Plėšraus voro voratinklyje

Petras KATINAS

Vienas iš pastaruoju metu besireiškiančių Rusijos politikos strategų Vladimiras Majevas savo paskelbtoje studijoje apie tai, kad Rusijos federacija pagaliau priėmė sprendimą dėl savo politikos Baltijos šalių atžvilgiu, teigia: „Nepraeina nė dienos, kad rusų ir užsienio informacinių agentūrų pranešimuose nepasirodytų grėsmingi pranešimai iš Baltijos šalių: verčiami Raudonosios armijos karių paminklai, palaikomi nacistai ir aštrūs išpuoliai prieš Rusiją. Visa tai ir kitos akcijos susilieja į vieną atvirai antirusiškos plėtros sistemą. (...) Nuo Gruzijos, per Vakarų Ukrainą, Lenkiją iki Estijos susidarė priešiškas Rusijos politikos žiedas. Ne nacijų, ne valstybių, o būtent politikos, kurią vykdo valdantieji režimai. Daugelio šių valstybių lyderių atėjimas į valdžią buvo ne atsitiktinumas ir planuojamas ne Kremliuje. Saakašvilis, Juščenka, Kačynskis ir kai kurie Baltijos šalių lyderiai atėjo į valdžią, pasinaudodami antirusiškomis nuotaikomis. Ir visi šie ponai naudojasi ypatinga Europos Sąjungos vadovų, o ypač JAV administracijos, parama. Pagrindinį vaidmenį visose prieš Rusiją nukreiptose operacijose „prieš Rusijos okupantus“ atlieka ne kariuomenė, o specialiosios tarnybos ir spauda. Taip buvo Ukrainoje, kai vertė Viktorą Janukovičių, taip pat ir Lietuvoje verčiant Rolandą Paksą“. Kaip tie puolimai prieš Lietuvą ir jos spaudą, beje, labai nuosaikiai nusiteikusią Rusijos atžvilgiu, panašūs į 1956 metų Vengrijos, 1968 metų Čekoslovakijos, 1981 metų Lenkijos puolimus prieš tų satelitinių šalių juodinimą prieš spaudą ir visuomenę.

Jeigu dar visai neseniai šmeižiant Baltijos valstybes ir Lenkiją bei Gruziją ar kitas „apsupties žiedo“ valstybes, buvo puolamos JAV, kaip pagrindinės to „žiedo“ ar „sanitarinio kordono“ kūrėjos, tai dabar tarp tų kenkėjų vis dažniau priskiriama ir Europos Sąjunga. Mat Kremliui netekus savo ramsčių Berlyne ir Paryžiuje (G.Šrioderio ir Ž.Širako), padėtis ES iš esmės pasikeitė. V.Majevo požiūriu, JAV ir ES dabar elgiasi kaip imperijos, siekiančios paversti sanitarinio kordono valstybes savo forpostu tolesnei ekspansijai į Rytus. Tiktai tas sanitarinio kordono šalis JAV laiko savo vasalais, o Europos Sąjunga – savomis, – dėsto V.Majevas. Kremliaus strategus ir ideologus ypač erzina netgi gana nuosaikių ES šalių lyderių kalbos apie atvirai imperinę Maskvos politiką. Esą dabar ne Rusija vykdo imperinę politiką kitų šalių ir teritorijų atžvilgiu, o atvirkščiai: Europos Sąjunga ir JAV Rusijos atžvilgiu vykdo neokolonialinę politiką. Pasirodo, Rusijai keliamos griežtos sąlygos dėl jos stojimo į Pasaulio prekybos organizaciją, ji spaudžiama sumažinti eksportuojamų dujų kainą, pasirašyti Energetinę chartiją, neleisti „Gazprom“ valdyti Europos dujų paskirstymo tinklų. Taip pat žiauriomis vadinamos sąlygos, kurias Maskvai kelia Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas ir Paryžiaus klubas. Atėjus V.Putinui, valdžia pagaliau suprato, kad Rusija nebegali būti kieno nors kolonija. Štai ir visa imperinė politika, – dėsto Vladimiras Majevas savo studijoje. O tai, kad Rusijoje nėra imperinės politikos, esą rodo ir tai, kad buvusios Rusijos pakraščiai („okrainos“), t.y. kolonijos, dabar gyvena kur kas geriau nei pati imperija.

Bet tai dar ne viskas. B.Majevas išdėsto pagrindinį argumentą, kodėl nevalia Rusijos vadinti imperija. Ir štai kodėl: nuo tų dienų, kai SSRS išvedė savo armiją iš Rytų Europos, panaikino Varšuvos sutartį, paleido į laisvę sąjungines respublikas ir pasirašė daugybę jai nenaudingų sutarčių apie ginkluotės sumažinimą, Rusija tapo ne imperija, o Europos provincija, kaip ir kitos buvusios vakarinės SSRS respublikos“.

Aišku, tokie samprotavimai skirti daugiausia neišprususiai užsienio, ypač „artimojo“, publikai. Tai, kad imperinės Maskvos užmačios, šiuo metu vykdomos energetiniame fronte, jau darosi labai pavojingos visai Europai, o ne tik jos kaimynams, pagaliau suvokė ir Briuselis.

Tiktai kas iš to. Tokioms ES šalims kaip Lietuva, faktiškai 100 proc. priklausančioms nuo Rusijos energetinių resursų, pirmiausia, dujų, nepasiūlant konkrečiai, kaip sumažinti tą energetinę priklausomybę (kuri iš esmės yra ir politinė), deklaratyvi ES parama labai mažai ką reiškia. Tuo labiau kad Lietuvos valdžioje netrūksta politikų, užimančių labai aukštas pareigas, kurie net ir tada, kai Rusija galutinai uždarė naftotiekio „Družba“ atšaką į Lietuvą (ką beje, pripažįsta ir patys Rusijos analitikai), vis dar aiškina visuomenei apie neva vykdomą kažkokią to naftotiekio remonto darbų analizę, samprotauja, ar apsimokės jo remontas ir t.t. Čia ypač reiškiasi ūkio ministras V.Navickas ir jo pavaldiniai. Nieko nepadarysi. Ministras V.Navickas yra draugės Kazimiros Prunskienės bičiulis, ir tai labai daug ką pasako. Naftos tiekimo nutraukimas „Družbos“ naftotiekiu yra grynai politinis spaudimas. Ne tik kerštas dėl „Mažeikių naftos“ pardavimo „svetimiems“, bet juo labiau siekis sužlugdyti Mažeikių įmonę. Vien tai, kad Leningrado srityje pradėtos statyti net kelios naftos perdirbimo gamyklos, aiškiai rodo, kad tai yra dar vienas žingsnis siekiant padidinti absoliutų naftos ir dujų monopolį Baltijos valstybėse.

Taigi, Europos Komisijos pirmininko Ch. M.Barozo pareiškimas, kad siekdama apsaugoti Europos vartotojus nuo monopolistų diktato, ES griežtina apribojimus energetinėje rinkoje, tėra tiktai teorinė paguoda. Europos Komisijos patvirtintame ES energetikos sektoriaus reformos projekte sakoma, jog privalu atskirti didžiųjų integruotų elektros energijos, taip pat dujų įmonių gamybos ir skirstymo verslus. Pabrėžiama, kad tokia jungtinė veikla, kai viena kompanija užsiima ir energetinių išteklių gavyba, ir skirstymu, trukdo laisvai konkurencijai. (Bet su kuo Europoje gali konkuruoti „Gazprom“?) Europos Komisijos pirmininkas dargi paragino įvesti „griežtas sąlygas“ užsienio energetikos kompanijų investicijoms ir verslui ES šalyse ir pabrėžė, kad užsienio kompanijos ar individai negalės perimti energetinių išteklių be ES leidimo. Ką gi, sumanymas neblogas, bet sprendžiant iš „Gazprom“ atstovų reakcijos, jie tiktai šaiposi iš to. Ir Lietuvos premjeras Gediminas Kirkilas pareiškė, kad Lietuvai toks Europos Komisijos užmojis mažai kuo padės. Bent jau artimu laiku. Sėdime ne tik Maskvos ir „Gazprom“ kišenėje, bet svarbiausia net nemėginame iš tos kišenės išlįsti. Juk tik kalbomis faktiškai apsiribojama dėl elektros tilto į Vakarus ar Švediją statybos. Nesugebame netgi pasistatyti dujų terminalo. Neva toks terminalas labai brangiai kainuotų. O gal paprasčiausiai nenorima?

Netgi Kremliaus strategai kartais apsižiopso ir prakalba, ką kiekvienai valstybei reiškia jų svarbiausių nacionalinių objektų kontrolė. Štai neseniai Rusijos armijos laikraštyje buvo gana aiškiai pasakyta: „Bet kokios valstybės nacionalinio suvereniteto pagrindas yra svarbiausių savo resursų ir komunikacijų kontrolė“. Gaila, kad Lietuvoje pakanka tokių, kurie apsimeta to nesuvokiantys ir net pataria nemaišyti verslo su politika. Jeigu santykiuose su kitomis nacionalinėmis valstybėmis dar ir galima vadovautis tokiu principu, tai su Rusija tokie, o apskritai ir jokie principai negalioja ir netenka prasmės. Šioje imperijoje ir jos politikoje, jeigu ir buvo tam tikrų prošvaisčių B.Jelcino valdymo metais, tai dabar vėl sugrįžo įprasti „deržimordų“ laikai. Atrodo, pagaliau atėjo metas sutelkti ne tik Vyriausybės ir Seimo, bet ir diplomatinio korpuso pastangas, bandant paveikti Briuselį, kad šis veiksmingiau padėtų jaunai ES narei išsivaduoti iš Rusijos ekonominio ir politinio terorizmo. Tačiau žinant mūsų diplomatinio korpuso sudėtį, tokių vilčių, švelniai kalbant, lieka nedaug. Aukšti partiniai ir komjaunimo nomenklatūrininkai, užtūpę ambasadorių kėdes, seka savo bičiulių, turinčių visą valdžią Vilniuje, pėdomis.

© 2007 „XXI amžius“