Pseudoteisė Čečėnijoje – nusikaltimų žmoniškumui priedanga

Algirdas ENDRIUKAITIS

Prancūzų filosofas Andrė Gliuksmanas savo 2006 metų knygą „Neapykantos filosofija“ dedikavo Vienai Čečėnijos rožei, mielai širdžiai ir labai tolimai. Man regisi, mūsų diskusija primins, kad pasaulio sąžinė be apribojimų gali pretenduoti į įstatymų teisės pirmenybę, antraip neliktų mūsų, turinčių teisę kalbėti, žmogiškojo egzistavimo prasmės.

Teisė – kaip prievartos priedanga

A.Gliuksmanas rašo: Valstybės terorizmas ir mažytės grupės terorizmas veikia kaip du vienas prieš kitą pastatyti veidrodžiai (A.Gliuksmanas, „Neapykantos filosofija“, Maskva, „Act“, 2006, p. 34). Europa ir Jungtinės Amerikos Valstijos pateikia carte blanche ir varžosi dėl draugystės su ja (ten pat, p. 35), t.y. su Rusija. Tai pasaulio teisinės tvarkos griovimas ir žmogaus orumo paniekinimas.

Rusija karą Čečėnijoje stengiasi parodyti kaip baigtą. Tam rodo Čečėnijos teisinius institutus: tautos referendumą, prezidento, netgi dviejų rūmų parlamento rinkimus. Kaip puotą maro metu Čečėnijoje regime Konstitucinį Teismą. Beje, naujo Čečėnijos prezidento rinkimai nevyko pagal Čečėnijos konstituciją – visuotiniu gyventojų balsavimu, o V.Putino pateiktą kandidatūrą „patvirtino“ Čečėnijos marionetinis parlamentas.

„Konstitucinė santvarka“

Marionetinė Čečėnijos konstitucija parodo Čečėnijos valstybingumo fikciją. Tekste vartojamos rimtos teisinės sąvokos, bet atskiri kolonializmo momentai pabrėžia dirbtinį bandymą suteikti labai rimtą teisinį pamatuotumą ir valstybingumo įvaizdį.

Konstitucijos preambulėje pabrėžiama „daugianacionalinė Čečėnijos Respublikos tauta“. Tuo teigiama, kad ne vien čečėnams priklauso jų žemė ir nėra prasmės kalbėti apie nepriklausomybę. Kaip realus pasityčiojimas preambulėje skamba žodžiai, kad remiamasi tautų apsisprendimo teise.

1-ame straipsnyje teigiama, kad Čečėnija yra valstybė ir kartu neatskiriama Rusijos Federacijos dalis. Netgi įstatymų leidyboje, vykdomojoje ir teisminėse srityse vartojama sąvoka suverenitetas.

8 straipsnis uždraudžia veikti organizacijoms, kurios pažeistų Rusijos Federacijos vientisumą.

Karikatūrinis yra 10 straipsnis, kurio 1-oji dalis skelbia čečėnų (pirmiausia!) ir rusų kalbas valstybinėmis, o 2-oji dalis – Čečėnijos Respublikoje tarpnacionalinio bendravimo ir raštvedybos kalba yra rusų. Beje, 99 straipsnyje nurodyta, kad teismų kalba yra rusų. Taigi ar turi čečėnų kalba valstybinį statusą? Kiek čia yra čečėnų kalbos pažeminimo ir rusinimo? Kaip padorumo ženklas, kuris šiandien yra tiesiogine prasme sušaudytas ir tebešaudomas, yra nuoroda pagarba vyresniajam, moteriai, vaišingumui ir gailestingumui.

Apsidrausti dėl galimo čečėnų maišto yra nuostata, kad, prezidentui dingus be žinios, išvykus nuolat gyventi į užsienį arba nusprendus Rusijos prezidentui, šis netenka posto. Tautos išrinktą prezidentą atleidžia Rusijos prezidentas! Vyriausiąjį prokurorą ir visus žemesnius prokurorus skiria ir atleidžia Rusijos generalinis prokuroras. Parlamentas gali būti paleistas Rusijos Dūmos sprendimu.

Konstitucijoje yra 60 straipsnis, numatantis, kad be Rusijos žinios negali būti sprendžiami auklėjimo ir švietimo klausimai, teismų, teisėsaugos, advokatūros, notariato kadrai ir ryšiai su užsieniu.

Nutylėjimo politika

Čečėnijos žmogaus teisių gynėjas Said Emi Ibragimovas yra pasakęs, kad Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos sesijose Čečėnijos klausimas svarstomas žymiai menkiau negu gyvulių teisių pažeidimai.

Čečėnijos skerdykla verčiama banaliu televizijos vaizdu, kurį pasaulis žiūri nebyliu suvokimu, nusuka akis ir tyliai pritaria Rusijos siaubui. Stalino melo ir prievartos konstanta priimama ramiai. Lanksti pasaulio galiūnų politikos ir gyvenimo filosofija lenkia nugarą prieš žudynes, nesistebint, kad Prancūzijoje, Čečėnijos karo mastais, būtų nužudyta 10-15 milijonų žmonių. Didžiosios valstybės laikosi gangsterių ir mafijozių omertos taisyklės – žudymas „kretinams“ legalizuojamas ir įteisinamas.

Čečėnijos vadas

Čečėnija atiduota vienam asmeniui valdyti atpirkimo sąlygomis, t.y. gali daryti ką nori su visa karine, policine, valstybine mašina. Teismai ir prokuratūra įgyvendina Čečėnijos diktatoriaus, kuris iš visų tarnautojų renka 30 proc. algos duoklę, valią. Teisės atėjo iš Kremliaus valios. Čečėnijos vadas sako: Aš ne Rusijos prezidento žmogus, o Vladimiro Putino žmogus. Nepriklausomai nuo to, ar trečiąją kadenciją Putinas bus Rusijos prezidentu, aš jį gerbsiu ir save laikysiu Putino žmogumi („Izvestija“, 2007-02-21). Čia yra visa Čečėnijos demokratijos ir teisių esencija.

Šaudymas, sprogdinimas, nuodijimas

2005 metų rugsėjo-spalio ir 2006-ųjų gruodžio mėnesiais Šiolkovskoje rajono mokyklose per 150 asmenų, daugiausia mergaičių, buvo apnuodyta. Medicininių tyrimų duomenys įslaptinti, kažkur nudanginti. Kaip teigė A.Politkovskaja, buvo bandyti vaistai sumažinti gimdymo pajėgumą. Tai primena 2000 metus, kai virš Staryje Atagi gyvenvietės buvo paleistas nuodingas debesis, nuo kurio mirė trys žmonės. Tada pasaulis išgirdo apie žmogaus ausų vėrinius, surištų žmonių krūvos sprogdinimus granatomis.

Šatojaus apylinkėje buvo nužudyta motina su penkiais vaikais (nuo metų iki septynerių). Oficiali Rusijos valdžia skelbia, kad šiuo metu ieškoma 2,7 tūkst. dingusių žmonių.

Kankintojų teisių garantijos

Čečėnai nuo siaubo bėga iš savo krašto: Lenkijoje yra 5 tūkst. pabėgėlių, Slovakijoje – 2,5 tūkst., Belgijoje – 7 tūkst.

2007 m. kovo 1 d. Čečėnijoje įvyko konferencija žmogaus teisių klausimu. Ten dalyvavo Aukščiausiojo žmogaus teisių komisaro valdybos Šiaurės Kaukaze vadovas Džo Hegenaueris. Dalyvavęs Europos Tarybos žmogaus teisių komisaras Tomas Hammerbergas pasakė: Respublikoje iki šiol kaltinamieji kankinant verčiami pasirašyti prisipažinimo parodymus, ir tuo aš asmeniškai įsitikinau išvakarėse pabendravęs su suimtaisiais. Dar daugiau, kankintas žmogus bijo skųstis, todėl, kad po skundo kankinimai dar padidėja („Kommersant“, 2007-03-02, p. 3). Ir nepaisant visko, konferencija „nusprendė“, kad Čečėnijoje garantuojamos žmogaus teisės.

Ateitis

Rusija karą Čečėnijoje (save pateisindama ir Vakarus mulkindama) vadina „kova su tarptautiniu terorizmu“. Tik 2000 metais Prancūzijos parlamentas 1954-1961 metų prancūzų kolonijinį karą Alžyre, kuriame buvo žudomi ir kankinami alžyriečiai, pripažino „karu“. Ateis laikas, ir Rusijos naikinamasis karas su Čečėnija bus įvardytas kaip yra išties – „Rusijos kolonijinis karas“. Priartinkime tą datą. Tam juk ir plaka mūsų širdys.

© 2007 „XXI amžius“