„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2007 m. rugpjūčio 29 d., Nr. 15 (152)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Ar Kazachstane geriau nei Lietuvoje?

Gintaras VISOCKAS

Tremtinio Jono Valiukėno sūnus
Jaras Valiukėnas mano, kad
lietuviai jaučiasi labiau užguiti
ir netikri dėl rytdienos,
nei kazachai Kazachstane

Buvęs tremtinys Jonas Valiukėnas
visąlaik norėjo, kad jo atžalos
sugrįžtų į Lietuvą ir čia įsikurtų
visiems laikams
Autoriaus nuotraukos

Jaras Valiukėnas – lietuvio tremtinio sūnus. Gimė jis ne Lietuvoje, o Kazachstane, toli nuo gimtinės. J.Valiukėno gyvenimo istorija permaininga kaip nuotykių filmas. Jei kas nors parašytų scenarijų, filmas greičiausiai turėtų didžiulį pasisekimą. Jau vien ko verti prisiminimai apie Kazachstane ir Čečėnijoje praleistus metus! Ten juk būta visko: lydėjo ir nepritekliai, ir badas, ir didžiulė finansinė sėkmė, kai beveik vienu ypu pavyko įsigyti namą, garažą, automobilį, vilą užmiestyje. Vidurinėje Azijoje kilus nacionaliniu pagrindu sukurstytoms riaušėms, Jaras vos išliko gyvas. Jo motina – graikų tautybės tremtinė. Todėl jis yra tamsoko gymio. Ši aplinkybė Jarą greičiausiai ir išgelbėjo. Tiek kazachai, tiek uzbekai jį dažnusyk palaikydavo saviškiu, taigi neskriausdavo. Šiandien J.Valiukėnas gyvena Lietuvoje. Jau beveik aštuoneri metai, kai jis sugrįžo į savo tėvų žemę. Tačiau nuotykių, pasak Jaro, užtenka ir čia, Lietuvoje. 2006-aisiais vienas įtakingas šalies dienraštis J.Valiukėną apkaltino net „sukūrus Lietuvą žeminantį filmą“. Jam buvo viešai prikaišiojama, kad jis „nelaiko Lietuvos savo tėvyne, nemyli, negerbia Lietuvos“. Kai kurie žurnalistai net darė prielaidą, esą „J.Valiukėnas savo kūriniu siekia sukurstyti tautinę nesantaiką“. Tuo filmu intensyviai domėjosi net Lietuvos valstybės saugumo departamento pareigūnai.

V.Blinkevičiūtė ir A.Brazauskas – dar ne Lietuva

J.Valiukėnas maždaug prieš metus tikrai sukūrė dokumentinį filmą apie Lietuvą, tikrai siekė, kad jo darbu susidomėtų lietuviškoji žiniasklaida. Bet žurnalistai arba visiškai nesusidomėdavo, arba Jarą aršiai kritikuodavo. Beje, kritikuodavo, pagalbon pasitelkdami dažniausiai tokį sunkiai įrodomą argumentą kaip „nemyli Lietuvos“. Šių eilučių autoriui teko matyti neva „Lietuvą žeminantį J.Valiukėno filmą“. Tačiau man būtų keblu vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, kaip karštai myli Lietuvą filmo kūrėjai. Kur tas instrumentas, leidžiantis nustatyti, kas myli, o kas nekenčia? Jeigu kritikuoji, vadinasi, nemyli? Žinoma, filme – daugoka priekaištų. Ypač daug priekaištaujama Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai bei jos vadovei Vilijai Blinkevičiūtei. Kritikuojamas ir tuometinis premjeras Algirdas Brazauskas bei visa to meto kairiųjų valdžia. Bet juk V.Blinkevičiūtė ir A.Brazauskas – dar ne visa Lietuva. Juolab kad šie politikai kritikuojami ne abstrakčiai – visai ne todėl, kad filmo kūrėjams nepatiktų ministrės suknelė arba Premjero stotas. Kairieji barami todėl, kad atėję į valdžią 2002-aisiais pakeitė į Lietuvą grįžusiems arba grįžtantiems tremtiniams labai svarbų įstatymą. Štai to įstatymo esmė: iki 2002-ųjų tremtiniams buvo leidžiama privatizuoti Lietuvos Vyriausybės jiems skirtus butus, o po 2002-ųjų – ne. Kairiesiems pakeitus šį įstatymą, daugelis tremtinių, nusprendusių visam laikui pasilikti Lietuvoje, liko apgauti. Sugrįžę į Lietuvą daugelis neteko pagrindo po kojomis. Juk mes visi puikiai žinome, koks „saldus“ gyvenimas, jei neturi tegul ir nedidelio, bet nuosavo stogo virš galvos. Pasak J.Valiukėno, tokių tremtinių, kuriuos Lietuva viliote viliojo sugrįžti į gimtinę, žadėdama nemokamai suteikti butus, o paskui paliko likimo valiai, 2002-aisiais atsisakiusi nuo ankstesniųjų savo įsipareigojimų, – dešimtys, jei ne šimtai. Kaip įsikurti, kaip sugrįžti, jei neturi stogo virš galvos?

Liūdna Valiukėnų šeimos istorija

Keblion situacijon pateko ir pats J.Valiukėnas. Lietuvoje jis gyvena daugiau kaip septynerius metus. Turi Lietuvos piliečio pasą. Atsisakė Kazachstano pilietybės. Lietuvoje gyvena ir jo žmona. Ji – taip pat Lietuvos pilietė, atsisakiusi Kazachstano pilietybės. Tačiau savo nuosavo buto Jaras iki šiol neturi. Ir nežinia, kada turės. Jaras turi du pilnamečius vaikus, kurie irgi be nuosavo kampo. Grįžęs su tėvu į Lietuvą Jaro sūnus, beje, labai greitai, buvo priverstas ieškoti skalsesnės duonos Didžiojoje Britanijoje. Vaizdžiai tariant, jo tremtis oficialiai tęsiasi iki šiol. Pats Jaras su žmona priverstas glaustis mažyčiame vieno kambario bute, kuris oficialiai priklauso jo tėvui Jonui Valiukėnui. Tėvas pripažintas Laisvės kovų dalyviu bei nukentėjusiuoju nuo sovietinių okupacijų asmeniu. Ant oficialių pažymėjimų puikuojasi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro vadovybės bei specialių komisijų parašai. Todėl laikyti Joną Valiukėną tremtiniu apsišaukėliu nėra jokio pagrindo. Nuteistas jis buvo dešimčiai metų lagerio. Tremtis prasidėjo 1948-aisiais, baigėsi 1958-aisiais. Didžiąją gyvenimo dalį praleido Kazachstane. Į Lietuvą norėjo sugrįžti dar sovietmečiu. Tačiau jei rusų valdininkai jo šeimai leisdavo parvažiuoti į Tėvynę, tai Lietuvoje jų nepriregistruodavo, ir jie kaskart būdavo verčiami grįžti į Kazachstaną. Jono tėvas, o Jaro senelis, beje, mirė Druskininkuose, patyręs širdies infarktą. O širdis sustojo, kai jam buvo pasakyta, jog ir vėl negalės pasilikti Lietuvoje. Sukniubo vonioje, besiruošdamas skrydžiui atgal į Kazachstaną. Štai tokia ne itin linksma Valiukėnų šeimos istorija.

Vadovaujasi sovietiniais metodais

Apibendrindamas savo sugrįžimą Lietuvon, J.Valiukėnas norom nenorom lygina tai, ką buvo užgyvenęs Kazachstane, ir tai, ką turi čia, Lietuvoje. Jaro žodžiais, Lietuva, kadaise oficialiai paskelbusi šūkį „Grįžkit – mes jūsų neužmiršome“, iš tiesų užmiršo. Vieno kambario butas – geriau negu nieko. Tačiau gavus tik vieno kambario butą įsikurti gausiai Valiukėnų šeimai Lietuvoje beveik neįmanoma. Tėra vienas kelias – arba skursti, arba grįžti atgal į Kazachstaną. Bet sugrįžimas į Vidurinę Aziją jau neįmanomas, nes sudeginti visi tiltai. Todėl savo dokumentiniame filme Jaras ir teigė, kad Lietuvos valdžia apgavo sąžininguosius tremtinius. Jis neneigia, jog kai kurie tremtiniai pasinaudojo teise privatizuoti Lietuvos valdžios skirtus butus. Jaras sutinka, jog kai kurie tremtiniai, privatizavę butus, juos iš karto pardavė ir, susikrovę gražaus pinigėlio, nedelsiant sugrįžo atgal į Rusiją, Kazachstaną ar Uzbekistaną. Tačiau dėl kelių nesąžiningų žmonių, Jaro įsitikinimu, neturėtų kentėti visi kiti – dešimtys nuoširdžiai Lietuvoje norinčių įsikurti tremtinių. Jaro nuomone, Lietuvos valdžia šiuo atveju vadovaujasi senais sovietiniais metodais, taikytais dar sovietinėje kariuomenėje: jeigu vienas kaltas, baudžiama visa kuopa. Demokratinėje, teisinėje valstybėje tokių precedentų neturėtų būti.

Nenuoširdi akcija

Jaras Valiukėnas sugrįžo į Lietuvą su savo gausia šeimyna manydamas, jog galės privatizuoti jam skirtą butą. Dabar laukdamas, kada jam vis dėlto bus suteiktas nuolatinis gyvenamasis plotas, tremtinio sūnus žino, jog būsto negalės privatizuoti. Jame galės gyventi, bet tos sienos, lubos, grindys vis dėlto bus ne jo.

Taigi jį bet kada bus galima išmesti iš buto, jam nebus galima jo parduoti, pakeisti į kitą. Galų gale nebus galima priglausti savo vaikų. Duodamas interviu „XXI amžiui“ Jaras papasakojo, jog Vilniaus miesto savivaldybės socialiniai darbuotojai karts nuo karto tikrina rytais, kas nakvoja neprivatizuotuose butuose. Ir pasitaikydavę atvejų, kai motinai priekaištaudavo, kam ši leidusi pernakvoti sūnui. Arba bardavę jaunuolį, kam šis nakvoti pasikvietė merginą. Jaro teigimu, taip nebūdavę net tremtyje. Net sovietų valdžia tremtiniams ilgainiui leisdavo gyventi drauge – tėvams ir vaikams. Jaras kategoriškas: jeigu valdžia neleidžia privatizuoti buto, vadinasi, ji neaprūpina tremtinių gyvenamuoju plotu. Suteikta laikinoji pastogė – tai beveik kaip ir nieko. Bet šitaip reikėjo ir sakyti, kai juos, tremtinius, kvietė sugrįžti į Lietuvą: butų niekas jums neleis privatizuoti. Jeigu šitaip būtų paskelbta iš karto, jis neturėtų jokių priekaištų. Dabar gi jis jaučiasi apgautas ir visą Lietuvos valdžios akciją, skatinusią tremtinius sugrįžti namo, vadina ne nuoširdžia, o dideliu šnipštu. Viena ranka kviečia, kita stumia nuo savęs.

Kitaip ir negali būti

Jaro įsitikinimu, gal kitaip ir būti negali. Juk A.Brazauskas – buvęs sovietinės nomenklatūros atstovas, ištisus dešimtmečius uoliai tarnavęs okupacinei valdžiai. Ar jis gali mylėti, užjausti tremtinius? Ar jam gali nuoširdžiai rūpėti nuo sovietų valdžios nukentėjusiųjų likimas? Šiuos priekaištus bei abejones jis ir sudėjo į savo filmą. Bet juk Jaras teisus: uždrausdama privatizuoti suteiktą gyvenamąjį plotą, kairiųjų valdžia tremtinius įstūmė į sudėtingą finansinę padėtį. Ne tik tremtinius, bet ir jų vaikus, ir jų anūkus. Gal ir nesąmoningai. O gal tai ir sumaniai paslėptas kerštas. Kai kuriems susikompromitavusiems tarnautojams, sakykim, buvusiam VSD vadovui Arvydui Pociui, generaliniam policijos komisarui Vytautui Grigaravičiui, leidžiama privatizuoti tarnybinius butus, leidžiama metų metais gyventi valdiškuose apartamentuose, o štai tremtiniams ir jų vaikams sudaromos įvairiausios kliūtys privatizuoti net ankštą kaip kišenė vieno kambario butą su mažyte virtuve. Pasižiūrėkite, kokiame ankštame bute, tegul ir naujos statybos, šiandien gyvena J.Valiukėnas, ir bus aišku, kas, kaip, kodėl.

Kas paneigs kilusius įtarimus?

Gilinantis į šią subtilią temą, teko patirti ir daugiau keistų dalykų. Į klausimą, ar buvo tremtiniams leidžiama iki 2002-ųjų privatizuoti suteiktas gyvenamąsias patalpas, ar, kviečiant tremtinius sugrįžti, buvo nurodoma, jog bus leidžiama privatizuoti butus, Lietuvos institucijos labai nenoriai pateikė... skirtingus atsakymus. Vieni tarnautojai teigė, kad iki 2002-ųjų butus leista privatizuoti, kiti tvirtino, jog privatizuoti butų niekad neleista, treti tylėjo, apsimesdami, jog neišgirdo klausimo. Kodėl? Esama įtarimų, jog kai kurie tarnautojai iš šios akcijos galėjo nelegaliai pasipelnyti. Pasaulio bankas iš tiesų buvo suteikęs Vyriausybei lengvatinį kreditą tremtinių butams pirkti. 2002-aisiais Vyriausybės nutarimu „Dėl politinių kalinių ir tremtinių bei jų šeimų narių sugrįžimo į Lietuvą 2002-2007 metų programos įgyvendinimo“ aukciono tvarka buvo perkami butai, kuriuose vėliau apsigyvendavo tremtiniai. Tačiau už tuos butus, pasak J.Valiukėno, greičiausiai buvo mokami per dideli pinigai. Jis sykį kreipėsi į valdžią, prašydamas jam leist įsigyti nebrangų butuką prie Vilniaus esančioje Naujojoje Vilnioje. Jis tą butą galėjo įsigyti žymiai pigiau, nei valdžios organizuotame aukcione. Tačiau jam atkirto: negalima. Tada J.Valiukėnas ėmė aiškintis, kam priklauso butai, kuriuos valdžia itin brangiu būdu superka aukcionuose. Ogi departamentų, ministerijų, savivaldybių klerkams. Bent jau esama didelių įtarimų, kad į aukcionus pakliūdavo tik valdžios atstovų arba jų artimųjų butai. Žodžiu, aukcionuose buvo pardavinėjamos gyvenamosios patalpos, iki tol priklaususios įvairiausio lygio tarnautojams. Beje, parduodamos kur kas brangiau, nei rinkos sąlygomis. Jaras Valiukėnas oficialiai kreipėsi į visas Lietuvos instancijas (Prezidentūrą, Seimą, Vyriausybę, Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją), prašydamas pateikti duomenis, kam iki pardavimo aukcione priklausė butai, skirti tremtiniams apgyvendinti. Pasirodo, ši informacija – valstybės paslaptis. Jam niekas neatsakė į paprastą klausimą, kas buvo ankstesnieji savininkai tų butų, kurie šiandien atitenka tremtiniams. Todėl J.Valiukėnas ir kreipėsi į „XXI amžių“, prašydamas padėti išsiaiškinti, ar jo įtarimai – iš piršto laužti. Bet kad ir spaudai valdžia neskuba dalyti informacijos.

Kazachstane – daugiau demokratijos

Pasakodamas apie sunkumus, patirtus įsikuriant Lietuvoje, Jaras Valiukėnas bei jo tėvas Jonas Valiukėnas, su kuriais kalbėjausi jų vieno kambario bute, nuolat Lietuvą lygino su Kazachstanu. Ir tai – suprantama. O su kuo dar lyginti? Kazachstane gyventa ne vieną dešimtmetį. Tie palyginimai man pasirodė labai įdomūs, verti dėmesio. Atvirai kalbant, abu Valiukėnai, tiek tėvas, tiek sūnus, apie Kazachstaną kalbėjo labai palankiai. Anksčiau, sovietmečiu, ten būdavę visko. Tačiau dabar ši šalis tvirtai ekonomiškai laikosi ant kojų savo gausių gamtinių išteklių dėka. Ir, svarbiausia, vadovaujasi demokratiniais principais. Ten negalima kritikuoti tik vieno asmens – prezidento. Visus kitus – net ir aukšto rango valdininkus – galima kritikuoti, jeigu jie nesiteikia atlikti jiems pavestų pareigų pagal įstatymus. O Lietuvoje, Valiukėnų teigimu, trukdoma kritikuoti ne tik Prezidentą, bet ir visą armiją valdininkų valdininkėlių. Ten galima paskųsti nederamai savo pareigas atlikusį tarnautoją, ir jis čia pat gali netekti posto. O Lietuvoje – viskas aukštyn kojomis. Net eilinis savivaldybės klerkas Lietuvoje elgiasi kaip caras, kaip prezidentas, kaip diktatorius. Be to, Kazachstano prezidentas labai palankus buvusiems tremtiniams. Tremtiniai Kazachstane gauna tremtinio pensijas, turi įvairiausių lengvatų, jiems mokamos solidžios išeitinės pašalpos įvairių švenčių metu. Visa tai Nursultanas Nazarbajevas daro niekieno neprašytas. Jis taip elgiasi savo gera valia. Bet svarbiausia, kad šiandien kazachai, pasak Jaro, kur kas politiškai laisviau jaučiasi nei lietuviai. Jam atrodo, kad lietuviai labiau susikaustę nei kazachai, kad lietuviai jaučiasi užguiti, netikri dėl rytdienos. Ar taip yra iš tiesų, sunku pasakyti. Reikia pagyventi Kazachstane bent keletą metų, jei nori pajust esminius niuansus. Tačiau aišku ir tai, kad tokie Jaro pastebėjimai bei svarstymai dar neįrodo, jog jis nekenčia Lietuvos ar juolab kursto nacionalinę nesantaiką.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija