika ir Vidurinės Azijos strategija“, skirtoje Romos sutarties 50-mečiui pažymėti šių metų gegužės 21 dieną. Prof. V.Landsbergis sakė: „Europa kaip visuma (ES) turėtų planuoti savo tvarkaraščius ir konsoliduotą savigyną energetinėje apsiaustyje, pasaldinamoje korupcija. Bent dvidešimčiai metų į priekį, per kuriuos reikia išlikti. Ir vienytis su JAV ieškant naujo variklio, alternatyvių energijos šaltinių. Matyti augančia fašistinę Rusiją atviromis akimis. Pripažinti, kad partnerystė ten suvokiama kitaip negu Vakaruose. Maskvai partnerystė nėra kooperacija, bet žaidimas, kurio partnerį reikia aplošti“. Savo ruožtu Krašto apsaugos ir Užsienio reikalų ministerijos paskelbė bendrą tarpusavyje suderintą pareiškimą, kad JAV priešraketinio skydo dislokacija NATO ir ES šalyse Lenkijoje ir Čekijoje sustiprins ir Lietuvos saugumą.

Bet pažymėjo, kad Lietuvoje tokių objektų dislokuoti neketinama.

Aišku, net ir toks pareiškimas neabejotinai suerzins Maskvą, todėl netrukus galima sulaukti atitinkamų siurprizų. Tikriausiai, kaip teigia Lenkijos žiniasklaida, „PKN Orlen“, valdantis Mažeikių įmonę, naftotiekiu rusiškos naftos nesulauks.

Na, o kitas sunkiai prognozuojamas Lietuvos kaimynės Baltarusijos prezidentas A.Lukašenka, Minske viešint Sibiro delegacijai, rėžė kalbą, kurioje apkaltino Kremlių blokuojant Rusijos-Baltarusijos, kaip sąjunginės valstybės, sutartį. Dar daugiau, A.Lukašenka netgi pareiškė paramą Čečėnijos laisvės kovotojams, kurie kovoja už savo nacionalinius interesus ir suverenitetą. Tiesa, Minsko „batka“ pažėrė ir įprastų nesąmonių. Jis kažkodėl ėmė šūkauti, kad Baltarusija niekada netaps JAV, Lenkijos ar Lietuvos dalimi... Iš tiesų tie mūsų kaimynų slavų veiksmai kaskart darosi vis sunkiau suvokiami.

© 2007 „XXI amžius“