Europos keliai ir šunkeliai

Daugelis iš buvusių Rytų ir Vidurio Europos pokomunistinių šalių politikų ir apžvalgininkų tikėjosi, kad nuėjus nuo scenos uoliausiems Rusijos prezidento V.Putino pataikūnams (kai kurių vadintiems padlaižiais) – Gerhardui Šrioderiui ir Žakui Širakui, naujieji vadovai – Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Nikolia Sarkozy – taip aklai nevykdys Maskvos užmačių. Deja, atrodo, bent jau kol kas viltys nelabai pasiteisino. V.Putinui nuvykus į Visbadeną susitikti su Vokietijos kanclere Angela Merkel, pastaroji negailėjo komplimentų Kremliaus valdovui. Prancūzijos prezidentas, vos tik atvykęs į Maskvą, ėmė prisiekinėti, kad sveikina Rusijos kompanijų, tokių kaip „Gazprom“ ir panašių, atėjimą į Europos rinką, žadėjo palengvinti Prancūzijos vizų išdavimą Rusijos piliečiams ir t.t. Kremliaus valdovas buvo ypač patenkintas N.Sarkozy kalba, pasakyta Maskvos Baumano universiteto studentams. Joje Eliziejaus rūmų šeimininkas pasakė: „Rusija – tai didžioji tauta, didžioji jėga, didžioji civilizacija, kuri daug kentėjo. Europa gerbia ir myli Rusiją. Europa nori didžiosios Rusijos. Europa visada reikalaus, kad Rusija būtų gerbiama. (...) Rusija absoliučiai teisi, sakydama, jog nė viena nacija negali ir neturi teisės spręsti klausimus už visus kitus“.

To paties susitikimo metu vienas studentas paklausė N.Sarkozy: „Tai, ką jūs kalbate, labai artima tam, ką kalba Vladimiras Putinas. Sakykite, kaip jūs žiūrite į daugiapolį pasaulį?“ N.Sarkozy atsakė: „Aš – Jungtinių Amerikos Valstijų draugas. Tačiau aš nesu JAV vasalas“. Neatsitiktinai po Prancūzijos prezidento vizito į Maskvą Rusijos dienraščio „Izvestija“ apžvalgininkė Jekaterina Grigorjeva džiaugėsi, kad „Putinas nustatė Prancūzijos kelio kursą, o prezidentas N.Sarkozy pažadėjo, kad problemų dėl jo nebus“. Vadinasi, Maskva ir toliau Europos atžvilgiu vykdys skaldymo politiką, neleis Bendrijai kalbėti vienu balsu. Ypač energetiniais klausimais. Visai nesvarbu, kad pačioje ES atsiranda vis daugiau politikų, kurie suvokia, kad Rusijos vykdomas ES skaldymas, ypač sudarant energetines sutartis su kiekviena valstybe atskirai, yra pražūtingas. Berlynas ir Paryžius, sekdami paskui Kremlių, kaip tik ir žlugdo ES vienybę. Kol Europos Sąjunga nepradės elgtis kaip vieningas frontas, Rusija toliau sėkmingai skaldys ir valdys. ES viršūnių susitikimas Lisabonoje vis dėlto suteikė tam tikrų vilčių, kad Europos vadovai, nors ir lėtai, bet atgauna sveiką protą. Tiesa, prieš šį susitikimą buvo baiminamasi, kad dvejus metus trunkanti ES politinė krizė nebus išspręsta, nes Lenkija užsispyrusiai reikalauja pakeisti balsavimo tvarką. Jei ši tvarka nebūtų pakeista, Varšuva grasino nepritarti reformų sutarčiai, tai yra faktiškajai ES Konstitucijai, kuriai referendumuose nepritarė Prancūzijos ir Olandijos gyventojai. ES viršūnių susitikimo išvakarėse buvo pakėlę „triukšmelius“ Italija ir naujoji ES narė Bulgarija. Pirmoji – dėl vienos papildomos vietos Europos Parlamente, antroji – dėl bendrosios Europos valiutos euro rašybos. Bulgarija reikalavo, kad bulgariškame reformų sutarties tekste euras būtų rašomas kirilica – „evro“.

Iki išnaktų derėjęsi ES vadovai vis dėlto susitarė dėl reformų sutarties. Pirmiausia patenkinant Lenkijos reikalavimus. Todėl neatsitiktinai Lenkijos prezidentas Lechas Kačynskis džiūgavo, kad sutartyje įteisintas principas, pagal kurį ES valstybių mažuma gali laikinai blokuoti ES sprendimus. Toks Lenkijos reikalavimų patenkinimas naudingas ne tik Lenkijai, bet ir kitoms, ypač naujosioms ES šalims, kurioms buvęs Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas liepdavo nekaišioti nosies kur nereikia ir geriau patylėti, kai kalba „senosios“ ES šalys, ypač Berlynas ir Paryžius. Reformų sutartyje taip pat numatyta įsteigti ES prezidento ir užsienio politikos vadovo postus, sumažinti eurokomisarų ir europarlamentarų skaičių. Galutinai reformų sutartį numatoma pasirašyti gruodžio 13 d. Portugalijos sostinėje Lisabonoje, o per metus valstybės narės turi visą sutartį ratifikuoti (nebūtinai rengiant referendumus, galima ir parlamentuose). Jeigu neiškils jokių netikėtų sunkumų, sutartis įsigaliotų nuo 2009 m. sausio 1 dienos. Tačiau pasakyti, ar ES pradės kalbėti vienu balsu, ypač vis augančios Rusijos energetinės grėsmės akivaizdoje, labai sunku.

Petras KATINAS

© 2007 „XXI amžius“