„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2007 m. liepos 4 d., Nr. 13 (150)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Komunizmas – pasaulinis žudynių sindikatas

Vilius Bražėnas

Jau daugelį metų laisvojo pasaulio bibliotekų ir žurnalistų bei mokslininkų lentynos buvo prikrautos knygų apie komunistinį terorą pasaulyje. Tarp autorių gausu žymiausių komunizmo tyrinėtojų – jo aukų, buvusių komunistų ir šiaip pašaliečių stebėtojų. Dar daugiau yra dokumentinės medžiagos, pateiktos nežymių, bet asmeniškai raudonąjį režimą patyrusių jo aukų. Yra daugiau negu reikia įrodymų, kad pagaliau būtų pasmerktas komunizmas ir nubausti dar gyvi žudikai ir jų viršininkai bei teisintojai, kaip buvo pasmerktas jo buvęs sąjungininkas nacizmas. Deja, to nėra, nors naciai sugebėjo nužudyti apie 25 milijonus žmonių, o komunistai – net per 100 milijonų. Tad gan tiksliai tai nusako 2000 m. sausio 14 d. „The Washington Times“ dienraštyje R.Emeto Tyrvelo straipsnio antraštė – „Nėra pasipiktinimo balanso“ („Outrage imbalance“).

Tad aišku, kad yra daugiau nei reikia pagrindo pasmerkti komunizmą kaip kruviniausią režimą žmonijos istorijoje. Ypač matant jo gyvastingumą kitais pavidalais ir jo pavojų ateinančioms kartoms. Vienas žymiausių Kremliaus nekenčiamų antikomunistų Robertas Velšas jau 1960 metais įspėjo: „Sąžiningam žmogui šiandien nėra nei poilsio, nei Nirvanos“. Džiugu šiame renginyje ir, tikėkime, kituose, lygiagrečiuose Akcijos renginiuose matyti tiek „sąžiningų žmonių“ susiburiant kovai už tiesą ir laisvę.

Senovės kinų filosofo ir stratego Sun Cu patarimas – kovai laimėti privalu pažinti priešą. „Maskirovkos“ meistrą komunizmą tikrai nelengva pažinti, net kurį laiką su juo tiesiog susidūrus. Dar sunkiau jį tiksliai apibūdinti. Gal trumpiausiai ir aiškiausiai, anot seno anekdoto, komunizmą apibūdino Maskvos studentai bendrabučio užkampyje diskutavę klausimu: kas išrado komunizmą – politikai ar mokslininkai? Prieita prie išvados, jog tai padarė politikai. Mokslininkai būtų jį pirmiausiai išbandę su gyvuliais. Žinoma, tam būtų teisėtai pasipriešinusi Gyvūnų globos draugija.

Kad komunizmas sugebėjo patraukti net, rodos, galvojančius ir skeptiškai prieš daug ką nusiteikusius, bet dažnai tiesos vengiančius Vakarų intelektualus, galima aiškinti tuo, kad jis yra save apdengęs daugybe melo sluoksnių. Vadinasi, atpažinus komunizmo užslėptą esmę, reikia, lyg nuo svogūno, vieną po kito nulukštenti melo lakštus, kol pagaliau pradėsi pajusti komunizmo bjaurasties tvaiką.

Pabandykime nulupti keletą storiausių melo sluoksnių. Vienas jų – komunistų „partija“ ir „ideologija“. Nulukštenę rasime, jog komunizmas (marksizmas-leninizmas) yra tik būdas valdžiai užgrobti, o ne koks nors politinių vienminčių susibūrimas idėjai įgyvendinti. 1917 metais Leninas saviesiems paaiškino: „Sukilimo tikslas yra paimti valdžią. Jos politiniai uždaviniai bus paaiškinti po paėmimo“.

Vienas labiausiai apkerpėjęs seno melo lukštas yra – „SSRS nėra priverstinių darbų“. Malenkovas 1950 metais skundėsi: „Mūsų priešai imasi didžiausių falsifikacijų ir klastočių. Imkit, pavyzdžiui, tą triukšmą, kuris keliamas ryšium su kaltinimu, kad Sovietų Sąjunga turi, jų vadinamą, priverstinį darbą“. 1941 metais „Pravda“ praskynė tam melui kelią paaiškindama: „Buvo tokių, kurie klaidingai suprato teisę į darbą reiškiant teisę pasirinkti savo darbo vietą“.

Tikriausiai Akcijos renginiuose pilna dar iš Gulago išlikusių tokių klaidatikių.

Pabrėžtina ir tai, kad komunistai nėra, kaip skelbiasi, „revoliucionieriai“. Jie yra paprasčiausi revoliuciniai parazitai, pasinaudojantys tautiniais, socialiniais ar kitais antidiktatūriniais perversmais. Tai įvyko jau Rusijos caro valdžios nuvertimo atveju. Kai 1917 m. kovo 15 d. buvo nuversta caro valdžia, „didysis revoliucionierius“ Leninas ramiai gurkšnojo arbatą Šveicarijos mieste Ciuriche, maitinamas turtuolio socialisto, atseit – „kapitalisto“ kišenės trupiniais. Jis Petrapilį pasiekė (su vokiečių pagalba) tik balandžio 16 dieną.

Šypseną sukėlė mano archyve užtiktas „Washington Inquirer“ straipsnis, kuriame teigiama, jog (ar tik ne didžiausias revoliucijų išminčius?) Leninas vos šešias savaites prieš caro atsistatydinimą buvo pareiškęs: „Turbūt mes ir net mūsų vaikai negalės sulaukti dienos, kurią prasiverš (Rusijos) revoliucija“.

Grįžtant nuo Lenino prie jo sekėjų kontrrevoliucionierių, komunistai pagrobė valdžią nuversdami revoliucines vyriausybes daugelyje kitų kraštų, kaip Kuboje, Kinijoje, Nikaragvoje, Angoloje. Deja, daugelis istorikų nutyli, kad daugeliu atvejų komunistams pavyko perimti valdžią tik todėl, kad jų pastangas, kaip pasirodė, parėmė kapitalistais vadinami didžturčiai socialistai, kaip ir komunistai, siekiantys pasaulinės valdžios ir pasaulinio monopolio.

1975 metais kalbėdamas Niujorke Aleksandras Solženicynas, anot JAV spaudos žinių, sukrėtęs daugelį klausytojų pareiškimu, kad „kapitalistai bendrauja su komunistais“. Komunistai giriasi kova prieš „didelį pinigą“. Vargu ar kuris komunistas viešai pacituos Osvaldo Špenglerio teigimą tuo klausimu jo knygoje „Vakarų saulėlydis“: „Nėra nė vieno proletarinio, ir net komunistinio, judėjimo, kuris nėra veikęs pinigo interesams, pinigo nurodyta kryptimi, kurį laiką pinigui leidus, idealistams tarp jo vadovų neturint mažiausios nuovokos apie tą faktą“.

Kitas didelis, mitu virtęs, melas yra „proletarinė“ komunizmo kilmė. Visur, pradedant Marksu ir Engelsu, jo priešakyje yra turtuolių, profesionalų, intelektualų vaikai. Kažkas teisingai pasibaisėjo tuo, kad tokia kruvina utopinė idėja kaip komunizmas pateko į iškrypusias intelektualų smegenis. Gal geriausias siaubo pavyzdys buvo raudonųjų chmerų siautėjimo pasekmės. Labai taikliai apie tai pasisakė čekų kilmės, Kanados lietuviams gerai žinomas kanadietis publicistas Luboras J.Zinkas. Jis „proletariato diktatūrą“ apibūdino kaip „diktatūrą virš proletariato“.

Tad aišku, kad vargu ar kas net tomais knygų galėtų visiems tinkamai apibūdinti iš esmės nelogišką, prieš žmogaus prigimtį stojantį, net savo „mokslišku“ prisistatymu sau prieštaraujantį komunizmą. Eidami su kaltinimais komunizmui į Tarptautinį tribunolą, nukreipkime informacijos ginklų ugnį į mums pasiekiamo pasaulio viešąją nuomonę, per mūsų ir jų profesines organizacijas, per intelektualus, per parlamentus ir, kiek įmanoma, per žiniasklaidą. Nes tose srityse nusikaltimais nusikaltę laikomi tik komunistų sąjungininkai naciai. O galutinis tikslas turėtų būti „Niurnbergas Nr. 2“. Niurnbergo Nr. 2 teisėjų togas dėvėtų ne nusikaltėliai komunistai, kaip buvo pirmajame Niurnbergo teisme, o komunizmo nusikaltimų aukos. Neišleistina iš akių to, kad Tarptautinis tribunolas yra Maskvos komunistų ir slaptų, vėliau išaiškintų JAV komunistų kūrinio – Jungtinių Tautų Organizacijos – kūrinys. Todėl vargu ar tarp teisėjų užtiktume bent vieną komunizmo auką. Galima tikėtis priešingų rezultatų.

Ši, už Lietuvos teritorijos išplėsta Akcija yra pagirtina ir būtina propagandinės grandinės grandis, kuri, kaip „Baltijos kelio“ antikomunistų, laisvės riterių, grandis pakeltų laisvus vakariečius griebti laisvės ginklo – Tiesos, paskatintų pagaliau pasmerkti komunizmą šios kartos ir ateinančių kartų akyse. Nes komunizmas yra baisesnis už bet kokią nupaišytą ar nufilmuotą pabaisą.

Dalį duomenų, surūšiuotų pagal žudynių rūšis, savo 1980 m. lapkričio 1 d. biuletenyje pateikė iš Australijos kilusi ir JAV kelerius metus (apie 1960 m.) sparnus plačiai išskleidusi „Krikščionių kryžiaus žygio prieš komunizmą“ organizacija (CACC). Matyt, tai sukrėtė Kremlių.

Kita Kremlių savo struktūra ir veiklos pobūdžiu, rodos, išgąsdinusi organizacija buvo 1958 metais JAV įsteigta ir 2008 metais 50-metį švęsianti Džiano Berčio draugija (John Birch Society, JBS). 1960 metais įvykusiame 81 valstybės kompartijų suvažiavime buvo paskelbtas vadinamasis Raudonasis manifestas. Jame buvo mestas šūkis „Sustabdyti antikomunistinį judėjimą Vakaruose!“ Net buvo nurodytas reikalas į tai įtraukti ne komunistus ir net antikomunistus.

Klastos meistrams iš dalies tai pavyko, nors nepavyko visai sustabdyti siaubingų faktų apie komunistines žudynes skelbimo. Štai ką CACC paskelbė minėtame biuletenyje apie žmonių kančias ir smurtinę mirtį per pirmuosius 30 bolševikų valdymo metų (1917-1947 m.) vien tik Sovietų Sąjungoje:

Pilietinio karo aukos (įskaitant badą ir „klasės priešų“ žudynes) – 18 mln., žemės ūkio kolektyvizacijos aukos (įskaitant mirusius nuo bado, trėmimų, egzekucijų) – 22 mln., valymai XX a. trečiojo dešimtmečio gale – 19 mln., nužudyta karo metu (masiniai trėmimai, mirtys lageriuose, galimų (tariamų) priešų egzekucijos, „pavyzdinės“ egzekucijos) – 15 mln., po karo vykusios egzekucijos ir kitokia priespauda – 9 mln. Stulbinanti visuma – 83 mln. gyvybių.

Duomenys paimti iš Antono Antonovičiaus Ovsejenkos knygos „The time of Stalin“ („Stalino laikai“), kurios paantraštė „Tironijos portretas“. Autorius – buvęs Gulago kalinys, Stalino nužudyto „Bolševizmo herojaus“, vadovavusio caro Žiemos rūmų puolimui, sūnus. A.Ovsejenka pateikia tik SSRS „socializmo statybos“ pirmųjų 30 metų aukas. Bent 100 milijonų aukų susidarytų sovietijoje, pridėjus žudynių tęsinį iki blogio imperijos galo, apie ką vien tik lietuviai turi daug ką pasakyti. O kur dar apie 64 milijonai Kinijoje ir milijonai kitur Azijoje, Afrikoje, Pietų Amerikoje!

Tad kaip kas nors dar gali teisintis ar net didžiuotis priklausymu, bet kokiais ryšiais su tokiu žudynių sindikatu? Jau senokai bandoma atsakomybę už komunizmą buvus komunizmu suversti Stalinui ar kitiems žudikams. Mat jie vadovavo „netikram“ komunizmui. Visgi apsižvalgę matome, jog kad ir kas kur vadovautų komunistiniam režimui, jį visur lydi ašaros, kraujas ir lavonai. Vadinasi, teroras kyla ne dėl komunizmo tironijos vykdytojų, o dėl pačios utopinės marksizmo idėjos. Tai primena kažkieno nuomonę, jog baisiausias dalykas yra ginkluota utopija. Panašiai skamba ir teiginys „komunizmas yra socializmas su revolveriu“.

Net kairuoliškas JAV žurnalas „The New Republic“ (1980 07 27) iškelia komunistinį terorą straipsnyje apie Etiopiją. Jame rašoma, jog ten „karinė chunta, remiama Sovietų, Rytų Vokietijos ir Kubos pajėgų, sukėlė teroro bangą, kuri jau atėmė 500 000 etiopų gyvybių. Be to, tūkstančiai buvo įkalinti ir kankinami“. Tai vienas įrodymų, jog komunizmas yra tarptautinis žudynių sindikatas. Taip pat tai patvirtina ir kažkieno išvadą, jog su komunizmu susijusi įvykių eiga paprastai būna visur ta pati: komunistai užgrobia valdžią, po to – kalnai lavonų. Jaunas antifašistas man kartą šaltai paaiškino: „Nesumušęs kiaušinių, neiškepsi omleto“.

Visi komunistai vienaip ar kitaip yra atsakingi už praėjusio ir šio amžiaus žudynes, terorą ir badą. Jie, su naciais susitarę pasidalyti Europą ir pasaulį, pradėjo Antrąjį pasaulinį karą. Jų agentai Anglijoje ir JAV paveikė Ruzveltą ir Čerčilį, kad šie nepriimtų 1943 metų pavasarį antinacių vokiečių generolų kapituliacijos Vakarams pasiūlymo. Todėl dar dvejus metus tęsėsi karių ir civilių žudynės, pasibaigusios veik pusės Europos įstūmimu į sovietinę vergiją.

Todėl Lietuvos okupantų komunistų, kagėbistų, kriminalinių stribų, kuriuos skatino ir pateisino intelektualiniai stribai, buvo nužudyti, ištremti mirčiai lageriuose ir „ant plyno lauko“ raudonojoje imperijoje miestų ir įmonių Sibire ant tremtinių kaulų statybai šimtai tūkstančių lietuvių.

Pagirtina tiekos valstybių piliečių akcija „Komunizmą į Tarptautinį tribunolą“. Ta akcija tikrai padės praskinti kelią į Niurnbergą Nr. 2, kuriame vietoje nusikaltėlių komunistų teisėjų togas dėvėtų komunizmo aukos. Nes vargu ar kas tiksliai žino, ant kokios ideologinės spalvos pečių yra Tarptautinio tribunolo teisėjų togos. O klausimą verčia kelti tai, kad šis teismas yra kūrinys Jungtinių Tautų Organizacijos, kurią ant daugelio tautų laisvės griuvėsių pastatė Kremliaus komunistai, bendraudami su amerikiečiais, o šie, kaip vėliau buvo įrodyta, daugelis buvo slapti JAV kompartijos nariai.

Tačiau organizuotas Tiesos taranas gali nugriauti ir storiausias melu ramstomas tylos sienas. Kad vyriausybės paklustų mūsų balsui, reikia tautų laisvės dvasiai atstovaujančių parlamentų. O tokius parlamentus gali išrinkti tik tų tautų „bajorų“ – intelektualų bei inteligentų apšviesta balsuojanti visuomenė.

Tai nurodo veiklos kryptį po šios pagirtinos akcijos.

Kalba, pasakyta konferencijoje „Komunizmą – į tarptautinį tribunolą“. Vilnius, 2007 m. birželio 16 d.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija