Kova su terorizmu vyksta ir taikiai

Iš Rasos Juknevičienės rugsėjo 10-osios spaudos konferencijos

Štai ir rugsėjo 11-oji. Septyneri metai prabėgo po įvykių Jungtinėse Amerikos Valstijose, sukrėtusių visą pasaulį. Kaip tik prieš porą dienų grįžau iš Afganistano, kur buvau pakviesta kartu su kitų NATO valstybių – Portugalijos, Didžiosios Britanijos, Kanados, JAV, Estijos – ir Lietuvos parlamentarais į Parlamentinės asamblėjos gynybos komiteto delegaciją Afganistane. Afganistanas yra kaip tik ta vieta, kurios dabartiniai procesai ir įvykiai tiesiogiai susiję su Rugsėjo 11-ąja. Tai yra po Rugsėjo 11-osios susiklosčiusi situacija, todėl sėkmė tame regione, sėkmė tame krašte (kuri galbūt ateis dar labai negreitai) yra tiesiogiai susijusi netgi su mūsų gyvenimu. Valstybių vadovai (taip pat ir NATO valstybių) tvirtina, kad NATO sėkmė Afganistane gali pakreipti NATO egzistencijos esmę ir tolesnį NATO, kaip organizacijos, likimą.

Darbotvarkė buvo labai intensyvi – tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Lankėme pačius karščiausius taškus: pietinį Afganistaną – Kandaharą ir Helmando provinciją, kurio vieną miestą ir dabar valdo talibai. Delegacijos tikslas – susipažinti, ar teisingu keliu einama, kokios perspektyvos.

Ką atsakyčiau, jeigu manęs paklaustų, ką aš dabar manau (tai jau mano antras vizitas ten – prieš porą metų stebėjau rinkimus)? Negaliu sakyti, kad gerai žinau visą padėtį – to padaryti per šešias dienas neįmanoma. Pirma: perspektyva yra, nors padėtis labai sudėtinga, skirtinga atskiruose regionuose. Ir antras dalykas, kurį galiu pasakyti tvirtai: tai ilgalaikis projektas. Pasaulis ir NATO, o kartu ir Lietuva, šiai valstybei turės skirti didelį dėmesį dar daug dešimtmečių.

Tiems, kurie priekaištauja, kad jau septyneri metai praėjo, o Afganistane dar neveikia demokratija, rinkos ekonomika ir nėra pilietinės visuomenės ir dėl to mes turim išeiti, reikia atsakyti, kad neprofesionalu taip kalbėti. Nors tokių kalbų pasaulyje girdėti.

Saugumo priemonės labai sustiprintos, palyginti su tuo, ką mačiau prieš dvejus metus. Tačiau tai, ką mes girdim ir matom televizijose, yra labai paviršutiniška. Aukšto rango kariškiai, su kuriais mes susitikinėjom – JAV, Didžiosios Britanijos, Kanados, Vokietijos ir kt., vadovaujantys misijai, vienu balsu teigia, kad netektys, apie kurias girdime, ypač pietiniame Afganistane, nėra pablogėjusios situacijos rodiklis. Kadangi pernai prasidėjo aktyvūs NATO veiksmai, žinoma, tai sukėlė ir tam tikrą pasipriešinimą. Pagrindinės netektys ateina iš pietų. Kariniai vadai vienu balsu teigia, kad Talibanas nėra sustiprėjęs. Talibanas yra susilpnėjęs ir jo veiksmai dažnai yra mažai koordinuoti.

Atsirado naujų problemų, kurios labiausiai kelia pavojų tiek Afganistanui, tiek NATO misijai – jos susijusios su vidinėmis problemomis, atsirandančiomis iš tos valstybės piliečių nesugebėjimo valdyti savo kraštą. Pagrindinė problema yra valdymas. Reikia pripažinti menkstančią žmonių paramą Karzajaus vyriausybei, išliekančią didžiulę korupciją. Gal ji dabar tiesiog matomesnė. Nors gal ir gerai, kad žmonės ima matyti. Gal jie nebenorės taip gyventi. Bet tai tolima perspektyva. Kaip daug kur buvome informuoti, ne tiek Talibanas kelia grėsmę Afganistanui, kiek nusikalstamumas, narkotikų biznis, kitos vidaus problemos.

Tačiau būčiau neteisi, jeigu kalbėčiau tik apie neigiamus dalykus. Kokie yra sėkmės požymiai?

Aš pati galiu lyginti Kabulą prieš dvejus metus ir dabar. Tai iš tiesų nepalyginami dalykai – pagrindinės (toli gražu ne visos) gatvės asfaltuotos, atsirado daugybė automobilių, ir gerų automobilių, galima kalbėti netgi apie kamščius, ko anksčiau nebuvo. Tai NATO valstybių parama. Keliai tiesiami ir kitose provincijose. Pavyzdžiui, mums teko lankytis šiaurės Pandžyro provincijoje, toje pačioje, kur kelios dienos prieš Rugsėjo 11-ąją buvo nužudytas Šiaurės aljanso vadovas Masudas. Lankėmės vietovėje, kur gyvena daugiausiai tadžikų, ir galime džiaugtis didžiule sėkme: NATO atstovai gali vaikščioti be jokių apsaugos priemonių, ekonomika eina pirmyn. Žinoma, su didžiule JAV pagalba.

Pats pozityviausias dalykas šiandieninio Afganistano pasiekimas – mokykla, ypač ten besimokančios mergaitės ir besikeičianti moterų situacija. Gatvėse gali pamatyti šimtus mergaičių baltomis skarelėmis, laimingų, einančių į mokyklas, ko nebuvo prieš septynerius metus, – tai gali suprasti tik tie, kurie matė, kas buvo anksčiau.

Problemos man priminė tai, ką mes pergyvenome. Nors negalima lyginti Lietuvos ir Afganistano, bet vis dėlto perėjimo periodas su iš praeities paveldėtu mentalitetu leidžia įžvelgti panašių tendencijų. Pvz., sėkmingiau vykstantis kariuomenės kūrimasis, bet didelės problemos dėl policijos.

Lietuvos dalyvavimas yra būtinas norint, kad išliktų stiprus NATO, kad Afganistano projektas būtų sėkmingas. Maža dalelytė, bet vis dėlto prisidedant prie šio projekto. Neteko būti Goro provincijoje, tačiau ta provincija nekelia didelių problemų. Kad ir labai skurdi, bet saugi, ir visi turi vilties, kad lietuviams pavyks atlikti kai kuriuos darbus.

Galiu paminėti dvi problemas: civilių dalyvavimo provincijos gyvenime skatinimas; kita – materialiniai resursai. Mes nesame turtinga valstybė ir negalime lygintis su kitomis provincijomis. Palyginti, ką gali įdėti amerikiečiai, britai, vokiečiai ar kiti, mūsų pajėgos yra labai menkos. Tą gali pajusti ir Lietuvos kariai, nes žmonės pradeda lyginti, ką gauna kitos provincijos. Goro žmonės ateityje gali būti nusivylę, kad Lietuva negali nutiesti tiek kelių, pastatyti tiek mokyklų, kiek padaro kitos valstybės. Problemas ten dirbantys mūsų pareigūnai žino, tačiau būtina jas greičiau spręsti.

© 2007 „XXI amžius“