Apie Ukrainos siekį tapti ES nare

Savaitgalį teko keletą dienų praleisti Kryme, gražiojoje Jaltoje, jau ketvirtoje Jaltos konferencijoje, kurią organizuoja europinė nevyriausybinė organizacija, turinti skambų „Yes“ pavadinimą. Šią organizaciją sukūrė Ukrainos verslo atstovai ir žinomi Europos politikai. Jos tikslas – pasiekti, kad Ukraina apie 2020 metus taptų ES nare.

Man teko dalyvauti jau antroje tokioje konferencijoje. Ši išsiskyrė dalyvių gausa ir reprezentatyvumu. Pranešėjais buvo tokie žymūs politikos lyderiai kaip B.Klintonas, G.Šrioderis, A.Kvašnievskis, Slovėnijos premjeras J.Janda, V.Černomyrdinas, V.Juščenka, B.Nemcovas. Pagrindinis svarstymų objektas – „Yes“ grupės parengta strategija „Ukraina – ES narė 2020 metais“.

Tenka pastebėti, kad rudens rinkimai gali atnešti įdomių permainų į Ukrainos politinį gyvenimą, nes vis daugiau šios šalies verslo atstovų pasisako už aiškų ES narystės siekį. „Yes“ grupę organizavo ir remia vienas iš Ukrainos oligarchų – Pinčiukas. Kitas žinomas verslo banginis V.Janukovičiaus rėmėjas – Achmetovas, iki šiol garsėjęs savo verslo tariamai kriminaline praeitimi, sprendžiant iš pokalbių su Ukrainos analitikais, taip pat labai greitai keičiasi ir siekia Ukrainos integracijos į ES. Lietuvai ir visam regionui sėkminga Ukrainos narystė Europos Sąjungoje yra ypač svarbi. Tai iš esmės pakeistų viso regiono geopolitiką. Įdomu, kad V.Černomyrdinas savo pranešimą baigė viltimi, jog Ukraina taps ES nare. Tai reiškia, kad Lietuvos numatytam pirmininkavimui ES 2013 metais gali tekti tikrai didelis uždavinys – pakelti į oficialų ES lygį Ukrainos narystės klausimą. Lygiai tas pats parengiamasis darbas jau po ketverių metų laukia Lenkijos, kuri ES reikalams pirmininkaus 2011 metais.

Ir čia negaliu nepasidžiaugti pasibaigusiu Vokietijos pirmininkavimu ES. Tai, kad paskutinėje ES Vadovų Taryboje buvo pasiektas kompromisinis sutarimas dėl Konstitucinės sutarties, yra labai svarbus pasiekimas. Kaip svarbu ir tai, kad per Vokietijos pirmininkavimą Europos energetinio saugumo reikalai taip pat pajudėjo į priekį. Be Konstitucinės sutarties negalima įsivaizduoti Ukrainos narystės ES. Todėl, sveikindamas Vokietiją, negaliu neišsakyti nerimo dėl Lenkijos vis dar rodomo nepasitenkinimo pasiektu kompromisiniu sprendimu ir, atrodo, pastaroji nori jį persiderėti. Nesinorėtų matyti Lenkijos, blokuojančios ne tik Konstitucinės sutarties priėmimą, bet tuo pačiu blokuojančios ir Ukrainos europines perspektyvas. Tokiu atveju tikrai nesuprasčiau Lenkijos pozicijos. Kaip šiandien nesuprantu kai kurių komentatorių, kurie kritikuoja Lietuvos poziciją pastarojoje ES Vadovų Taryboje kaip per silpną ir nepastebi, kokį svarbų vaidmenį Lietuva ir konkrečiai prezidentas V.Adamkus suvaidino tiek įtikinant Lenkiją, kad reikia sutikti su kompromisu, tiek ir įtikinant ES vadovybę, kad, paliekant Lenkiją vieną, būtų padaroma didelė klaida. Lietuvos pozicija buvo gerai subalansuota ir efektyvi, siekiant pagrindinio tikslo, kad Europoje būtų daugiau Europos ir kad neatsirastų dviejų greičių Europos.

Andrius Kubilius,
Tėvynės sąjungos pirmininkas, Seimo vicepirmininkas

© 2007 „XXI amžius“