Ką myli V.Putinas

Vokiečių karininkai 1939 m. rugsėjo 20 d. aptaria netoli Bresto vykusias tankų pratybas. Lenkija jau pasidalyta. Sprendžiama, kur žygiuoti toliau

Nors data ir neapvali, šiemet Rusijoje ypač plačiai, pačiu aukščiausiu lygiu buvo minima 1941 m. birželio 22-oji – karo tarp buvusių sąjungininkų Hitlerio ir Stalino pradžia. Beje, gerai pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, žinomas buvęs GRU karininkas, pabėgęs į Vakarus ir parašęs keliolika knygų apie SSRS visagalio KGB ir jo šnipų veiklą, taip pat apie stalininės imperijos Kremliaus veiklos užkulisius, V.Suvorovas vienoje savo knygoje rašė ir pateikė daugybę faktų apie tai, kad ne Hitleris, o Stalinas pirmas planavo užpulti Vokietiją. Vokietijos fiureris jį tiktai aplenkė. Tokie V.Suvorovo atskleisti faktai nervina Kremlių ir jo politiką šlovinančius istorikus. Beje, pagal vieno tokio „istoriko“ N.Španovo scenarijų buvo pastatytas filmas, kuriame pavaizduota, kaip, praėjus savaitei nuo Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karo valdžios, šaunieji sovietų tankistai įsiveržė į Berlyną, o šaunūs raudonarmiečiai, plėšdami Staliną šlovinančias dainas, marširuoja Kenigsbergo gatvėmis.Tas filmas buvo pastatytas dar Stalinui su Hitleriu nesusidraugavus. Vėliau, žinoma, uždraustas.

Kažkodėl Maskvos istorikai ir juos šiomis dienomis instruktavęs pats V.Putinas vengia net užsiminti apie ilgametę Vokietijos ir Sovietų Rusijos draugystę, prasidėjusią tuoj po Pirmojo pasaulinio karo, kai Vokietijai taikos sutartimi buvo uždrausta vystyti karinę pramonę. Tada į pagalbą vokiečių generolams atskubėjo Maskva. Jos karo mokyklose buvo mokomi aukščiausios kvalifikacijos lakūnai, tankistai, artilerijos karininkai. Tarp jų – būsimieji Hitlerio generolai: Liuftvafės būsimasis vadas A.Keselringas, aviacijos generolai G.Štumpfas, H.Šperlė. O Lipecko aviacijos mokykloje savo meistriškumą tobulino pats Hermanas Geringas. Karo mokslus Kazanės karo mokykloje ėjo būsimieji Hitlerio tankų armijų vadai H.Guderianas ir E.Giopneris; Frunzės karo akademijoje tobulinosi būsimieji Vokietijos feldmaršalai V.Keitelis, V.Brauchičius, E.Modlis, netgi garsusis E.Manšteinas. Žinoma, savo ruožtu Vokietijos generalinio štabo akademijoje mokėsi garsiausi sovietų karo vadai M.Tuchačevskis, I.Belovas, A.Jegorovas, K.Mereckovas, I.Jakiras, J.Uborevičius ir kiti. Tiesa, daugumą jų Stalinas netrukus sušaudė. Per 1937 metais prasidėjusias masines represijas, kurios tęsėsi iki pat 1941-ųjų birželio, t.y. karo tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos pradžios, buvo represuota 44 tūkstančiai karininkų ir politinių vadovų. Buvo nukankinti ir sušaudyti trys maršalai iš penkių, visi vienuolika gynybos ministro (tada vadinosi Gynybos liaudies komisaras) pavaduotojų, keturiolika iš šešiolikos armijų vadų. Todėl neatsitiktinai Vokietijos sausumos pajėgų vadas V.Brauchicas savo pranešime Hitleriui nurodė, kad sovietų armija dėl sušaudytų jos karo vadų labai nukraujavusi ir todėl Vokietijos Vermachtui nekils didelių problemų palaužiant sovietų armijos pasipriešinimą. Na, o V.Putinas, pamokęs istorikus, kaip jie privalo nušviesti „Didįjį tėvynės karą“, nė žodeliu neužsiminė, kad faktiškai Antrąjį pasaulinį karą pradėjo ne tik hitlerinė Vokietija, bet ir Sovietų Sąjunga. Tą karą lėmė 1939-ųjų rugpjūtį pasirašytas Molotovo-Ribentropo paktas, kuris ir buvo karo preliudija. Per labai trumpą laiką Vokietija sutriuškino Lenkiją, Olandiją, Belgiją ir Prancūziją, išstūmė iš Europos kontinento Angliją, užgrobė Norvegiją ir Daniją. Hitlerio sąjungininkas Stalinas irgi nesnaudė. Jis užgrobė Lenkijos dalį, tris Baltijos valstybes, Besarabiją, Šiaurės Bukoviną. Negana to, abu agresijos partneriai netgi planavo užimti Indiją...

Neseniai žinomas rusų publicistas Jurijus Zarachovičius paskelbė įdomų straipsnį, pavadintą „Kodėl Putinas taip myli Antrąjį pasaulinį karą?“ Jį persispausdino ir JAV žurnalas „Time“. Straipsnyje pabrėžiama, kad daugumai šalių, kurias palietė Antrojo pasaulinio karo ugnis, šio karo pabaiga – gegužės 8 ir 9-oji – minima kaip liūdnos atminties ir susitaikymo dienos. Beje, kaip atminties ir susitaikymo dienas jas paskelbė JT Generalinė Asamblėja savo 2004 metų lapkričio mėnesį priimtoje rezoliucijoje. Tuo tarpu Rusijoje gegužės 9-oji vadinama Pergalės diena, ir Kremlius tą šventę nuolat naudoja kaip pasaulio bauginimo įrankį.

„Gegužės 9-oji – pati karščiausia diena Rusijai. Pirmiausia todėl, kad Sovietų Sąjungos vykdyta politika ir atvedė prie hitlerinės Vokietijos sustiprėjimo. Sovietų Sąjunga leido Hitleriui užimti didžiules teritorijas. (...) Todėl šio karo sovietinės istorijos periodas sukelia labai sunkius prisiminimus. Juk dvidešimt metų po Antrojo pasaulinio karo pabaigos sovietų valdžia neskelbė gegužės 9-osios kaip svarbiausios valstybinės šventės. Tiktai 1965 metais Pergalės diena buvo raudonomis raidėmis įrašyta į kalendorių. Matyt, todėl, kad, Sovietų Sąjungai rengiantis paminėti Spalio „revoliucijos“ penkiasdešimtmetį, daugiau nebuvo kuo pasigirti, išskyrus pergalę prieš Hitlerį. Todėl iki šiol oficialiosios propagandos ruporai trimituoja apie tai, kad fašistinę Vokietiją nugalėjo vien tiktai Rusija. Beje, kuo padėtis Sovietų Sąjungoje vis blogėjo, tuo daugiau buvo kuriami ir demonstruojami filmai apie „Didįjį tėvynės karą“, brukant žmonėms į galvas legendą apie tai, kad sovietų liaudis, susitelkusi apie šlovingąją partiją, išgelbėjo pasaulį. Be to, ta propaganda siekiama ne tik partijos šlovinimo, bet ir įteigti žmonėms į galvas mintį, kad užsienio priešai ir jų šnipai rezga visokias intrigas prieš Sovietų Sąjungą – „taikos tvirtovę“. Todėl nereikia stebėtis, kad dabar Maskvos santykiai su Vakarais nėra itin šilti. O šalies viduje vis kiečiau užveržiamos visos veržlės, ir tai vykdo V.Putino režimas. Opozicinės partijos uždraudžiamos, demonstracijas žiauriai išvaiko milicija. Uždraudžiama nepriklausomų visuomeninių organizacijų veikla, o jų vadovams iškeliamos baudžiamosios bylos. Žiniasklaidos kontrolė kasdien darosi vis griežtesnė. Ir lygiai taip pat, kaip anksčiau, Kremliaus propaganda atgaivina užsienio priešų ir jų pagalbininkų Rusijos viduje mitą. Esą užsienio priešai ir išdavikai kelia grėsmę motinėlei Rusijai. Visiškai aišku, kad ne atmintis ir susitaikymas labiausiai rūpi Putino režimui. Putinas nepraleidžia menkiausios galimybės, kad vadinamąją Pergalės dieną panaudotų nacionalizmo isterijai kurstyti. Ypač artėjant Dūmos ir prezidento rinkimams. Sovietiniai dešimtmečiai parodė, jog nėra nieko geresnio, kaip įkalti žmonėms į galvas, kad aplinkui vien tiktai priešai. O jiems pasipriešinti gali tik toks vadas kaip naujasis Stalinas – Putinas“.

Taigi tas naujasis Stalinas ir susitikime su istorikais neapsiėjo be išpuolių prieš Estiją, esą „išniekinusią“ sovietų karių atminimą. Kliuvo ir Lenkijai, kuri rengiasi nugriauti kelis šimtus komunizmo laikų paminklų. Kremlius trimituoja, kad „išlaisvinant“ Lenkiją žuvo 640 tūkstančių sovietų karių ir lenkai už tai privalo amžinai dėkoti Maskvai. Tačiau nei V.Putinas, nei jo istorikai net neužsimena, kad tie tūkstančiai žuvo todėl, kad Stalinas su Hitleriu 1939 metais pasidalijo Lenkiją. Kaip rašė Nobelio literatūros premijos laureatas, išvytas iš Sovietų Sąjungos, Josifas Brodskis, didžiausia „Didžiojo tėvynės karo“ tragedija yra ta, kad sovietų kariai, narsiai įžygiavę į svetimas sostines, drebėdami iš baimės grįžo į savąją. Jie sunaikino nacizmą, bet karių didvyriškumas neva gelbėjant tėvynę virto nauja tironija daugeliui Rytų Europos šalių. Tai jie, „išvadavę“ Rytų Europos šalis iš nacių okupantų, atidavė jas kitiems, kur kas žiauresniems okupantams.

Petras KATINAS

© 2007 „XXI amžius“