2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Sutrikęs Didysis aštuonetas

Į Vokietiją susirinko ne tik Didžiojo aštuoneto valstybių vadovai, bet ir dešimtys tūkstančių vadinamųjų antiglobalistų

Šiandien, birželio 6-ąją, šalia Vokietijos uosto Rostoko esančiuose Heiligendano rūmuose prasidės Didžiojo aštuoneto viršūnių susitikimas. Tam renginiui Vokietijos valdžia iš anksto kruopščiai ruošėsi. Rūmai, kuriuose vyks susitikimas, aptverti pustrečio metro geležine tvora su viršuje įtvirtintomis spygliuočių vielų užtvaromis. Vokietijos iždui vien ši tvora kainavo kelis milijonus eurų. Į Rostoką sutraukta per 13 tūkstančių policininkų, o jūroje patruliuoja vokiečių ir amerikiečių karo laivai. Virš apylinkių skraido kariniai sraigtasparniai ir lėktuvai. Visa tai primena vos ne karinę padėtį. Mat iš anksto buvo visiškai aišku, kad į Rostoką susirinks dešimtys tūkstančių vadinamųjų antiglobalistų.

Vietoj Europos – Eurazijos „totoriai“

Praėjęs Rusijos prezidento V.Putino ir ES vadovų – Vokietijos kanclerės Angelos Merkel ir Europos Komisijos vadovo Žozė Manuelio Barozo – susitikimas aiškiai parodė, kokia gili praraja atsivėrė praėjus pusmečiui nuo paskutiniojo aukščiausiojo lygio susitikimo. ES lyderiai ir juos lydėję žurnalistai dar kartą akivaizdžiai pamatė, kaip iš įniršio baltas lyg popierius Rusijos prezidentas spaudos konferencijoje reagavo į tris pagrindines ES ir Rusijos santykių temas: demokratijos laisvių padėtį Rusijoje, įvykius Estijoje ir Lenkijos veto naujai ES ir Rusijos partnerystės sutarčiai. Ypač Kremliaus vadovui nepatiko A.Merkel ir Ž.M.Barozo visiškas solidarumas su Estija ir Lenkija bei Lietuva. Vakarų žurnalistai atakavo V.Putiną klausimais apie „specifinę“ Rusijos demokratiją. Atsakydamas į klausimus apie žurnalistės A.Politkovskajos, A.Litvinenkos nužudymą bei opozicijos veikėjo buvusio pasaulio šachmatų čempiono G.Kasparovo sulaikymą Šeremetjevo oro uoste, Putinas tiesiog persiuto ir pareiškė: „Politkovskajos ir Litvinenkos nužudymai pirmiausia turi būti ištirti.

„Realpolitik“ miglos

Petras KATINAS

Kad ir ką bekalbėtume, tarptautinė padėtis niekuo negali džiuginti. Ir ne vien tik todėl, kad galingiausia pasaulio valstybė – Jungtinės Amerikos Valstijos – skaudžiai įklimpo į tarpreliginį ir pilietinį genčių karą Irake. Ir visai nežinia, kada ir kaip ji išbris iš tos klampynės. Galima neabejoti, kad iš Irako konflikto, ko gero, labiausiai išloš viena iš blogio ašies valstybių – reakcingų mulų ir jų statytinių valdomas Iranas. Teheranas atvirai šaiposi iš tarptautinės bendruomenės pastangų pažaboti jo branduolines ambicijas. Ir ko nesišaipyti, jeigu Iraną beveik neslėpdamos remia Rusija ir Kinija, blokuodamos JT Saugumo Tarybos rezoliucijas. Todėl teisūs tie politikos specialistai, kurie teigia, kad nuverstas Irako prezidento Sadamo Huseino režimas, palyginti su dabartinio Irano režimu, tebuvo tiktai lengvo vėjelio dvelktelėjimas.

„Užsienio“ sampratos: Lietuvos artimoji ir tolimoji kaimynystė

Prof. Vytautas Landsbergis,

Europos Parlamento narys

2007 m. gegužės 21 d. Seimo Europos informacijos centre vyko Seimo Užsienio reikalų komiteto ir Seimo Europos informacijos centro organizuojama Europos savaitės diskusija „Europos kaimynystės politika ir Viduriniosios Azijos strategija“. Diskusija skirta Romos sutarties 50-mečiui bei Lietuvos narystės Europos Sąjungoje trečiosioms metinėms paminėti.

Svarstymai Rusijos sulaikymo strategijos tema

Kęstutis KASPARAS

Gegužės 16 dieną „Lietuvos rytas“ išspausdino visą Tėvynės sąjungos pirmininko Andriaus Kubiliaus vadovaujamos darbo grupės parengtą dokumento „Rusijos sulaikymo strategija“ (RSS) projektą Lietuvos politinėms partijoms susitarti ir pakvietė Lietuvos žmones pareikšti savo nuomonę. Tai svarbus dokumentas, skelbiantis naują Tėvynės sąjungos realią politiką: strateginę partnerystę su Lenkija, pripažįstant jai lyderės vaidmenį, Žečpospolitos atkūrimą – iš pradžių energetikos, o vėliau ir kitose srityse, Lietuvos istorijos perrašymą 1791 m. gegužės 3 d. dvasia, Lietuvos valstybės pavertimą unitarinės Europos provincija, prezidento institucijos panaikinimą ir demokratijos likimo atidavimą į politinių partijų, dalyvausiančių minėtame „naujosios darbotvarkės Lietuvai“ susitarime, rankas. Kadangi senosios Europos Sąjungos ir NATO narės – Prancūzija, Italija, Vokietija – yra neatsparios Rusijos įtakai ir gali parduoti kaip „mainomą kortą“ ES ir NATO narę Lietuvą Rusijai mainais už pigias dujas, reikia esą pasipriešinti „dujofikacijai“ ir pereiti prie šildymo Lenkijos Silezijos bei Ukrainos Donbaso antracitu. Kadangi „dujofikacija“ yra „finliandizacija“, todėl didvyriškoji „fašistinė“ Suomija, dviejuose karuose apsigynusi savo jėgomis nuo bolševizmo, ES narė, yra vengtinas Rusijos vasalo pavyzdys.

Atsikratykime „demokratijos“

Vilius BRAŽĖNAS

Nudžiugau užtikęs spaudoje („Lietuvos aidas“, 2007 03 26, Nr. 69) dr. Darijaus Beinoravičiaus straipsnį „Demokratija ar pseudodemokratija“, įspėjantį apie galimą klaidinantį ir net klastingą žodžio „demokratija“ vartojimą. „Nedaug kas bedrįsta viešai abejoti demokratijos privalumais, jos principams viešai skelbia savo ištikimybę pačios įvairiausios valstybės“, – taikliai nurodo dr. D.Beinoravičius pačioje straipsnio pradžioje. Primena net tokius „demokratus“ kaip raudonuosius chmerus, kurie 1974-1979 metais išžudė „pusantro milijono žmonių (ketvirtadalį Kambodžos gyventojų)“.

Nauja atominė elektrinė – nauja kupra Lietuvai

Algimantas Zolubas

Artimųjų Rytų folklorinis personažas, gudruolis, išminčius, pokštininkas Chodža Nasredinas, gimęs Turkijoje XIII amžiuje, tebekeliauja po knygas apie jį, po linksmus, nešvankybių vengiančius sambūrius, linksmina ir net gydo nuo įvairių negalių žmones.

Antai žinomas nutikimas, kaip Chodža, besilankydamas Bucharoje, turtuolio paprašytas, pastarąjį bandė išvaduoti nuo jį slegiančios kupros. Turtuoliui buvo pasiūlyta įlįsti į maišą, būti užrištam visą dieną, o tuo metu Nasredinas savo burtais naikinsiąs kuprą. Tačiau turtuolis privalėjo gydymo metu jokiu būdu nepagalvoti apie beždžionės užpakalį, tarkim, koks jis plikas, negražus, raudonas. Jei kupriaus mintis nors valandėlei nukryps prie beždžionės užpakalio, pats būsiąs kaltas dėl nesėkmingo gydymo.

Atsakomybė, saistanti visas kartas

Edmundas SIMANAITIS

Pirmasis istorinis komunizmo tribunolo (An Historical International Trial) posėdis prasidėjo 1967 m. spalio 7 d. Vašingtone, Georgetown universiteto Nacijų salėje. Keturi dešimtmečiai praėjo po pirmojo komunizmo tribunolo. Kas pasikeitė? Tada buvo susirinkę daug žymių ekspertų, tiesiogiai patyrusių komunistinio režimo represijas, liudytojų, garbių svečių.

Irakas. Kas toliau?

Dr. Petras JOKUBKA

Teroristai ir atominės bombos – XXI amžiaus siaubas. Kol kas nėra tokios valstybės, turinčios atominius ginklus, kurios grasintų juos panaudoti. Jos visos siekia pasistatyti atomines jėgaines, sako, jas panaudotų tik elektrai gaminti, bet ne atominiam ginklui.

Kad ir kokių priemonių imsis didžiosios valstybės atominės jėgos plitimui sustabdyti, joms nepasiseks, nes musulmoniškos valstybės yra pakankamai turtingos ir smarkiai vysto savo pramonę, tat Vakarų valstybėms pritrūks lėšų, kantrybės ir pasiryžimo sustabdyti visas tas valstybes. Moderniaisiais laikais kol kas tik viena Amerika ryžosi pastoti agresoriams kelią, būtent, pristabdyti Korėjos ir Vietnamo komunistus, dabar – Irako musul-monus. Bet mes matome, kas darosi. Motinos ir močiutės eina protestuoti, verčia progresyvią valdžią ir renka pacifistus. Joms nerūpi ąžuolas, joms rūpi tik gėlės, joms nesvarbu, kas bus rytoj, svarbu tik kad jų sūneliams nereikėtų ginti JAV interesų.

Kas pavogė pergalę?

Petras KATINAS

Ne švęsti, o verkti reikia

Aršiausi Rusijos Valstybės Dūmos imperininkai ir Sovietų Sąjungos atkūrimo iniciatoriai S.Baburinas, D.Rogozinas ir V.Alksnis išdėstė, kad, atkuriant SSRS, pirmiausia prie Rusijos turėtų būti prijungtos Ukraina ir Baltarusija, nes šių šalių gyventojai yra tokie pat rusai, tiktai kalbantys tos pačios „didžiosios rusų kalbos“ dialektais. Jie, nepamiršę pašlovinti prezidento V.Putino vykdomos politikos, vis dėlto užsiminė, kad tas nėra pakankamai ryžtingas, kovodamas su Rusijos priešais šalies viduje. Jie aiškiai leido suprasti, kad viena iš tų priešų – žinoma bebaimė žmogaus teisių gynėja, nepalaužiama antikomunistė Valerija Novodvorskaja, nes vadinamosios Pergalės dienos proga ji paskelbė straipsnį, pavadintą „Pralaimėjimo vėliava“ („Znamia poraženija“). Mat prieš tą Pergalės dieną Dūmoje buvo iškeltas klausimas, kad iš raudonos, vadinamos Pergalės, vėliavos reikia išimti pjautuvo ir kūjo simbolius. Kilo didžiulis triukšmas. Imperininkai ir komunistai tokį pasiūlymą iškėlusios valdžios partijos „Jedinaja Rossija“ Dūmos narius pavadino niekšais ir išdavikais.

Latvijos parlamentas išsirinko naują prezidentą

Petras KATINAS

Naujasis Latvijos prezidentas Valdis Zatleris AFP nuotraukos

Praėjusį ketvirtadienį Latvijos parlamentas ketverių metų kadencijai rinko naują valstybės prezidentą. Dabartinės prezidentės Vairos Vykės-Freibergos, pelniusios didelį tarptautinį autoritetą, kadencija baigiasi liepos 7 dieną. Prieš rinkimus daugelis politologų skelbė, kad vargu ar pirmajame balsavime bus išrinktas vienas iš dviejų kandidatų, pranašaujant, jog nesurinks mažiausiai 51 balso iš 100 Latvijos parlamento narių. Valdančioji koalicija savo kandidatu iškėlė žinomą Latvijos gydytoją Valdį Zatlerį, o aiškiai kairysis opozicinis „Santarvės centras“ – juristą, buvusį Konstitucinio Teismo pirmininką Aivarą Endzinį. Abu pretendentai nepriklausė jokiai politinei partijai ir, kaip pabrėžia Latvijos žiniasklaida, apskritai nedalyvavo politinėje veikloje, o kai kurių nuomone, netgi visiškai nesidomėjo politika. Todėl buvo daromos išvados, kad nesvarbu, kuris iš dviejų kandidatų bus išrinktas, jie tebus juos iškėlusių politinių partijų pastumdėliais. Ir visai nesvarbu, kad Latvijos prezidento politinės galios labai minimalios ir ribotos, o jo pareigos yra daugiausia reprezentacinio pobūdžio; kadenciją baigiančios prezidentės V.Vykės-Freibergos pavyzdys akivaizdžiai parodė, kad politinė įtaka ir veikla labai daug kuo priklauso nuo asmenybės.

Londonas laukia sargybos pasikeitimo

Petras KATINAS

Beveik neabejojama, kad naujuoju Didžiosios Britanijos ministru pirmininku taps Džeimsas Gordonas Braunas

Šį mėnesį dar vienoje didžiojoje senosios Europos valstybėje keičiasi „sargyba“. Po Prancūzijos prezidento rinkimų, kai į Eliziejaus rūmus atėjo dešiniųjų jėgų atstovas Nikolia Sarkozy, Didžiosios Britanijos ministrų kabineto vadovo pasikeitimas irgi ne mažesnis įvykis. Tiesa, skirtingai nuo Prancūzijos, dabartinį ilgametį Anglijos premjerą Tonį Bleirą pakeitė jo paties Leiboristų partijos atstovas. Tačiau mažai kas abejoja, kad iš T.Bleiro įpėdinio galima sulaukti gana rimtų pokyčių Didžiosios Britanijos tiek vidaus, tiek ir užsienio politikoje. O tai, be abejo, turės įtakos ir procesams, vykstantiems Europos Sąjungos viduje bei visoje tarptautinėje arenoje.

Beveik neabejojama, kad naujuoju Didžiosios Britanijos ministru pirmininku taps jau dabar „geležiniu Braunu“ vadinamas finansų ministras – Anglijoje vadinamas iždo kancleriu – Džeimsas Gordonas Braunas. „Geležinio Brauno“ pravardė jam prilipo tuoj po leiboristų pergalės 1997 metų rinkimuose, kai jis užėmė finansų ministro pareigas. Jam, o ne premjerui T.Bleirui priskiriamos visos naujovės šalies ekonomikoje, o svarbiausia – britų ekonomikos stabilizacija.

Ar Šiaurės Amerika taps Lotynų Amerika?

Kaip rodo oficialioji JAV statistika, amerikiečių, priskiriamų rasinėms ir etninėms mažumoms, skaičius jau pasiekė 98 milijonus žmonių, tai yra trečdalį iš visų 296 milijonų JAV gyventojų. Baltieji palaipsniui užleidžia savo demografines pozicijas šioje didžiausioje naujojo pasaulio valstybėje. Išeiviai iš Pietų Amerikos šalių sudaro pusę visų ne baltųjų JAV gyventojų: jų priskaičiuojama jau daugiau kaip 43 milijonai. Antrieji pagal skaičių yra juodosios rasės amerikiečiai – apie 40 mln. žmonių. Amerikiečių demografų skaičiavimais, daugiau kaip pusę žmonių prieaugio JAV sudarys atvykę ir jau čia gimusieji pietų amerikiečiai.

Rumunų režisieriaus filmas Kanuose apdovanotas „Auksinės palmės šakele“, Ekumeninio žiuri prizas – filmui „Rojaus pakraštyje“

Gegužės 16-27 dienomis pietų Prancūzijos Kanų mieste vyko vienas iš svarbiausių, o galbūt ir svarbiausias kino pasaulio renginys – Kanų kino festivalis, kuriame nugalėjęs filmas, gavęs didįjį festivalio prizą „Auksinės palmės šakelę“, beveik savaime įrašomas į kino istoriją. Auksinė šakelė skirta rumunų režisieriaus Cristiano Mungiu filmui – nedidelio biudžeto dramai „Keturi mėnesiai, trys savaitės ir dvi dienos“. Režisieriaus Cristiano Mungiu filme pasakojama apie sovietų režimo pabaigą Rumunijoje. Pagrindinė filmo herojė studentė nori pasidaryti nelegalų abortą, už kurį ji ir jos draugas turi sumokėti itin didelę sumą pinigų.