Lietuva – moderni valstybė ar modernios valstybės imitacija

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Lietuva, kaip nepriklausoma šalis, egzistuoja jau septyniolika metų. Šalyje suformuoti visi demokratinės valstybės institutai, įstatymų leidžiamoji, vykdomoji valdžios, visų lygių teismai. Nuo momento, kai buvome priimti į Europos Sąjungą ir NATO, jau praėjo treji metai. Jaučiame narystės šiose organizacijose privalumus. Laisvai važinėjame po Europos Sąjungą, susidarė geresnės sąlygos tarptautiniams verslo projektams, mokslo vystymuisi. Narystė ES užtikrina finansinę paramą mūsų ūkininkams. Visa tai – teigiami pastarųjų kelerių metų reiškiniai. Tačiau Lietuvoje daug ir neigiamų ženklų. Nuo praėjusios vasaros įsisiūbavę skandalai apnuogino valstybės žaizdas. Pamatėme didelius prieštaravimus tarp įvairių valdžios šakų, kai kurių specialiųjų tarnybų vadovai gina ne Lietuvos, bet savo ir savo bičiulių interesus, yra abejotinos reputacijos verslo struktūrų statytiniai. Paaiškėjo, kad esant reikalui Seimo komitetai gali negauti reikalingos informacijos iš specialiųjų tarnybų ir tada susiklosto padėtis, kai neįmanoma normali parlamentinė šių tarnybų kontrolė. Tada iškyla klausimas: kas gi kontroliuoja šias institucijas? Šiose tarnybose darbuojasi daug profesionalių, valstybiškai mąstančių pareigūnų, kurie atlieka neįkainojamą darbą užtikrinant valstybės saugumą. Būtent sąžiningi specialiųjų tarnybų darbuotojai ir suinteresuoti, kad šios tarnybos būtų efektyviai valdomos ir jose būtų vykdoma efektyvi parlamentinė kontrolė. Tai ryškiai parodo paskutinių metų įvykiai VSD. V.Damulis, K.Braziulis ir kiti pareigūnai tyrė korupcijos atvejus, siejamus su politikais ir stambaus verslo atstovais. Šiame tyrime buvo regimas „Gazprom“ ir Rusijos slaptųjų tarnybų pėdsakas. Deja, buvęs VSD direktorius A.Pocius ir kiti VSD vadovai tyrimą sustabdė, tyrimo medžiagos nepateikė Seimo Nacionalinio saugumo komitetui. Tada tyrime dalyvavę saugumiečiai liudijo Nacionalinio saugumo komitete. Jau kitą dieną jie buvo atleisti iš darbo neva už tarnybinių paslapčių atskleidimą. Kyla klausimas: kieno gi interesams atstovavo buvę VSD vadovai – Lietuvos Respublikos ar savo ir korumpuotų politikų? Aktualus ir kitas klausimas. 2004-aisiais, A.Pociui tapus VSD vadovu, sustiprėjo saugumiečių dėmesys žurnalistams, politikams. Buvo renkami „kompromatai“, kad, atėjus laikui, būtų galima juos panaudoti. Vykdomi neteisėti pokalbių pasiklausymai, renkami duomenys apie neparankius žurnalistus, visuomenės veikėjus. Kai šie dalykai siejosi ir su VSD vadovų atsisakymu paklusti parlamento komitetų sprendimams, tai priminė policinės valstybės formavimosi požymius. Be to, tai jau panašu į KGB vykdytus politinio sekimo metodus. Ir tai neatsitiktiniai dalykai, juk A.Pocius – KGB rezervininkas, įsiliejęs į rezervo gretas 1988 metų rudenį, kai Lietuvoje jau vyko Atgimimo procesai, stiprėjo Sąjūdžio veikla. Tai rodo tam tikrą buvusio saugumo šefo kryptį ir orientaciją. Europarlamentaras V.Landsbergis pažymėjo, kad demokratinėse šalyse parlamentai kontroliuoja slaptųjų tarnybų veiklą, ir šios tarnybos pačios atskleidžia kai kuriuos faktus apie save visuomenei, turi išsamius interneto tinklalapius. Pas mus to nėra, vadinasi, su demokratija kažkas ne taip. A.Pocius jau nuėjo nuo scenos, tad daug kas priklausys nuo naujų Saugumo departamento vadovų: ar toliau bus tęsiamas tamsių technologijų naudojimas, ar VSD taps stipria, atsakinga ir teisine institucija.

Įdomu paliesti ir kitą temą, susijusią su kita specialiąja tarnyba – Antruoju operatyvinių tarnybų departamentu prie Krašto apsaugos ministerijos, populiariai vadinama karine žvalgyba. 1997–2000 metais žvalgybininkai vykdė efektyvius tyrimus. Vieno tokių tyrimų objektas buvo J.Borisovo firma „AviaBaltika“. Buvo surinkta pakankamai duomenų, kad ši bendrovė užsiima šešėline veikla, įveža į Lietuvą karinių sraigtasparnių dalis ir vėliau jas išgabena į kitas valstybes, deklaruodama jas kaip civilinės paskirties prekes. Buvo nustatyti ir atvejai, kai karinių sraigtasparnių dalys išgabentos į Sudaną, įvardijamą kaip terorizmą remiančią šalį.

1997–2001 metais karinei žvalgybai vadovavo Kostas Mickevičius. Jis aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, Nepriklausomybės pradžioje buvo VSD darbuotojas. Pasižymėjo kaip patikimas, įžvalgus pareigūnas ir 1997metų pradžioje buvo paskirtas karinės žvalgybos vadovu. 2001-ųjų pradžioje K.Mickevičius iš pareigų buvo atleistas, Antrajame departamente įvykdytas „valymas“. Iš darbo buvo atleista daug profesionalių žvalgybininkų. Vėliau paaiškėjo, kad šias permainas inicijavo su „AviaBaltika“ susiję asmenys. J.Borisovo remiamas R.Paksas 2003 metais laimėjo Lietuvos prezidento rinkimus.

V.Damulis ir kiti VSD pareigūnai palietė „Dujotekanos“ interesus. Ši bendrovė, valdoma partinės nomenklatūros atstovų ir buvusių KGB darbuotojų, pasižymi ryšiais su „Gazprom“ ir turi didelę įtaką Lietuvos politiniame gyvenime. Sąžiningi pareigūnai vykdė tyrimus, atskleidė korupciją ir to kaina – prarastas darbas ir prieš juos vykdoma šmeižto kampanija. Oligarchai nemėgsta tiesos. Štai ir pamatėme, kieno interesams atstovauja kai kurie pareigūnai, politikai. Oligarchinių struktūrų interesai nusveria valstybės interesus, visuomenę bandoma mulkinti įvairiomis „pasakėlėmis“.

Prie tokių „pasakėlių“ skleidimo galima priskirti ir propagandinę kampaniją prieš konservatorių partiją. Partija ir jos lyderiai kaltinami organizavę savanorio ir saugumiečio J.Abromavičiaus nužudymą. Akcija gerai organizuota, vykdoma per kai kurias žiniasklaidos priemones, skleidžiami gandai. Pasitelkiami buvę J.Abromavičiaus bendražygiai, netgi skandalingasis eksministras A.Butkevičius. Ši odiozinė figūra Lietuvoje vėl aktyvina savo veiklą. A.Butkevičius, įvardijamas kaip prekeivis ginklais ir politinis konsultantas, siejamas su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. 1994 metais jis buvo įtariamuoju skandalingoje byloje. Joje buvo tiriami abejotini ginklų sandėriai, buvo duomenų apie dokumentų klastojimą, padaryta žala valstybei. Be A.Butkevičiaus, įtariamaisiais buvo verslininkai, Lietuvos ir Rusijos kariškiai. Vėliau byla buvo nutraukta spaudžiant korumpuotiems pareigūnams ir Rusijos generolams. 2002–2003 metais A.Butkevičius dalyvavo R.Pakso rinkimų kampanijoje, buvo vienas iš pagrindinių konsultantų kartu su Maskvos viešųjų ryšių bendrovėmis „Nikolo M“ ir „Almax“. Šiuo metu jis yra Vilniaus Tarybos narys, pateko į ją pagal R.Pakso vadovaujamos partijos sąrašą. Kaltinti konservatorių vadovybę nužudymo organizavimu mažų mažiausiai neatsakinga. Tačiau „pasakėlių“ ir legendų skleidėjams tas nerūpi. Kaltas Landsbergis... Šią „giesmelę“, skleistą 1992–1993 metais ir vėliau, 1997–2000-aisiais, jau buvome primiršę.

Lietuvoje paskutiniuoju metu ypač aktualus tapo valdžių pasidalijimo klausimas. Įstatymų leidžiamoji valdžia atkakliai stumiama į antrą vietą, iškeliama vykdomosios valdžios reikšmė. Susirūpinimą kelia tai, kad norima nepagrįstai stiprinti teisminės valdžios įtaką. Ir tai vyksta tuo metu, kai teismai išteisina aferistus, įtakingus narkotikų baronus, priima palankius sprendimus kai kurių pavojingų valstybei užsienio piliečių atžvilgiu. Vien ko verta EBSW istorija! Tai klasikinis pavyzdys, kaip panaudojant teismus nuo atsakomybės išsukami įtakingi aferistai. Patirtis rodo: jei pavojingas nusikaltėlis nesustabdomas, jis tęsia juodus darbelius toliau. Kai kurie EBSW veikėjai aktyviai dalyvauja Darbo partijos veikloje, dalyvavo Europos Sąjungos pinigų grobstyme. Šalyje regime daug susiskaldymo, teisinio nihilizmo apraiškų. Kai kurie apžvalgininkai, visuomenės veikėjai, komentuodami neigiamus reiškinius Lietuvoje, tradiciškai pareiškia – „kokia visuomenė, tokia ir valstybė, kokie žmonės, tokia ir valdžia“. Sunku sutikti su tokiu vertinimu.Tai tik viena medalio pusė. Taip, pas mus dar gajus „baudžiauninko“ sindromas, yra nemažai prisitaikėlių ir perėjūnų, paplitęs alkoholizmas, narkomanija ir noras pasipelnyti kitų sąskaita. Tačiau visuomenė geresnė už korumpuotas ir atsilikusias valdžios struktūras. Valdžios, kurios atstovai ir susikompromitavę nepasitraukia iš postų. Su nostalgija galime žvelgti į 1996 – 2000 metų periodą, kai valdžios struktūrose egzistavo etikos normos, kai ministrai ir kiti pareigūnai, padarę tam tikrus nusižengimus, patys pasitraukdavo iš postų. Klaidų pripažinimas nesilpnina politikų, o priešingai – stiprina.

Vienas iš pagrindinių dabartinės Lietuvos būklės faktorių – Rusijos įtaka. Nuo 2000 metų Rusija dėsningai pasuko totalitarizmo keliu. Šalyje apribota žiniasklaidos laisvė, kalėjimuose kali politiniai kaliniai, priimti kai kurie įstatymai, prieštaraujantys pagrindinėms žmogaus teisėms. Panaikinti gubernatorių, autonominių respublikų prezidentų rinkimai. Esminis dabartinės Rusijos valdžios bruožas – priklausymas KGB – FSB struktūroms. Šių struktūrų atstovai – ir prezidentas V.Putinas, ir jo aplinka, daugelis ministrų, bankininkų, valstybinių įmonių vadovų. Šalyje klesti korupcija, organizuotas nusikalstamumas. Tarp žmonių paplitęs posakis „KGB – tai mafijos stogas“. Žinoma, lyginant situaciją šalyje 1991–2000 metais ir periodą nuo 2000-ųjų iki šių dienų, galime pavartoti ir posakį: „Nuo vilko bėgo – ant meškos užbėgo“. B.Jelcino valdymo laikotarpiu žmonės buvo nepatenkinti įvairiais ekonominiais sunkumais, korupcija. Tačiau tiek B.Jelcinas, tiek jo aplinka – B.Berezovskis, A.Nemcovas ir kiti pasisakė už laisvą žiniasklaidą, esmines žmogaus teises. Pavyko rasti bendrą kalbą su čečėnų lyderiais. Šalis tapo atvira Vakarų investicijoms. Po 2000-ųjų, valdžią perėmus V.Putinui ir jo aplinkai, ekonominė padėtis nepagerėjo, išaugo korupcija. Dabar Rusijoje yra tik opozicijos ir laisvos žiniasklaidos liekanos. Dalis opozicijos veikėjų buvo likviduoti, dalis įkalinti, dalis emigravo į užsienį. Likę paskutiniai mohikanai – G.Kasparovas, G.Javlinskis ir kiti – akylai stebimi FSB, prieš juos organizuojamos šmeižto kampanijos.

Pasikeitė ir Rusijos užsienio politika. Nuo 2000–2002 metų pradėtos remti šalys, įvardijamos kaip terorizmo židiniai – Iranas, Sirija, Sudanas. Sustiprėjo parama teroristinėms organizacijoms – „Hamas“, „Hesbolah“ ir kitoms. Joms tiekiami ginklai, žvalgybinė informacija, reiškiamas politinis palaikymas. Rusija vykdo vadinamąją „energetinę politiką“, kai, manipuliuojant naftos ir kitų energetinių išteklių tiekimu, daromas spaudimas įvairioms šalims. Tai rodo, kad įtaką užsienyje norima išsaugoti bet kuriomis priemonėmis.

Kita Rusijos užsienio politikos kryptis nukreipta į kaimynines šalis. Imtasi įgyvendinti strategiją, kad kaimyninės šalys būtų Rusijos įtakos zonoje. Šiems tikslams pasitelktos įvairios priemonės. Pradėtos finansuoti kai kurios kaimyninių šalių – Lietuvos, Latvijos, Gruzijos, Moldovos ir kitų partijos, vėliau tose šalyse buvo įkurtos ir finansuojamos prorusiškos partijos, tiesiogiai valdomos iš Maskvos. Pradėti siųsti žvalgybininkai-konsultantai, suaktyvėjo vietinių agentų, tarnaujančių FSB, GRU ir kitoms tarnyboms, veikla. „Artimojo“ užsienio šalyse Rusijos interesams atstovauja įtakingi įtakos agentai. Kaimyninėje Latvijoje, kaip įtakos agentas, ilgą laikė veikė buvęs Ventspilio meras A.Lembergas. Po jo arešto 2007 metų kovą, atlikus kratas, rasti dokumentai rodo jo artimus ryšius su Rusijos žvalgyba ir tai, kad jis ilgą laiką turėjo didžiulę įtaką Latvijos politiniams procesams. 2003–2004 metais benarpliojant „paksogeito“ skandalą, paaiškėjo, kad kai kurie R.Pakso patarėjai ir artimos aplinkos žmonės siejami su Rusijos karine žvalgyba GRU, keli patarėjai ir artimi bendražygiai iš Liberaldemokratų partijos palaikė artimus ryšius su Rusijos asociacijos („XXI viek“ („XXI amžius“)) atstovais. Ši asociacija įvardijama kaip mafijos viršūnių priedangos struktūra ir yra tarsi kriminalinių grupuočių „stogas“. Asociacijos vadovai – asmenys, siejami su KGB ir GRU. 2006 metų pavasarį, pradėjus tyrimą dėl Darbo partijos veiklos, paaiškėjo, kad ši partija finansuojama iš Rusijos. Pinigai buvo pervedami aplinkiniais keliais, panaudojant ofšorines firmas. Tarp asmenų, prisidėjusių prie šios veiklos, minimi L.Čiornas, J.Goldovskis, G.Lučianskis ir kiti. Tai asmenys, susiję su Rusijos slaptosiomis tarnybomis ir „Gazprom“ bendrove. G.Lučianskis ilgą laiką gyveno Latvijoje, kur 1989 metais buvo nuteistas už stambias finansines machinacijas. Kalėjo Rusijoje, išėjęs į laisvę įgijo autoritetą tarp Rusijos mafijos narių. Vakarų žiniasklaida įvardija jį kaip vieną iš įtakingų rusų mafijos vadeivų, siejamą su šešėline prekyba ginklais, stambiomis aferomis. Jis palaiko artimus ryšius su Baltarusijos režimo vadovais, susijęs su ginklų kontrabanda į Iraną ir kitas terorizmą remiančias šalis. J.Goldovskis Rusijoje buvo teisiamas už valstybės lėšų grobstymą, kartu su P.Šeremetu ir kitais „Gazprom“ veikėjais įkūrė nemažai „Gazprom“ dukterinių firmų, per kurias buvo plaunamos lėšos. M.Čiornas buvo minimas 2003-iaisiais sudarytose operatyvinėse suvestinėse ir schemose, kur buvo žymimi R.Pakso ir jo aplinkos ryšiai su Rusijos ir Lietuvos mafijos veikėjais. Vengdamas atsakomybės, Darbo partijos lyderis V.Uspaskichas pabėgo į Rusiją. Jo artimus ryšius su Rusijos specialiosiomis tarnybomis įrodo ir faktas, kad pernai, sulaikius jį Maskvoje, po kelių valandų į milicijos skyrių atvyko FSB pareigūnai ir jį išlaisvino. Įvairūs faktai rodo, kad Rusijos valstybinės ar pusiau valstybinės bendrovės, koncernai gausiai finansuoja kai kuriuos politikus. Žinoma, tai daroma gudriai, per tarpininkus, panaudojant „Dujotekaną“, „Vaizgą“ ir kitas firmas. Esant tokiai padėčiai, ydinga toleruoti, kad kai kurių Lietuvos specialiųjų tarnybų vadovai, įtakingi valstybės pareigūnai yra KGB rezervininkai ar asmenys, siejami artimais ryšiais su Kremliaus kontroliuojamais koncernais ar jų dukterinėmis firmomis.

Taigi dalis Lietuvoje vykstančių procesų yra valdoma iš Maskvos, ir didžioji dalis Lietuvos visuomenės jiems įtakos neturi. Daugelis požymių rodo, kad mūsų valstybė butaforinė. Ir vargu ar ją galima vadinti modernia valstybe, valstybe tikrąja to žodžio prasme. Lietuva – tai teritorija, kuria dalijasi įtakos zonomis interesų grupės, klanai. Geriau matyti ir įžvelgti tiesą laiku, nebijant šią tiesą įvardyti. Ne veltui Naujajame Testamente pasakyta: „Ir tiesa padarys jus laisvus“. Suvokta, pripažinta tiesa padeda atsitiesti atskiram žmogui, žmonių grupėms, valstybėms. Istorija parodė, kad atėjus laikui žlunga imperijos, tironijos, oligarchiniai režimai, atsiskleidžia melas, klasta. Visų šalių, tautų istorijoje būna ir blogesnių, ir geresnių momentų. Lietuva turi galimybių pakilti iš nuosmukio, atsilikimo, tapti stipria ir klestinčia šalimi. Jei nusimesime „raudonųjų baronų“ jungą, šalies ateitį lems ne grupuotės, o piliečių valia, tada mūsų Tėvynėje suklestės ekonomika, kultūra, bus stabili politinė sistema ir atkurtas pasitikėjimas valstybe.

© 2007 „XXI amžius“