Rožinių interpretacijų pėdsakais

Italijoje pabrangus makaronams, tauta tuoj pat išreiškia nepasitenkinimą. Lietuvoje brangsta duona, pienas, mėsa, jų gaminiai, komunalinės paslaugos ir visa kita – tyla. Brango, brangsta ir dar brangs. O tauta rami, tyli.

Kodėl Lietuvos žmonės tokie ramūs, savo publikacijoje „Lietuva – iš arti ir iš toli“ („Veidas“, Nr. 35, 2007 08 30) bando išsiaiškinti politikos apžvalgininkas, Vilniaus universiteto TSPMI docentas Kęstutis Girnius. Garbus docentas sau leidžia ir juodojo humoro porciją: „Lietuviai apžvalgininkai galėtų Lietuvą vaizduoti pilkesnėmis, ne vien juodomis spalvomis“.

Nesu apžvalgininkas, bet prisipažinsiu, jog perskaitęs K.Girniaus publikaciją susigundžiau paeksperimentuoti pagal autoriaus rekomendacijas. Juolab kad įžangoje docentas teigia, jog „skaitant straipsnius apie Lietuvą mūsų ir užsienio spaudoje susidaro įspūdis, kad rašoma apie dvi skirtingas šalis. Viena yra stabili, ūkiškai stiprėjanti demokratija, lygiavertė Europos Sąjungos demokratinių valstybių partnerė. Kita Lietuva – pilietinei visuomenei abejinga, klanų ir neveiksmingų biurokratų valdoma kleptokratija, kuriai sunku atsispirti nuo Rusijos traukos“. Toliau autorius bando Lietuvą pritempti prie pirmojo įspūdžio varianto. Sukant tokia K.Girniaus pasirinkta linkme, nesunku pasiekti, kad ir opiausios problemos atrodytų laimėjimais. Pavyzdžiu tiktų jau minėtas maisto produktų kainų kėlimas. Kodėl žmonės ramūs, tyli? Pagal K.Girniaus minties eigą, galima susukti teiginį, kad tauta taip gerai gyvena, jog jų kišenėms nuolatiniai kainų šuoliai didesnės įtakos neturi (italams pabrangę makaronai – turi, todėl jie ir triukšmauja). Kitu pavyzdžiu gali būti opi emigracijos tema. Ją ir vėl galima absurdiškai interpretuoti – pateikti ne kaip ekonominę socialinę problemą, o kaip didžiausią demokratijos ir judėjimo laisvės pasiekimą.

Tokios kaip K.Girniaus publikacijos, aišku, labai tinka premjerui Gediminui Kirkilui. Prieš metus pažadėjęs atsistatydinti, jei nepavyks pažaboti korupcijos, dabar Vyriausybės vadovas, toliau klestint korupcijai, savo pažado net neprisimena. O ir primenančių labai jau nedaug. Tiesa, pagal absurdišką interpretacijų seką galima sukurti pateisinimą ir premjerui. Tereikia prisiminti amerikiečių publicisto Ešlio Briljanto aforizmą: „Aš noriu, kad būtų arba mažiau korupcijos, arba daugiau galimybių joje dalyvauti“. Kadangi mažinti korupcijos G.Kirkilui nepavyksta, tai... Tai argi verta premjerui dėl atsiradusių „galimybių“ atsistatydinti?

Gal išties pas mus viskas pakankamai balta? Juk Vyriausybė nuolat vardija savo pasiekimus, laimėjimus. Problemų lapas lyg ir neprirašytas, tai yra baltas. Streikuoja italai, ispanai, prancūzai, britai – mirga nuo nepatenkintų žmonių gatvės, aikštės. Pas mus šviesu – saulė ir mėnulis aikštėmis ritinėjasi. Lenkai rengia pirmalaikius rinkimus. Pas mus – stabilu, nes premjeras ir taip žino, jog jo partija vis tiek laimės. Kitos parlamentinės partijos sėdi ausis suglaudę, skaičiuoja, kaip nepraradus to, ką dabar turi. Galiausiai ir be absurdiškų interpretacijų tenka daryti išvadą, jog Lietuva Europos Sąjungoje yra balta varna, o mūsų demokratijai labiausiai tiktų anglų dramaturgo Bernardo Šo apibūdinimas: „Demokratija – tai oro balionas, kabantis mums virš galvų ir priverčiantis žiūrėti į viršų, kol kiti naršo po mūsų kišenes“. Tai patvirtino ir beveik metus mūsų šalyje praleidęs norvegų politologas S.A.Lie, ir K.Girniaus paminėtos įtakingos JAV nevyriausybinės organizacijos „Freedom House“ vertinimai. S.A.Lie reziumavo, jog Lietuvos demokratijos kokybė yra prasta, politinė sistema korumpuota, partijos nekontroliuojamos iš vidaus. „Freedom House“ duomenimis, mūsų šalies demokratijos trūkumų indeksas išaugo iki 2,32 punkto ir yra blogiausias nuo 1999 metų. Didžiausiu Lietuvos demokratijos trūkumu įvardinta korupcija ir blogėjanti pilietinės visuomenės bei teisinės sistemos padėtis. Po šių išvadų nereikia būti nei apžvalgininku, nei eksperimentuoti, kad suprastum, jog tik tada Lietuva taps panašia į demokratinę valstybę su tikrais piliečiais, kai išmoksime objektyviai vertinti ir daryti tinkamas išvadas bei sprendimus. Dabar bet koks bandymas „balinti“ situaciją labiau primena tarybinių laikų mąstymą, kai prieš aukštų pareigūnų atvykimą parudavusią žolę nupurkšdavo žaliais dažais.

Arvydas Akstinavičius,
Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas

© 2007 „XXI amžius“