Atsikratykime „demokratijos“

Vilius BRAŽĖNAS

Nudžiugau užtikęs spaudoje („Lietuvos aidas“, 2007 03 26, Nr. 69) dr. Darijaus Beinoravičiaus straipsnį „Demokratija ar pseudodemokratija“, įspėjantį apie galimą klaidinantį ir net klastingą žodžio „demokratija“ vartojimą. „Nedaug kas bedrįsta viešai abejoti demokratijos privalumais, jos principams viešai skelbia savo ištikimybę pačios įvairiausios valstybės“, – taikliai nurodo dr. D.Beinoravičius pačioje straipsnio pradžioje. Primena net tokius „demokratus“ kaip raudonuosius chmerus, kurie 1974-1979 metais išžudė „pusantro milijono žmonių (ketvirtadalį Kambodžos gyventojų)“.

Autorius, netgi Mykolo Romerio universiteto docentas, ko gero, nežino, kad Vakarų Europos ir JAV akademiniuose sluoksniuose („geroje kompanijoje“) tarp „liberalių“ ir dar labiau sumarksėjusių akademikų apie raudonuosius taip nekalbama. Apie komunistus – „arba gerai, arba nieko“.

Tačiau dėl to, kad „demokratija“ tinka net tokiai gaujai kaip chmerams, Lietuvoje pagaliau dėmesį atkreipė ir mokslininkai. O publicistikoje bandyta apie tai trimituoti jau daug metų. Kad demokratija negarantuoja laisvės, yra du straipsniai dar 2000 metais Lietuvoje išleistoje mano knygoje „Nauja pasaulio santvarka?“.

Dr. D.Beinoravičius gal kam nors įtikinamiau, negu koks nors politikos „sirgalius“, nurodo, kas sujaukia mūsų žinovų diskusijas spaudoje ir eteryje. Jis sako: „Todėl, nepaisant pagrįstų pretenzijų į universalumą, demokratija vis dar lieka labai miglota idėja, kurią kiekvienas supranta skirtingai.“

Tai moksliškas apibendrinimas idiotiškos padėties nieko nesakančiose politinėse diskusijose. Kaip publicistas, seniai priėjau prie nuomonės, jog žodis „demokratija“ daugelį (ne tik mūsų) politologų, žurnalistų pavertė politinėmis papūgomis. Papūga, išmokusi porą žodžių, kartoja juos visur – tinka ar netinka. Lietuviams dažniausiai vietoj demokratijos tiksliau tiktų gražus lietuviškas žodis „savivalda“, kaip priešingybė tironijai ar diktatūrai. Tačiau ir šis kai kieno klaidingai vartojamas vietoj „savivaldybių“ (rinkimuose). Juk negali būti monarchijos, anarchijos, respublikos, diktatūros rinkimų. Žodis „demokratija“ brukamas net JAV vietoj „laisvi rinkimai“ ir net vietoj „respublika“. JAV Konstitucijos architektai griežtai pasisakė prieš demokratiją, kaip laisvei pavojingą sistemą.

Politinės papūgos, kurios politikoje, atrodo, žino tik vieną žodį „demokratija“, nuolat, lyg plaktuku vinį kaldamos, įkala tai į galvą ir paverčia mus visus politinėmis papūgomis. Net kartais nesusivokiame, kad kalbame lyg mėnulio permainų paveikti. Nepaisant visų kalbų apie „Vakarų demokratijas“, demokratijos niekas neras nei JAV, nei Europoje, kad ir kiek eurų ar dolerių už tai kas nors pasiūlytų. Yra visko, tik ne demokratijų.

Gaila, kad dr. D.Beinoravičius sustojo pusiaukelėje minėdamas „atstovaujamąją demokratiją“. Tai yra oksimoronas – save paneigiąs pareiškimas. Jis to nepavadina tikruoju vardu – respublika. Toje sistemoje laisvi žmonės laisvuose rinkimuose išrenka atstovus jiems atstovauti valstybės reikaluose. Kiek žinau, Respublikos šaknys siekia VI amžiaus prieš Kristų Graikiją. Pagal užsakymą išminčius Solonas parašė „Solono įstatymus“ – valdymosi (savivaldos) naują sąvoką: „valdymą pagal parašytą ir pastovų įstatymą“. 454 metais prieš Kristų romėnai pagal Soloną surašė ir priėmė „12 plokščių“, kurios tapo romėnų konstitucija.

Turbūt ir Solonas netikėjo, kad netobuli žmonės, ypač turintys viešosios moralės trūkumų, gali surašyti tobulos savivaldos taisykles. Todėl jis nurodė ir būtinas sąlygas gerai ir teisingai savivaldai: „Kai žmonės klauso valdovų, o valdovai klauso įstatymų“. O aukščiausias įstatymas turi būti konstitucija, kuri varžo „valdovų“ (valdžių) galią, o ne tautos, žmonių, galią ir teisę išsirinkti ir turėti „įstatymui paklusnią valdžią“. O įstatymą, jei teisingą, parašo ar patvirtina valdomieji, o ne valdovai. Valdovų parašyto įstatymo pavyzdys buvo veidmainiška Stalino konstitucija: pilietis turėjo visas teises ir laisves (su sąlyga), jei tai neprieštaravo valdžios išleistiems įstatymams. Tuo pačiu principu vadovaujasi ir JTO Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, neva užtikrinanti žmogaus teises.

Aišku, ir respublika gali būti ir, kaip matome, yra piktnaudžiaujama. Tačiau tokia savivaldos forma gali egzistuoti ir net kai kur egzistuoja. Ji nėra kaip demokratija, tik nesusipratimų fantazijų kaleidoskopas.

Daug padėtų mūsų tautai atsitiesti įvairiose srityse, jei bent iš dalies atsikratytume politinio „demokratinio“ papūgiškumo ir imtume kalbėti aiškia tautos kalba. Bent jau susikalbėti norintieji galėtų susitarti.

Pažymėtina, kad dr. D.Beinoravičius minėtame straipsnyje iškėlė kelias kitas su demokratija susijusias negeroves. Viena jų – tiesos ar melo, gėrio ar blogio nustatymas skaitmenimis (balsų skaičiumi). Taip pat jis įsidėmėtinai aiškiai nagrinėja retai paliečiamą „demokratinės“ lygybės be prievolės, be pareigų, svertų žalą. Apie tai jau 1923 metais rašė Nikolajus Berdiajevas Berlyne pasirodžiusioje knygoje „Nelygybės filosofija“. Ją į lietuvių kalbą (1980 metais, sovietų laikais!) išvertė dabar gilią ir plačią idėjų vagą rėžiantis publicistas bei visuomenininkas Algimantas Zolubas. Knygoje gausu ir demokratiją smerkiančių minčių. Viena iš jų tokia: „Atitrūkusioje demokratijos idėjoje yra didžiausia žmogaus ir tautos kokybės, dvasinio lygio panieka“.

Be daugybės kitų demokratijos nuodingumą nurodančių pasauliečių, yra tai darančių žymių dvasininkų. 1950 metais popiežius Pijus XII kalboje federalistams nepritarė demokratinei sistemai, nes demokratinė lygybė varžo asmeninę laisvę kaip ir totalitarinė sistema.

Savo archyve užtikau JAV katalikų savaitraštyje „The Wanderer“ 1998 metais spausdintą straipsnį. Ten rašoma: popiežius Jonas Paulius II ir kardinolas Jozefas Ratcingeris yra dažnai įspėję, jog „demokratija, kuri paneigia dieviškąjį įstatymą ir suabsoliutina viešąją opiniją ir daugumos sprendimą, sunaikins žmonių bendrijos pagrindą“. Net 1991 metų enciklikoje „Centesimus annus“ Jonas Paulius II teigia: „Kaip istorija rodo, demokratija be vertybių lengvai išvirsta į atvirą ar šiek tiek užmaskuotą totalitarizmą“.

Net aiškiais žodžiais kalbantys, tiesos siekiantys geros valios debatuotojai užkliūva už demokratijos nesusikalbėjimų. Tačiau kai debatuose kas nors bando paslėpti savas mintis už miglotų papūgiškų žodžių, neįmanoma atrasti tiesos.

Kadangi Pirmojoje Respublikoje prof. M.Romeris buvo didis autoritetas, ir ne vien savo išvaizda, didžiuojuosi tuo, kad jis (seniai, labai seniai) buvo VDU rektorius, kai aš buvau studentas. Todėl prieš kiek laiko planavau rašyti demokratijos klausimu „atvirą laišką“ jo vardo Universiteto studentams, kad bent šios institucijos studentai nesileistų būti klaidinami žiniasklaidos ir politikos „demokratijos“ papūgų. Dr. D.Beinoravičius savo straipsniu sutaupė man triūso.

Abejoju, ar apsimokėtų eikvoti voką ir pašto ženklą Lietuvos politikus ruošiančio instituto studentams: juos jau „apšvietė“ ten „politinius mokslus“ dėstantis, žinoma, instituto direktoriaus kvietimu, buvęs LKP gensekas A.M.Brazauskas.

© 2007 „XXI amžius“