„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2007 m. lapkričio 28 d., Nr. 21 (158)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Pabaltijo šalių ir Čečėnijos laisvės sąsajos

1990-aisiais Čečėnijoje susidomėję sekėme įvykius Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Gyvendami toje pat imperijoje, žavėjomės ir iš jūsų godžiai kvėpėme laisvės orą.

Jūsų ryžto pavyzdžiu 1990 m. lapkričio 24 dieną mūsų sostinėje Grozne įvyko I Visuotinis čečėnų tautos kongresas, kuris priėmė Deklaraciją dėl Nepriklausomos Čečėnijos Nochčičo sukūrimo. Tai buvo labai svarbus tautos siekių ženklas valdančiajai komunistų partinei nomenklatūrai, kuri buvo išsigandusi ir pasimetusi. Toliau buvo eita parlamentiniu keliu.

Po dviejų dienų prosovietinė Čečėnijos-Ingušijos autonominės respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė suvereniteto Deklaraciją, tačiau konkrečių veiksmų nedarė. 1991 metų liepos mėnesį, dar iki pučo, II Visuotinis čečėnų tautos kongresas pareiškė, kad Respublika Nochčičo nėra SSRS ir Rusijos sudėtyje. Tai buvo smūgis imperijai.

Nomenklatūra delsė ir vilkino, atvirai rėmė pučą. 1991 m. rugpjūčio 22 dieną, išnaudojant pučo situaciją, mitingo Grozne dalyviai pareikalavo Rusijos paskirto vadovo D. Zavgajevo atsistatydinimo, o rugsėjo 6 d., taikiai spaudžiant visuomenei, tuometinė Čečėnijos-Ingušijos autonominės respublikos Aukščiausioji Taryba atsisakė savo įgaliojimų. Tai, matyt, pirmas atvejis SSRS, kai tokia institucija pasiduoda. Šią dieną Čečėnijoje minime kaip nepriklausomybės dieną. Tai patvirtina, kad čečėnai savo valstybę atkūrė teisiniu – parlamentiniu ir taikiu būdu. Įdomi detalė: tą dieną SSRS pripažino Lietuvos nepriklausomybę.

Prisiminėm savo istoriją. Mums niekas nepadėjo, elgėmės pagal įspūdingus Baltijos valstybių pavyzdžius. Čečėnų tautoje labai gerbiami kariškiai. Generolas D. Dudajevas, tarnavęs Estijoje, ten susipažino su Estijos nepriklausomybės siekiais ir pats prisidėjo prie to, kad 1991 metais Rusijos okupacinė kariuomenė nebuvo panaudota prieš estų atgimimo veiksmus.

Rusija suprato, kad Čečėnijoje D. Dudajevas jiems gali būti pavojingas: 1991 m. rugsėjo 17 dieną jam pasiūlyta eiti SSRS karinių oro pajėgų štabo viršininko pareigas. D. Dudajevas pasirinko Čečėnijos nepriklausomybę.

1991 m. spalio 27 dieną Čečėnijoje buvo išrinktas parlamentas ir prezidentas. Po rinkimų, lapkričio 2 dieną, Čečėnijos parlamentas patvirtino prezidento Įsaką dėl Čečėnijos nepriklausomybės paskelbimo. Lapkričio 8 dieną SSRS Čečėnijoje ir Ingušijoje įvedė nepaprastąją padėtį ir įsakė suimti D. Dudajevą bei Visuotinio čečėnų tautos kongreso narius. Grozne susirinko 500 tūkst. čečėnų ir Rusija kapituliavo. Galima manyti, kad Rusijos rūpestis dėl Čečėnijos, kaip pietų fronto, galėjo būti irgi trupiniu, trukdžiusiu jai tramdyti Baltijos šalis.

1992 m. kovo 12 dieną Čečėnija priėmė Konstituciją. Reikia padėkoti Lietuvos teisininkams, kurie mus konsultavo dėl Konstitucijos teksto.

Mes pasiekėme, kad Rusijos kariuomenė, palikusi lėktuvus, tankus, ginklus ir šaudmenis 1992 m. liepos 7 dieną per 24 valandas paliko Čečėniją. Galima manyti, kad tai irgi prisidėjo prie Rusijos sprendimo nusileisti Baltijos šalims ir vėliau iš šių valstybių išvesti savo kariuomenę.

Mūsų istorija patvirtina, kad čečėnai elgėsi teisiškai, kantriai, ramiai ir taikiai. O dabar Rusijos bandymas sukurti pasauliui įvaizdį, kad esame teroristų tauta, neturinti jokių tarptautinėje teisėje įtvirtintų principų ir teisių, tik patvirtina, kad vykdoma sena, užsilikusi nuo carų laikų grobikiška imperinė politika. Štai Vakarų laikraščių antraštės apie Čečėniją: „Izoliuotas anklavas”, „XXI amžiaus getas”, „Genocido klestėjimas”, „Kolonijų mėsmalė”, „Įkaitų ir lavonų piramidės prekybos centras”.

Estų, latvių, lietuvių ir čečėnų istorija turi neabejotinas laisvės siekio sąsąjas. Ir mes, vardan aukštų humanizmo principų, manome, kad esame kartu ir šiandien. Dėkojame visiems, kurie tai supranta ir kalba apie laisvės kelio išsaugojimą.

Aminat Saijeva
Čečėnijos Respublikos Ičkerijos
atstovė Lietuvoje

Pasisakymas tarptautinės konferencijos „Kelias į laisvę” diskusijoje

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija