Žmogėdriški priesakai

Neseniai viena Maskvos televizija, matyt, dėl cenzūros, neapsižiūrėjo ir parodė filmą „Lenino priesakai“. Labai gaila, kad Lietuvos televizijos, iš Rusijos perkančios visokį televizinį šlamštą, nepasidomėjo minėtu filmu, kuris tikriausiai būtų atvėręs akis net ir okupacijos nostalgija sergantiesiems. Filmo scenaristai ir režisieriai pareiškė, kad, kurdami šį filmą, jie rėmėsi ilgamečio sovietinio „zeko“ rašytojo Varlaamo Šalamovo kūriniais. Pats V.Šalamovas, grįžęs iš Magadano lagerių pragaro, pareiškė: „Aš neturiu skolų. Piliečio pareigą aš atlikau būdamas pačiose baisiausiose sąlygose: nieko neišdaviau, nieko nepamiršau, nieko neatleidau“. Dar gorbačiovinės „pertvarkos“ metais jo bičiulė rašytoja Marieta Čudakova rašė, kaip garsūs rusų rašytojai (tie, kurie niekada nerašė liaupsių Stalinui ir kitiems partijos gensekams) atėjo atsisveikinti su mirusia garsiąja poete Ana Achmatova. Jos kūnas buvo paguldytas Sklifosovskio instituto morgo kambarėlyje. „Purvinas kovo sniegas, ištryptas didžiulės tylinčios gedėtojų minios. Ir virš tos minios iškyla du panašūs žmonės, gilių raukšlių išvagotais veidais. Tai rusų literatūros šlovė. Kaip sargybiniai, nusiėmę kepures stovi du buvę zekai – Jurijus Dombrovskis ir Varlaamas Šalamovas. Už jų, abiejų, daugiau kaip dvidešimties metų lagerių siaubo“.

Ir filmas „Lenino priesakai“, skirtas V.Šalamovo šimtosioms gimimo metinėms pažymėti, be abejo, puikus ir vienintelis dabartinėje Rusijoje filmas, be jokių sentimentų atskleidžiantis sovietinių lagerių siaubą, kurį patyrė milijonai Sovietų Sąjungos žmonių. Dabar sunku net patikėti tais baisumais, apie kuriuos rašė V.Šalamovas. Tuo labiau kad daroma viskas, kad žmonės apie tai pamirštų. Ir ištrinti iš žmonių atminties tas komunizmo baisybes stengiamasi ne tik Rusijoje, bet ir Lietuvoje. Būtina pacituoti kelias V.Šalamovo iš lagerių pragaro ištraukas: „Balta, vos mėlynuojanti migla 60-ies laipsnių šalčio naktyje. Orkestras groja maršus prieš mirties ženklais pažymėtų išrikiuotų areštuotųjų minią. Lagerio viršininkai skaito ilgą išvakarėse sušaudytų kalinių sąrašą. Jie sušaudyti už tai, kad neįvykdė nustatytos darbų normos... Šešiolikos valandų trukmės darbo diena. Miega atsirėmę į kastuvus. Sėsti ir gulti nevalia. Tave sušaudys bemat. Ir grįžimas į lagerį, vadinamąją „zoną“, kur virš didžiulės arkos kabo plakatas su užrašu: „Darbas yra garbės, šlovės, didvyriškumo reikalas!“ Tuos, kurie nebegali išeiti į darbą, pririša prie lentų ir arkliai velka nelaimėlius 2-3 kilometrus iki darbo vietos... Septyni iškankinti, išbadėję lagerininkai vietoje arklių traukia keltuvo, kuriuo iškeliama zekų iškasta anglis, rąstą“. Bet svarbiausia, anot V.Šalamovo, ne tik vergiškas darbas, o „proto ir širdies naikinimas, kai kasdien vis labiau išaiškėja, kad, pasirodo, išgyventi galima be mėsos, be cukraus, be drabužių ir apavo, taip pat be sąžinės, be meilės, be garbės ir pareigos. Lageryje viskas apsinuogina. Ir tai yra baisiausia“. Filmo „Lenino priesakai“ scenaristas ir režisierius labai tiksliai perteikia tuos V.Šalamovo pastebėjimus. Jame gana daug nebylių, bet labai daug pasakančių kadrų. Štai didžiulis neaprėpiamas laukas, visas nužymėtas tūkstančiais į sniegą susmeigtų kuolų. Po tais kuolais – tūkstančiai mirusių iš bado ar nužudytų kalinių. Štai tokiais kuolais, kaip teigiama filme, ir nusagstyta visa didžioji šalis. Pasak V.Šalamovo, ten, po Magadano sniegynais, liko dvylika milijonų. Jeigu tikėtume Rusijos sociologinėmis apklausomis, tai pusė Rusijos gyventojų ir šiandien pasirengę šlovinti Staliną. Siaubas apima dėl tokio nuprotėjimo. Negi visiškai pamiršo nukankintus milijonus savo tautiečių? Bet svarbiausia – to neprisimena ir nenori net girdėti Stalino įpėdiniai, dabar sėdintys Kremliuje.

Filme parodoma, kaip kasdien, kas valandą iš žmogaus atimamas brangiausias jo turtas – gyvenimas. Viename epizode, kaip ir daugumoje jų, pavaizduoti realiai buvę įvykiai, konkrečiai, aprašyti V.Šalamovo lagerinių memuarų apsakyme „Žodis prie karsto“. Jame rašoma: „Mirė ekonomistas Semionas Aleksejevičius Šeininas. Puikus ir geras žmogus. Jis ilgai nesuvokė, ką daro su mumis, bet kai galų gale suprato, ėmė ramiai ruoštis mirčiai. Vyriškumo jam netrūko... Netikėtai gavau siuntinį – veltinius. Aš puikiai supratau, kad veltinius pavogs per pirmąją naktį. Todėl juos pardaviau dešimtininkui už šimtą rublių. Už juos pirkau visą kilogramą sviesto ir dar liko duonai. Iškart nubėgau pas Šeininą, kad atšvęstume siuntinio gavimą. Mes buvome skirtinguose barakuose. Semionas labai susijaudino ir apsidžiaugė. „Kaipgi aš čia, neturiu teisės vaišintis“, – kalbėjo susijaudinęs. Bet aš jį įkalbėjau, ir Šeininas nubėgo atsinešti virinto vandens. Ir tuoj pat griuvau ant žemės, gavęs baisų smūgį laužtuvu į galvą. Kai atsipeikėjau, jau nebebuvo nei sviesto, nei duonos. Metrinis laužtuvas, kuriuo man skėlė, voliojosi šalia. O aplinkui visi kvatojo. Atbėgo Šeininas su virintu vandeniu. Daugelį metų aš negalėjau ramiai prisiminti to įvykio. O Semionas Aleksejevičius mirė“. Apskritai tas šėtoniškas juokas ne kartą girdisi iš V.Šalamovo knygų puslapių. Tai niekšais ir budeliais tapusių žmonių juokas tyčiojantis iš savo aukų. Štai dar vienas V.Šalamovo aprašytas ir filme parodytas epizodas: „Riutinai. Renkis“. Mirtis atėjo į baraką su žmogumi, apsirengusiu odiniais rūbais. O žmogus dar nesuvokia, ko atėjo tas odinis. Jis apžiūrinėja skurdžią Riutino mantą ir atideda į šoną šachmatus. O pasmerktasis aiškina, kad tai jo šachmatai, už juos sumokėjo nemažus pinigus. „Na, ir kas“, – pasakė odinis. „Palikite man šachmatus“, – ištarė žmogus. Odinis garsiai nusikvatojo. Kai jo snukis jau pavargo nuo to kvatojimo, odinis pasakė: „Tau jau tų šachmatų nebereikės“.

Filmo „Lenino priesakai“ režisierius A.Smirnovas vienoje televizijos diskusijoje išdrįso pasakyti: „Kas šiandien balsuoja už Staliną? Ogi tie vertuchajų (vertuchajais vadinami lagerių viršininkai ir prižiūrėtojai – P.K.) vaikai ir anūkai. Zekai nepaliko savo palikuonių. Jiems neleido to daryti“. Tie Stalino šlovintojai ir dabar sako: koks mūsų reikalas, jeigu tie zekai nudvėsė, mes gi gyvi. Ir štai V.Putino pasamdyti istorikai, įvairūs rašeivos nustatė, kad buvo sušaudyti ir nukankinti ne milijonai, o tiktai 800 tūkstančių. Vieni niekai. O milijonai kapų amžinojo įšalo žemėje ir visose šimtų lagerių zonose – jiems nė motais. Todėl filmas „Lenino priesakai“ gal ir padės kai kam atsikvošėti. Žinoma, galima ir toliau mulkinti ištisas kartas. Bet, anot rašytojos M.Čudakovos, neįvertinta ir nesuvokta praeitis gali vėl atsirasti ant slenksčio ten, kur tos praeities ir nelaukiama. Deja, įvykiai Rusijoje rodo, kad tos praeities labai daug kas laukia. Dargi skubina jos atėjimą.

Petras KATINAS

© 2007 „XXI amžius“