Komunizmą – į Tarptautinį tribunolą

Gintaras VISOCKAS

Konferencijoje kalba Europos Parlamento narys prof. Vytautas Landsbergis Jono ČESNAVIČIAUS nuotraukos

Į mokslinę konferenciją „Komunizmą – į Tarptautinį tribunolą“ susirinko per du šimtus žmonių

Birželio 16 dieną Vilniaus universiteto Didžiojoje auloje įvyko mokslinė konferencija „Komunizmą – į Tarptautinį tribunolą“. Ją surengė Lietuvos Laisvės kovų sąjūdis, Lietuvos politinių kalinių sąjunga, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija. Konferencijos dalyvius (salėje buvo apie 200 žmonių) pasveikino konferencijos organizacinio komiteto pirmininkas Vytas Miliauskas, Seimo nariai Antanas Napoleonas Stasiškis, Emanuelis Zingeris, istorikas Romas Batūra, hab. dr. prof. Ona Voverienė, Sąjūdžio, kitų visuomeninių organizacijų atstovai. Perskaityta 15 išsamių, įdomių pranešimų, kurie bus išleisti atskira knyga. Pažymėtina, kad net šešis pranešimus parengė jauni, komunizmo baisumų nepatyrę žmonės: Kristina Burinskaitė (LGGRTC), Teresė Birutė Burauskaitė (LGGRTC), doc. dr. Arūnas Streikus, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti vykdomasis direktorius Ronaldas Račinskas, prie jaunų priskirčiau visuomenei jau gerai pažįstamą doc. dr. Arvydą Anušauską.

Tai teikia vilčių, kad komunizmo nusikaltimai nebus palaidoti drauge su jo aukomis, kad anksčiau ar vėliau bus iki galo atskleisti ir teisiškai įvertinti žmonijai ir žmoniškumui padaryti nusikaltimai, užkirsti keliai nežmoniškos ideologijos restauravimo galimybei, valstybėms ir jų piliečiams atlyginta padaryta materialinė ir moralinė žala.

Kaip kalbėjo konferencijos organizacinio komiteto pirmininkas V.Miliauskas, ši mokslinė konferencija – tai tarptautinio kongreso „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“ ir Visuomeninio tribunolo (2000 m.) ir tarptautinės mokslinės konferencijos „Vilnius 2005“ darbų tęsinys.

Konferencija „Komunizmą – į Tarptautinį tribunolą“ yra sudedamoji dalis tarptautinės akcijos, kurioje dalyvauti pakviestos 18-os Rytų ir Vidurio Europos valstybių visuomeninės organizacijos. Pagrindiniai akcijos bruožai: nacionalinės konferencijos vyksta tą pačią, t.y. 2007 m. birželio 16 dieną, pagal identiškas dienotvarkes: bus parengtas visų akcijos dalyvių konferencijų bendras leidinys anglų kalba, jį platins įvairių valstybių valdymo, tarpvalstybinės institucijos, nacionalinės bibliotekos.

Pateikiame kai kuriuos sutrumpintus, atpasakotus pranešimus.

Europos Parlamento narys prof. Vytautas Landsbergis: „Tarptautinis bendradarbiavimas įvertinant komunistinių režimų nusikaltimus“.

„Jeigu „tarptautinis“ suvokiamas kaip valstybių bendradarbiavimas siekiant bendro tikslo, kuris būtų sovietų komunistų nusikaltimų įvertinimas, tai to kaip tik nėra ir ligi šiol nebuvo. Į Aukščiausiosios Tarybos šio turinio tarptautinį atsišaukimą 1991 metų rugpjūtį niekas neatsiliepė. Vadinasi, mano pranešimas – apie tai, ko nėra. Virtualus“, – savo pranešimą pradėjo V.Landsbergis. Tačiau, pasak profesoriaus, yra buvę nevyriausybinių pastangų. Visuomeninės organizacijos šias problemas sprendė ir sprendžia, apie tai byloja kad ir šios dienos konferencija. Demokratinių valstybių politiką šių dienų komunizmo, neokomunizmo arba mutavusio komunizmo atžvilgiu varžo demoralizuojantis „pragmatizmas“: komunizmo vertinimo veiksmai nepatiks Vakarų demokratijų partneriams Rusijai ir Kinijai. Vyriausybės nemėgsta vertybinio požiūrio, kuris atseit trukdo pragmatiškai bendradarbiauti. Čia Rytai ir Vakarai nejučiom sutaria, ir vertybės išsigimsta arba lieka tik vakarietiškuose popieriuose. Tačiau šalia vyriausybinių ir nevyriausybinių lygmenų yra dar parlamentinis. Parlamentarai yra laisvesni, parlamentiniuose ir tarpparlamentiniuose debatuose jie pasako daugiau tiesos apie komunistinių režimų nusikaltimus. Profesorius kalba apie Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje ir Europos Parlamente dar tebegyvą Europos civilizacinių vertybių raišką kovoje su šios tapatybės praradimo slinktimi.

Tiesa yra žinojimas ir vertinimas, tad reikia nuolat kelti ir tirti faktus, neleisti jų neigimo bei užmaršties, o sykiu ir vertinti, kol dar turime skiriamuosius gėrio ir blogio kriterijus, sakė V.Landsbergis. Yra principinis skirtumas tarp „raudonojo teroro“ nusikaltimų prieš Rusijos gyventojus ar tiesiog rusus, ir masinių trėmimų bei egzekucijų, vykdytų prieš pavergtų kaimyninių šalių gyventojus. Ten vienaplanis nusikaltimas, o čia – dviplanis. Todėl Rusija taip atkakliai neigia patį karinio užpuolimo ir karo su mažesniais kaimynais faktą. Nebuvo karo, tai nebuvo ir karinių nusikaltimų, nėra nei nusikaltėlių, nei nusikaltusios valstybės. Kalbėtojas pateikė Suomijos, Lenkijos užpuolimo pavyzdžius, analizavo Antrojo pasaulinio karo pradžios priežastis, minėjo Vokietijos ir SSRS nusikaltimus Lietuvoje (Rainiuose, Pravieniškėse, Panevėžyje). Beje, vienas Rainių žudikų, Petras Raslanas, išsitarnavęs iki KGB pulkininko ir LTSR nusipelniusio teisininko, nors Lietuvoje galų gale nuteistas kalėti iki gyvos galvos, priglaustas, pagerbtas ir aprūpintas Rusijoje, kuri tuo irgi prisiima atsakomybę už šį sovietų karo nusikaltimą. Profesorius retoriškai klausė: pamatysim, ar prisiims atsakomybę, jeigu Lietuvos teismas taip nutars, už vienos tremtinės likimą, nes jos vaikai iškėlė bylą Rusijai? Tai kelias, kuriuo turėtų eiti daugelis, padėdami savo nedrąsiai valstybei.

Komunizmas reiškėsi kaip represinė totalitarinė valdymo sistema, ir šis modelis išlieka arba atgimsta, pavyzdžiui, dabartinėje Rusijoje, kaip senosios diktatūros mutantas kad ir be marksistinės utopijos fasado. Blogiausia ir net grėsminga, kad Rusija pasirodė moraliai, politiškai ir teisiškai nepajėgi (neįgali?) susitvarkyti, kaip Vokietija susitvarkė su savo bloga nacionalsocialistinio laikotarpio praeitimi. Antai Kroatija, net Serbija surado ir perduoda teismui savo karo nusikaltėlius. Tuo tarpu Rusija tokius gina, dengia. Didieji politiniai kariniai nusikaltimai, kaip antai Molotovo su Ribentropu pasirašytoji slapta sutartis, netgi aukštinami. Stalinas – vertas paminklo. Tokios pokomunistinės ir mutantinės Rusijos ateitis bloga, todėl jai turime padėti. Tiesos vaistas yra mūsų pagalba geresnei ateities Rusijai. Tokiais žodžiais V.Landsbergis užbaigė savo pranešimą konferencijoje.

Petras Baguška, LR teisingumo ministras: „Nacių ir komunistinių režimų nusikaltimų žmoniškumui vienodo vertinimo problema Europos Sąjungoje“.

Totalitarinių režimų, padarytų nusikaltimų žmoniškumui, politinis ir teisinis vertinimas apima keletą skirtingų aspektų: totalitarinių režimų įvykdytų nusikaltimų viešas pripažinimas ir pasmerkimas, kaltininkų nubaudimas, žalos nusikaltimų aukoms atlyginimas ir kova su bandymais paneigti tokius nusikaltimus.

Europos Sąjungos mastu šiuo metu aktualus būtent pastarasis aspektas. Dėl nacių režimo padarytų nusikaltimų žmoniškumui Europoje ir pasaulyje dar tebevyksta ideologinė, politinė ir netgi teisinė kova tarp tų, kurie smerkia šiuos nusikaltimus , bei tų, kurie juos neigia, pateisina arba niekina jų aukas. Tačiau šioje srityje padaryta nepalyginti daugiau, negu vertinant komunistinių totalitarinių režimų nusikaltimus žmoniškumui. Mat šis klausimas pradėtas plačiau kelti tik po 1990 metų, kai į Europą iš sovietinio lagerio sugrįžo nemažai Centrinės ir Rytų Europos valstybių. Nedaug dar yra politinių deklaracijų, kuriose būtų pasmerkti komunistinio režimo nusikaltimai žmoniškumui. Kaltininkai nenuteisti, aukoms neišmokėtos kompensacijos.

Ministras savo pranešime daug vietos skyrė Europos Sąjungos teisingumo ir vidaus reikalų ministrų tarybos veiksmams kovoje su rasizmu ir ksenofobija. Iki šiol bandoma priimti visiems priimtiną teisės aktą. Pagrindinis jo tikslas nėra nusikaltimų žmoniškumui įvertinimas ar pasmerkimas, bet juo norima nustatyti baudžiamąją atsakomybę už viešą pritarimą tokiems nusikaltimams, atsisakymą juos pripažinti arba jų menkinimą, jeigu tokiais veiksmais kurstoma rasinė arba tautinė neapykanta, t.y. rasizmas ir ksenofobija. Būtent todėl dauguma kitų valstybių nepritarė Estijos ir Lietuvos siūlymams išplėsti šio pamatinio sprendimo taikymo sritį komunistiniams nusikaltimams, nes jie su rasizmu ir ksenofobija nėra tiesiogiai susiję.

Svarstymas buvo atnaujintas šių metų sausio mėnesį. Estijos delegacija pakartotinai pateikė savo siūlymą praplėsti pamatinio sprendimo taikymo sritį, apimant „stalinistinio“ režimo nusikaltimus ir jų neigimą arba menkinimą. Estijos delegacijos siūlyme buvo numatyta ir Europos Sąjungos Tarybos deklaracija, kurioje Europos Sąjungos valstybės narės smerkia masines žudynes, deportacijas ir kitokius gyventojų persekiojimus, totalitarinių režimų vykdytus XX amžiuje. Estijos pasiūlymas susilaukė daugelio valstybių supratimo, bet ne aiškaus palaikymo. Aiškiausio palaikymo Estijos pasiūlymas susilaukė iš Lietuvos ir Latvijos delegacijų. Lietuvos teisingumo ministerijoje vasario mėnesį įvyko neformalios darbo grupės iš įvairių institucijų atstovų susitikimas, kuriame buvo siekiama aptarti galimus Lietuvos pozicijos formuluotės variantus. Darbo grupė pateikė naują siūlymą pamatinio sprendimo pirmajam straipsniui papildyti. 2007 m. vasario 14 d. Europos reikalų komitetas suformulavo poziciją, kuria siūloma pritarti Estijos delegacijos pateiktam pasiūlymui, o per politines diskusijas vadovautis bendru tikslu, kad hitlerizmo nusikaltimai, kitokie nusikaltimai žmoniškumui ir sovietmečio nusikaltimai būtų teisiškai traktuojami vienodai.

Vyko ir tebevyksta diskusijos, derybos, derinimai, tikslinimai, ieškoma visiems priimtinų išeičių. Su Europos Komisijos pagalba, sakė ministras, bus viešai ir išsamiai nušviesta skaudi Centrinės ir Rytų Europos valstybių patirtis. Visuomenė galės susipažinti ir išgirsti visos Europos istoriją. Vis aiškiau ir drąsiau kalbama ir apie totalitarinių režimų skriaudas, padarytas Baltijos, kitoms šalims, apie žaloms joms atlyginimą.

„Reziumuodamas norėčiau pasakyti, kad per šį pusmetį, daugiausia Lietuvos pastangomis, situacija dėl nacių ir komunistinių režimų padarytų nusikaltimų žmoniškumui Europos Sąjungoje smarkiai pasistūmėjo jų vienodo vertinimo link. Nors dar liko nemažai darbų nuveikti, – tai padarys būsimi viešieji svarstymai, – tačiau judama teisinga linkme. Europa galės ir turės atidžiau susipažinti su savo istorinėmis šaknimis ir atstatyti istorinį teisingumą“, – kalbėjo ministras.

Doc. dr. Arvydas Anušauskas (LGGRTC). „Masinės represijos Sovietų Sąjungoje ir Lietuvoje“.

Pasak istoriko A.Anušausko, būtina atkreipti dėmesį į masinį ginkluotą pasipriešinimą, kuris, 1945 metais pasibaigus karui, vyko Sovietų Sąjungos aneksuotose teritorijose. Malšinant ginklu, lygia greta buvo bandoma tą pasipriešinimą kompromituoti ir diskredituoti propagandos priemonėmis. Laisvės kovų dalyviai vadinti banditais, teroristais. Taip buvo bandoma nuslėpti sovietinės sistemos žvėriškumą, nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus.

Kalbėtojas pateikė daug skaičių, bylojančių apie Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Ukrainoje vykusias ginkluotas kovas su okupantais. Jėgos buvo nelygios, nors karas vyko daugiau kaip devynerius metus. Jame dalyvavo lietuvių, ukrainiečių, latvių ir estų tautos, iš kitos pusės – sovietinė valstybė su visa karine, represine galia.

Okupuotų ir aneksuotų respublikų sutramdymo pasekmės netruko pasireikšti tarptautiniu mastu. Sovietų Sąjunga prisiminė (o iš tiesų niekada nepamiršo) okupuotų Baltijos valstybių auksą, saugomą Anglijos banko seifuose.

1955 m. rugsėjo 8 d. britų vyriausybei buvo įteikta nota, kurioje teigiama, kad Didžiosios Britanijos valdžia neturinti teisės „užgrobti“ turto, kuris priklauso „liaudies“ respublikoms. Jeigu ši pretenzija nebus patenkinta, sovietų vyriausybė esą negalės sumokėti 6 mlrd. dolerių skolos dviem britų kompanijoms, netekusioms aukso koncesijų Rusijoje. Maskvai rūpėjo paskatinti britų vyriausybę žingsniams, kurie reikštų netiesioginį Baltijos valstybių okupacijos pripažinimą. Sovietų Sąjungos kova dėl Baltijos šalių aneksijos nepripažinimo turėjo ir aiškų materialinį interesą – net ir atėmus daugelį jų diplomatinių atstovybių pastatų, Maskvą masino dešimčių milijonų dolerių vertės aukso atsargos bei kitas tariamai „niekieno“ turtas. Maskvos pretenzijos į beveik 15 mlrd. dolerių baltų auksą britų vyriausybės buvo dar kartą atmestos. Taip formaliai buvo dar kartą patvirtinta, kad Baltijos valstybių suverenumo reiškimasis laikomas tik laikinai sutrukdytu, kad smurtui šių šalių atžvilgiu nepritariama.

Hab. dr. prof. Ona Voverienė: „Komunistinės, nacistinės ir globalistinės ideologijos paralelės“.

„Komunizmas“, „nacizmas“, o dabar jau ir „globalizmas“ tapo neseniai susiformavusios mokslinės krypties antikomunizmo pagrindinėmis sąvokomis. Antikomunizmas kaip mokslinė kryptis Lietuvoje įtvirtinta tik 2001 metais. Antikomunizmo teorija dar tik pradeda formuotis, ji silpna, fragmentiška, sakė profesorė. Tam įtakos turėjo Antrojo pasaulinio karo pabaiga, apvainikavusi komunizmą karo pergalės vainiku. Visame pasaulyje nustota domėtis antikomunizmo idėjomis, ir taip buvo atvertas kelias komunizmo idėjoms plisti pasaulyje epideminiu greičiu. Dabar komunizmo šmėkla jau klajoja ne tik po Europą, posėdžiauja Europos Parlamente, bet pastebima ir kituose žemynuose. Paskutinė jos auka – Venesuela ir jos žmonės.

Antikomunizmas atsirado Europoje XlX a. trečiajame-ketvirtajame dešimtmečiais kartu su komunizmo idėjomis, kaip jų oponentas. Bolševizmo pergalė Rusijoje 1917 metais kuriam laikui sustabdė antikomunizmo raidą. Tik katalikiškasis pasaulis sutelkė jėgas, norėdamas parodyti tikrąjį bolševizmo veidą, persunktą žiaurumo, neapykantos, šimtų tūkstančių, vėliau milijonų žmonių išžudymu pačioje Rusijoje ir jos pavergtose tautose.

Autorė pasakojo apie pabėgėlės iš Rusijos rašytojos Aleksandrovos Rachmanovos romaną „Naujųjų žmonių fabrikas“, pasirodžiusį 1936 metais, kuriame pirmą kartą Europos istorijoje parodomas pasibaisėtinas bolševizmo veidas porevoliucinėje Rusijoje, įtaigiai atskleista rusų tautos tragedija, įvardijami tos tragedijos kaltininkai Leninas, Stalinas, Dzeržinskis ir komunizmo teorijos autorius Marksas.

Autorė minėjo popiežiaus Pijaus Xl encikliką „Redemptoris“ (1937 m. kovo 19 d.), giežtai smerkiančią bedieviškąjį komunizmą, kunigo Stasio Ylos knygą „Komunizmas Lietuvoje“ (K., 1937), psichologijos daktaro Vilniaus arkivyskupo Mečislovo Reinio antikomunistinę veiklą. Jis 1939 m. išleido monografiją „Rasizmo problema“, kurioje pirmą kartą Lietuvoje išanalizavo komunizmo ir nacizmo ideologijas, jas lygino. Abiejų tikslai ir metodai iš esmės vienodi: užkariauti pasaulį ir įvesti komunistinę arba fašistinę valdžią. Arkiv. M.Reinys savo monografijos idėjas papildė naujais faktais straipsniuose, publikuotuose „Naujojoje Romuvoje“, „Karyje“. Apie jų tematiką liudija pavadinimai: „Kova su bolševizmu – kultūros pareiga visam pasauliui“, „Bolševizmas ir skurdas“, Bolševikinė dresūra“, „Komunistų pažadų vertė“, „Karo partijų nusikaltimai“, „Dvasios ir jėgų frontas prieš komunizmą“, „Bolševikai ir Raudonasis Kryžius“. Tuose straipsniuose moksliškai ir patrauklia sodria kalba atskleidė pagrindinius komunizmo ideologijos bruožus: žmogaus nužmoginimą atimant iš jo Dievą, garbę, sąžinę, žmogiškąjį orumą; žmogaus sąmonės apnuodijimą melu, skurdą, kaip valdančiosios bolševikinės santvarkos galybės pamatą.

Arkiv. M.Reinio antikomunistinės idėjos rado atgarsį Lietuvos partizanų pogrindžio spaudoje. Komunizmo apibūdinimą jie papildė savo patirtimi: tai masinio pavergtų tautų genocido, pasibaisėtino žiaurumo sistema, naudojanti sadistinius metodus ir nekrofiliją, tai sistema, siekianti primesti savo viešpatavimą visam pasauliui, o komunistinė ideologija – tai melo, veidmainystės, kiršinimo ir skaldymo, išdavysčių ir niekšybių taisyklių sistema.

Rusijoje antikomunizmo teorijos klausimais viešai pradėta kalbėti paskutiniajame XX a. dešimtmetyje. Pirmoji apie rusiškąjį komunizmą prabilo rašytoja Zoja Krachmalnikova, ją papildė garsus disidentas Vladimiras Bukovskis, kuris sakė, kad komunizmas, kaip dvasinė liga, tampa panašus į maro epidemiją. Ir nėra jokių galimybių marą pertvarkyti ar jį reformuoti, nuo jo reikia pasveikti, pasitelkus visą valią, žinias ir norą išgyventi.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir į tėvynę sugrįžus politologui antikomunistui ir antiglobalistui Viliui Bražėnui, domėjimasis antikomunizmo teoriniais klausimais įgijo naują kvėpavimą. Savo knygose „Nauja pasaulio santvarka“ ir „Po dvylika vėliavų“, „Tarp tironijos ir laisvės“ į lyginamąją analizę šalia komunizmo ir nacizmo jis įvedė dar vieną sąvoką – globalizmą (Vilius Bražėnas. „Komunizmas, nacizmas ir globalizmas: nuo utopijos iki ginklo. Nauja pasaulio santvarka“), parodė šios naujausios ideologijos paralelę su komunizmu ir nacizmu, pasireiškiančią tuo, kad ir ši ideologija, kaip pirmosios dvi, turi tokį patį tikslą – užkariauti visą pasaulį.

Ronaldas Račinskas, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti vykdomasis direktorius: „Sovietinio komunistinio režimo nusikaltimai. Nacionalinio ir tarptautinio įvertinimo perspektyvos“.

Sovietinio komunistinio režimo nusikaltimai iki šiol nėra deramai suvokti ir įvertinti, nėra įgavę universalios prasmės, kaip, pavyzdžiui, nacizmas, nors nusikaltimų mastai ir aukų skaičius gerokai didesnis.Čia politinės priežastys. Tarptautiniu mastu tai susiję su Antrojo pasaulinio karo rezultatų interpretacija. Vyrauja prorusiška doktrina, kad Europą nuo nacių išvadavo Sovietų Sąjunga, užmirštama, kad karo pradžia – 1939-ieji, po Molotovo-Ribentropo pakto. Vakarai užfiksavo esamą padėtį – sąjungininkų pergalę prieš vieną totalitarinį režimą. Vienareikšmiškai negatyvus požiūris į rasistinio pobūdžio ideologijas tapo Vakarų pasaulio vertybių sistemos dalimi. Sovietinis komunizmas buvo tarsi pamirštas, ir po sovietinio bloko subyrėjimo tarsi neliko prasmės apie tai kalbėti.

Pranešėjas trumpai apsistojo ties nacionaliniu lygmeniu. Neišsprendus problemų Lietuvoje, nepadarius visko šiuo klausimu savo namuose, tarptautinių procesų ir sprendimų paveikti neįmanoma. Trūksta politinės valios, jos apskritai, atrodo, nėra. Nėra šiuo klausimu valstybinės politikos. Vertybinių klausimų svarba Lietuvos politiniam elitui yra nesuvokiama. Nėra aiškaus moralinio politinio įvertinimo. Veidmainiška aukščiausių valstybės vadovų pozicija rezervininkų atžvilgiu. Nėra nuoseklios politikos. Sąmoningai skatinama užmarštis, iškraipoma istorija, nes didelė dalis politinio ir ekonominio elito šaknimis yra tame pačiame laikotarpyje, kurį reikia vertinti. Vyksta „nemalonios“ praeities švelninimas.

Nenuostabu, kad įsivyrauja sovietinė arba posovietinė tapatybė, kuri dar baisesnė ir ciniškesnė. Šią situaciją dar 1949 metais tam tikra prasme nujautė Lietuvos partizanas Lionginas Baliukevičius–Dzūkas. Savo dienoraštyje jis rašė: „Geriausia tautos dalis kovoja ir miršta arba baigia savo dienas ištrėmime ir kalėjimuose. Kovoja visi idealistai, gražiausias tautos žiedas, nebijąs už savo tėviškę galvą paguldyti. Kovoja ir žūsta. Lieka bailiai, pataikūnai, girtuokliai, bevaliai bolševikinio aparato klapčiukai, kombinatoriai, veidmainiai... Šie lieka visi...“

Ir štai „tie likusieji“, išmokę melo ir veidmainystės sovietmečiu, puikiai prisitaikė demokratijos sąlygomis. Šiai grupei būdingas visiškas vertybių sistemos ir moralės neturėjimas. Tokios tendencijos pavojingos. Iš esmės formuojasi egoistiškų individualistų vartotojiška visuomenė, kuri ilgainiui dėl savo merkantilinių interesų gali paneigti valstybingumo idėją.

Kalbant apie teisinius mechanizmus, jie labai silpni arba jų nėra. Nėra teisinio įvertinimo: nusikaltimus vykdė kelios dešimtys tūkstančių kolaborantų, o nuteistųjų nėra, galima pagalvoti, kad lietuviai patys trėmėsi. Tvirtos pozicijos neturi liustracija, neįvertinamas nusikaltimų neigimas, sovietinės simbolikos naudojimas, realiai neužtikrinama pakankama pagalba nukentėjusiesiems nuo režimo.

Oficialios švietimo sistemos ši tema nedomina. Tai daroma sąmoningai, o gal tai paprasčiausias aplaidumas? Jei aplaidumas, tai jis nusikalstamas. Vadovėliai ir metodika iš esmės nepasikeitė nuo sovietmečio laikų.

Galima pasidžiaugti kai kuriomis pozityviomis iniciatyvomis. Siekiama įtraukti istorinių įvykių dalyvius ir liudininkus į jaunosios kartos ugdymo procesą, užtikrinti ryšį tarp kartų, perduoti vyresnės kartos patirtį ir vertybines nuostatas jaunajai kartai; skatinti brandžios atminties formavimąsi, užtikrinti sąmoningą vertybinį ryšį su savo šalies istorija, ugdyti pilietiškumą; išsaugoti ir įprasminti gyvųjų istorijos liudininkų – su sovietiniu totalitariniu režimu kovojusių ir nuo režimo nukentėjusių – atsiminimus.

Pabaigoje pranešėjas kalbėjo, kaip reikėtų veikti tarptautiniu mastu. Dabar egzistuoja dvi pagrindinės veiklos kryptys: genocido nusikaltimai, nusikaltimų žmoniškumui prevencija ir rasizmas, ksenofobija, tolerancija. Mums savo veikla reikia neprieštarauti šiems siekiams, bet veikti per juos. Kita vertus, nes turime ir patys priimti juos į savo politinę darbotvarkę. Pastaraisiais metais mes intensyviai dirbame ITF, ET, dvišaliu pagrindu. Būtina „atmerkti akis“. Reikia surengti viešųjų klausymų ir svarstymų ciklą. Reikia parengti būtinus pamatinius teisės aktus, kurie suteiktų komunistinių režimų nusikaltimams kitą teisinį statusą (išplečiant genocido sąvoką), kad jie būtų pripažįstami tarptautiniais nusikaltimais, kuriems netaikoma senatis, kad būtų užtikrinama nusikaltėlių ekstradicija, kad įpareigotų šalis nares skirti ypatingą dėmesį švietimui (komunistinio ir kitų totalitarinių režimų nusikaltimų tema). Aukų atminties įamžinimas ir atmintinų vietų žymėjimas, nacionalinių muziejų ekspozicijų suformavimas – taip pat labai svarbu. Svarbu baudžiamasis persekiojimas arba sankcijos už viešą pritarimą komunistinio ir kitų totalitarinių režimų vykdytiems nusikaltimams, už atsisakymą šiuos nusikaltimus pripažinti, už jų menkinimą, už komunistinės simbolikos naudojimą. Reikia pradėti visų lygių teisinius procesus dėl padarytos žalos atlyginimo.

* * *

Konferencijoje „Komunizmą – į Tarptautinį tribunolą“ perskaityta ir daugiau įdomių, dėmesio vertų pranešimų. Įsiminė Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininko Vytauto Šilo pranešimas „Baigiamasis Mažosios Lietuvos gyventojų genocidas“, doc. dr. Dainiaus Žalimo pranešimas „Atsakomybės už Lietuvos Respublikos okupaciją tarptautiniai teisiniai pagrindai“, žurnalisto Edmundo Simanaičio pranešimas „Demokratijos atsakomybė už teisingumo įgyvendinimą“, rašytojo, publicisto, politologo Viliaus Bražėno pranešimas „Komunizmas – pasaulinis žudynių sindikatas“, advokato Vytauto Zabielos pranešimas „Tarptautinis visuomeninis tribunolas, jo sąranga ir efektyvumas“... Deja, dėl vietos stokos negalime jų visų nei suminėti, nei perpasakoti.

© 2007 „XXI amžius“