Kas pavogė pergalę?

Petras KATINAS

Ne švęsti, o verkti reikia

Aršiausi Rusijos Valstybės Dūmos imperininkai ir Sovietų Sąjungos atkūrimo iniciatoriai S.Baburinas, D.Rogozinas ir V.Alksnis išdėstė, kad, atkuriant SSRS, pirmiausia prie Rusijos turėtų būti prijungtos Ukraina ir Baltarusija, nes šių šalių gyventojai yra tokie pat rusai, tiktai kalbantys tos pačios „didžiosios rusų kalbos“ dialektais. Jie, nepamiršę pašlovinti prezidento V.Putino vykdomos politikos, vis dėlto užsiminė, kad tas nėra pakankamai ryžtingas, kovodamas su Rusijos priešais šalies viduje. Jie aiškiai leido suprasti, kad viena iš tų priešų – žinoma bebaimė žmogaus teisių gynėja, nepalaužiama antikomunistė Valerija Novodvorskaja, nes vadinamosios Pergalės dienos proga ji paskelbė straipsnį, pavadintą „Pralaimėjimo vėliava“ („Znamia poraženija“). Mat prieš tą Pergalės dieną Dūmoje buvo iškeltas klausimas, kad iš raudonos, vadinamos Pergalės, vėliavos reikia išimti pjautuvo ir kūjo simbolius. Kilo didžiulis triukšmas. Imperininkai ir komunistai tokį pasiūlymą iškėlusios valdžios partijos „Jedinaja Rossija“ Dūmos narius pavadino niekšais ir išdavikais.

Štai ką rašo V.Novodvorskaja: „Dūma ir Federacijos Taryba vos spėjo baigti ginčus, kokią būtent vėliavą 1945 metų gegužę iškėlė virš Reichstago. Su žvaigžde? Su pjautuvu ir kūju? Ir, kaip visada, iškėlusieji tą klausimą buvo apkaltinti šventvagyste, dargi vykdantys priešų užduotis. Visiškai taip pat, kaip ir patriarchas Nikonas, kuris norėjo ištaisyti klaidas cerkvės knygose ir bemat fanatikų buvo apkaltintas kaip eretikas.

Žinoma, du fiktyvūs parlamentai (Dūma ir Federacijos Taryba – Red.) pradėjo kelti triukšmą dėl fiktyvios problemos. Kokią gi vėliavą galėjo iškelti virš Reichstago Jegorovas ir Kantarija? Tiktai savo pralaimėjimo vėliavą. Kitokios jie neturėjo. Taip, SSRS pralaimėjo tą karą. Ne Hitleriui-Stalinui ir marksizmui-leninizmui. Bet jeigu tik SSRS! (Blogio imperija, tenebūna lengva jai žemė.) Blogiausia tai, kad karą pralaimėjo mūsų Rusija. Mes visi karą pralaimėjome, daugelis net iki savo gimimo. Aš gimiau 1950 metais, ir visa mano karta, ir dargi būsimos, gimėme lūzeriais, nugalėtaisiais, pasmerktais nuo užgimimo būti vergais.

Su manimi nesutiks nei dar gyvi veteranai, nei žuvę mūšiuose: jie buvo jauni, atidavė savo gyvybes, sąžiningai liejo kraują ir jiems atrodė, kad jų priešai yra aprengti vermachto ar SS uniformomis ir kalba vokiškai. Man jų be galo gaila, ir tų 27 milijonų gyvųjų sielų, kurias nemokšos sovietiniai karvedžiai ir niekšingas nemokša generalisimas šimtais tūkstančių siuntė į karo katilą. Jie kariavo skaičiumi, ir nekalti berneliai žūdavo ištisomis kuopomis. Jie tebuvo tik šipuliai. Jiems, tiems berniukams, atrodė, kad jie gina savo šalį, jie buvo idealistai ir mirė neburnodami. Jie buvo visiškai akli, nes jau gimė visiškoje tamsoje. Kaltė tenka tiems, kurie 1917 metais užgesino saulę virš Rusijos. Šie berniukai gulė po Hitlerio tankais ir padėjo JAV, Didžiajai Britanijai, Prancūzijai, Skandinavijai išsilaisvinti nuo nacistų ir gyventi laisvą, protingą ir pasiturintį gyvenimą. Paminklai jiems turėtų stovėti Ruane ir Paryžiuje, Briugėje ir Amsterdame, Londone ir Edinburge. Bet jie nieko negalėjo padėti nei savo tėvynei, nei Rytų Europai, nei Baltijos šalims. Taip, jiems buvo mėtomos gėlės: prie Hitlerio nebuvo saldu nei čekams, nei vengrams, nei slovakams. Jie gi žinojo, kad paskui tuos naivius aliošas ir seriožas ateis NKVD, pasodins ant sprando vietinius bepročius – bolševikus, tokius kaip Rakošis ir Bierutas (M.Rakošis ir B.Bierutas – pokarinės Vengrijos ir Lenkijos „prezidentai“ – Red.). Ir tada prasidės deportacijos, kankinimai, sušaudymai, raudonasis teroras.

Jeigu ištisos kartos tikslas buvo išgelbėti Rusiją, tai ta visa karta žuvo veltui. Tos kartos pasiaukojimas, jos kraujas tapo nužmogėjusio tirono pjedestalu, ir ne tik jo, o visų pilkų SSKP CK dogmatikų, kurie sunaikino šalį, galutinai ją pasmerkę melui, vergovei, barbariškumui ir atsilikimui.

Karinė pergalė lengvai tampa pralaimėjimu, jeigu nugalėtojai paklūsta savo didžiausiems priešams, kalbantiems ta pačia kalba kaip ir jie. Mūsų pralaimėjimo ženklai visiems krenta į akis: tai mauzoliejus ir raudonos žvaigždės virš Kremliaus. Raudonasis fašizmas nė kiek ne geresnis už juodąjį, ir jeigu mauzoliejuje gulėtų ne Leninas, o Hitleris, o virš Kremliaus būtų ne žvaigždės, o svastikos, esmė ta pati. Kartai, kuri už 1945 metų pergalę buvo „apdovanota“ „daktarų byla“, kova su „kosmopolitais“ ir naujasis 1948 metų teroro škvalas, kartai, kurios belaisviai, išlaisvinti iš Buchenvaldo ir Maidaneko, buvo gabenami į Sibiro lagerius, nebūtų buvę nė kiek geriau. Blogiau būti nebegalėjo.

Mitas apie karą, kurį laimėjome, pats pavojingiausias Rusijos mitas, kuris savo tamsiais debesimis užgožia nuo mūsų realybę, neleidžia atsipeikėti, atgailauti, išmokti kantrybės, išpirkti kaltę prieš Rytų Europą ir Baltijos šalis. Neleidžia eiti pirmyn, išvysti kelią, liautis pūstis ir įsivaizdinti. Gegužės 9-ąją (o karas juk baigėsi gegužės 8-ąją!) mes vieni susigalvojome kaip ypatingą mistinę datą, nors visa Europa kukliai mini gegužės 8-ąją. Gegužės 9-oji jau seniai tapusi mūsų narkotiku, o nuo tikrosios tiesos prasideda to narkotiko sindromas, kaip tai atsitiko nelaimingiems, tais narkotikais apkvailintiems rusakalbiams Estijos piliečiams.

Dėl šio melu persunkto mito, sukurto 1944 metais, 2007-aisiais žuvo dvidešimtmetis rusų jaunuolis. Tai melas nuvarė jį į kapą. Jeigu jis būtų žinojęs tiesą, tai argi jis būtų ėjęs ginti bronzos gabalo Talino kalvoje? Latviai, lietuviai, estai ir lenkai nemėtė gėlių po sovietinių tankų vikšrais. Jie patys metėsi po tais tankais ir, kad gautų ginklų ginti Estiją, kai kurie estai netgi užsidėjo vokiškas milines. Jie puikiai žinojo tiesą apie „išvaduotojus“. Tą tiesą jie sužinojo dar 1940 metais. T-34 (sovietų tankų markė – Red.) jau tada pervažiavo per jų gyvenimus pagal Molotovo-Ribentropo pakto nuostatas. O karių kapams vieta – karių kapinėse, dargi jeigu tai okupantų kapai.

Ir lenkai, ir estai, latviai ar lietuviai nedaužo kapų paminklų. Jie kultūringi žmonės. Bet tie paminklai Europos sostinių aikštėse turi visai kitą tikslą: tai prievartinė valia, užgrobimo ženklas, politinis okupacijos simbolis. Kad ir pastatytum prie kiekvienos statulos po 40 čekistų su milijono rublių alga, tai nepadės…

Mūsų mitai visiškai priešingi daugelio išgyventai realybei, ir su tais mitais niekas nesiskaitys. Užtat pūtę pergalės triūbas, verčiau pasirūpinkime tais, kurie perėjo ugnį ir vandenį: vietoje kasdieninio melo mokėkime dar gyviems kareiviams ir karininkams (žinoma, ne specialiųjų NKVD būrių smogikams, o frontininkams) po 700-1000 dolerių pensiją. O padėti kritusiems mes galime tiktai vienu: pagaliau išgelbėti Rusiją, mintimis peržengti Elbę ir pasukti pagaliau į Vakarus su okupantais. Tegul Rusija tampa Vakarų dalimi – stipraus, civilizuoto, gero pasaulio dalimi. Tada bus galima pasakyti, kad 27 milijonai žuvo ne veltui. Ir mūsų bendra pergalės vėliava vietoje raudono ekstremistų ir kurstytojų skuduro taps Rusijos trispalvė. Kartu su mėlyna – žvaigždėta Europos Sąjungos vėliava“.

Dėl tos pačios „pergalės“ bumo

Akademiko Andrejaus Sacharovo našlė Jelena Boner, buvusi frontininkė, būdama medicinos seserimi išgelbėjusi ne vieną sunkiai sužeistą mūšiuose, paskelbė savo sveikinimą vadinamosios Pergalės dienos proga.

„Brangūs bičiuliai! Sveikinu su Pergalės diena! Nors dėl šios dienos turiu didelių abejonių. Švenčiu ją jau 62-ąjį kartą. Ir pati, ir su artimaisiais bei draugais, su visa šalimi išgyvenu. Bet kiekvienais metais vis aiškiau ir skaudžiau suprantu, kad Pergalė ir iš žuvusiųjų, ir iš gyvųjų – pavogta. Ji 364 dienas per metus priklauso plėšikams. Ir tiktai viena diena – gegužės 9-oji – priklauso mums. O šiemet ir tą dieną išniekino ir sudarkė pseudopatriotinė jaunoji šutvė, surengusi spektaklį „Įžeistas nugalėtojas-išvaduotojas“.

Tai jie – išlaisvintojai ir nugalėtojai?

Manęs visiškai nežeidžia paminklo ir žuvusių palaikų perkėlimas. Ilsėtis ramybėje gana garbingiau karių kapinėse, o ne troleibusų stotelių triukšme. Mane įžeidžia ir užrašas ant paminklo. Ten turi būti (ir Estijoje, ir bet kokioje kitoje šalyje) užrašyta ne „Kariui išvaduotojui“, o „Kritusiam kariui“. Nieko mes neišlaisvinome, ir patys nesugebėjome išsilaisvinti, nors per ketverius sunkius karo metus to išlaisvinimo tikėjomės. To neatsitiko nei 1945-aisiais, nei 1991 metais.

Jelena Boner,
sovietų armijos medicinos tarnybos leitenantė,
veteranė ir karo antros grupės invalidė“.

P.S. Latviją, Lietuvą ir Estiją aš myliu. Ir labai trokštu, kad švedų akademikai-mokslinčiai pagaliau paskirtų Nobelio literatūros premiją Janui Krosui, gyvajam klasikui, nedidelės estų tautos ir dideliam pasaulio kultūros atstovui. Man labai patiko vieno piliečio iš Maskvos pasisakymas: „Mes išlaisvinome ne tik Estiją nuo estų“.

© 2007 „XXI amžius“