Užšaldyta partnerystė

Petras KATINAS

Lenkiška lopšinė Jauniaus AUGUSTINO piešinys

Senosios Europos Sąjungos šalys, ypač Vokietija, neslepia savo pasitenkinimo dėl Lenkijos seimo rinkimų rezultatų, kuriuos vadina brolių L. ir J.Kačynskių „Teisės ir teisingumo“ partijos pralaimėjimu. Broliai Kačynskiai, dėl Lenkijos ir kitų naujųjų ES narių interesų gynimo vertinami kaip užkietėję euroskeptikai, netgi skelbiami vos ne diktatoriais, aršiais nacionalistais, buvo nuolatinis galvos skausmas Briuseliui.

Žinoma, Lietuvos santykiai su didžiausia naująja Europos Sąjungos nare, paskelbta strategine partnere – labai svarbūs. Tačiau reikia pripažinti, kad Varšuvoje netrūksta tokių politikų, kurie į Lietuvą žiūri kaip į „jaunesniąją sesę“ ir skatina taip elgtis aukščiausius Lenkijos valdžios pareigūnus. Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo ir komunistinio režimo žlugimo Lenkijoje 1994 m. balandžio 26 dieną Vilniuje abi tautos pasirašė geros kaimynystės ir bendradarbiavimo sutartį. Sutartis buvo pasirašyta 15-kai metų. Tai reiškia, kad po poros metų galėsime įvertinti, kokį pėdsaką Lietuvos ir Lenkijos santykių istorijoje paliko minėta sutartis. Žinoma, negalima pamiršti, kad pačioje Lenkijoje buvo ir, deja, tebėra nemažai glaudaus bendradarbiavimo su Lietuva priešininkų. Iš dalies tą galima suprasti – taip jau susiklostė istorija. Bet sveikas protas paėmė viršų ir abi šalys oficialiai glaudžiai bendradarbiauja, nuolat pabrėžia neturinčios jokių teritorinių pretenzijų viena kitai ir t. t.

Praėję metai parodė, kad Lietuvos ir Lenkijos sutartis naudinga abiem pusėms, atlieka savo darbą abiejų šalių seimų asamblėja, nuolat vyksta konsultacijos pačiu aukščiausiu lygiu. Aišku, tokių santykių stiprėjimui labai padeda tai, kad ir Lietuva, ir Lenkija priklauso NATO ir ES. Taigi, formaliai žvelgiant, Varšuvos ir Vilniaus santykiai kone idealūs.

Deja, po buvusių ginčų, pavyzdžiui, dėl lenkiškų pavardžių rašymo Lietuvos dokumentuose, tautinių mažumų problemų Lenkijoje ir Lietuvoje dabar netikėtai atsirado gana aštrus nesutarimas dėl energetinių dalykų. Daugelis Lietuvos apžvalgininkų ir politologų tuos nesutarimus įvertino kaip pačius skausmingiausius abiejų kaimynių istorijoje per paskutiniuosius dešimt metų. Lietuva, vykdydama 1994 metais pasirašytą geros kaimynystės ir bendradarbiavimo sutartį, tikėjosi su Lenkijos pagalba realizuoti savo tarptautinius projektus, priartinančius Lietuvą prie Vakarų. Tai pirmiausia automobilių kelių ir geležinkelio linijos į Lenkiją tiesimas, o svarbiausia – elektros tilto iš Lietuvos į Lenkiją statyba. Štai tas elektros tiltas ir tapo nesutarimų priežastimi bei nesantaikos obuoliu.

Elektros tilto statyba, nors apie tai jau kalbama daugiau kaip dešimt metų, faktiškai nejuda iš vietos. Jeigu tiltas ir netaptų mūsų energetinės nepriklausomybės garantu, tai bent jau leistų saugiau apsirūpinti elektros energija, o tam tikromis aplinkybėmis ir parduoti ją. Būdama ES nare, Lietuva jokiu būdu negali likti izoliuota nuo bendros ES energetinės sistemos.

Tam tikslui pasiekti yra du keliai: elektros tiltas į Lenkiją ir, einant toliau į Vakarus, tiltas per Baltijos jūrą į Švediją. Žinoma, reikalingi abu šie tiltai.

Visai neseniai turėjo būti priimtas istorinis sprendimas – pasirašytas susitarimas. Proga buvo puikiausia – spalio 10 d. Vilniuje įvykusi tarptautinė konferencija energetikos saugumo klausimais. Šiame forume turėjo būti duotas elektros tilto statybos startas. Tačiau šventė neįvyko. Strateginiai partneriai lenkai pareiškė, kad nepasirašys tokio susitarimo iki tol, kol Lietuva negarantuos konkretaus elektros energijos kiekio tiekimo į Lenkiją iš būsimos naujos atominės elektrinės. Apie tai kategoriškai pareiškė prieš pat energetinio saugumo konferenciją į Vilnių atvykęs Lenkijos ekonomikos ministras P.Vozniakas. Po tokio ultimatumą primenančio pareiškimo P.Vozniaką atsisakė priimti prezidentas V.Adamkus ir premjeras G.Kirkilas. Dar buvo likę vilties, kad tai tiktai lenkų ministro nuomonė, o į energetinio saugumo konferenciją atvykęs Lenkijos prezidentas Lechas Kačynskis ištaisys padėtį. Deja, to neįvyko. Ir, atrodo, jog artimiausiu metu sutartis dėl elektros tilto ne tik nebus pasirašyta, bet pasikeitus valdžiai Lenkijoje, gali būti vėl nugrūsta į stalčių. Kita vertus, toks elektros tiltas nuo Alytaus iki Lenkijos Elko miesto būtų ne tiktai tiltas į Europą Lietuvos energetikams, bet ir latviams bei estams. Taigi Varšuva nuvylė ne tik Lietuvą, bet ir mūsų kaimynus.

Kodėl taip atsitiko? Tenka sutikti su tais politikos apžvalgininkais ir žurnalistais, kurie teigia, kad prieš pat pirmalaikius Lenkijos seimo rinkimus ir broliai L. ir J.Kačynskiai, ir kitos Lenkijos politinės jėgos norėjo pasirodyti patriotais, kovojančiais už Lenkijos interesus, nepasiduodančiais ne tik Vilniaus, bet ir Briuselio „biurokratų“ įtakai. Todėl kai kuriems mūsų politikams kilo pagrįstas klausimas: kas gi yra mūsų kaimynė Lenkija – strateginė partnerė ar siekianti diktuoti savo sąlygas „vyresnioji sesė“? Partneriai taip nesielgia. Pirmiausia partneriai, ypač strateginiai, privalo elgtis lygiateisiškumo ir savitarpio pagalbos principais. Kol tokių principų Varšuva nesilaiko, apie strateginę partnerystę ir kalbos negali būti.

Tenka sutikti su tais, kurie atvirai apgailestauja, kad elektros ir draugystės tiltai tarp Vilniaus ir Varšuvos gali likti tiktai miražais. Nesinori, kad taip atsitiktų. Tuo labiau kad būsimasis Lenkijos premjeras ir daugumą seime gavęs Piliečių platformos lyderis Donaldas Tuskas, visoje Europos Sąjungoje vertinamas kaip didžiausias Lenkijos „eurofilas“, taps akivaizdžiu kontrastu broliams Kačynskiams, kreivai žvelgiantiems (ir tebešnairuojantiems) į ES. Tuo labiau kad dar nepaskelbus galutinių rinkimų rezultatų, D.Tuskas pažadėjo grąžinti Lenkiją į Europos širdį, jog pasitikėjimas Lenkija bus atkurtas ir „tamsos laikotarpis“, buvęs šalyje, pagaliau pasibaigs. Jeigu naujoji Varšuvos valdžia nenukryps į populizmą (o tokio pavojaus atmesti negalima), Lietuvai tas gali išeiti tik į naudą. Pirmiausia, pagaliau susitariant dėl lenkų energetinių projektų, kurių atidėliojimas darosi vis labiau pavojingas ne tiktai Lietuvai.

Praėjusį penktadienį Lisabonoje įvyko jau 20-sis ES ir Rusijos vadų susitikimas, kuriame buvo sprendžiami tie patys nelemti energetiniai klausimai, taip pat atsargiai, neįžeidžiant Kremliaus valdovo, užsiminta apie žmogaus teisių padėtį Rusijoje – konkrečiai žurnalistės Anos Politkovskajos nužudymą. Aišku, nė žodeliu neužsiminta apie paslaptingą lietuvių verslininko S.Juciaus dingimą Kaliningrade. Beje, Lietuvos valdžia to net ir neprašė. Pakanka tik prisiminti, kaip nuolankiai linkčiojo mūsų ministrai P.Vaitiekūnas ir V.Navickas ir pats premjeras G.Kirkilas Rusijos „Gazprom“ atstovui V.Golubevui, kai tas pareikalavo panaikinti „blogas“ Seimo priimtas įstatymo pataisas, reguliuojančias dujų kainas.

© 2007 „XXI amžius“